Брайан Джейкс - Raudonmūris

Žydrūnė nusirišo nuo galvos kaspiną — savo mėgstamą šviesiai gelsvą, pamargintą žydrūnėmis, savo vardo gėlelėmis. Ji užrišo jį Matijui ant dešinės priekinės kojos, virš sąnario. Mergelės palankumo ženklas savo riteriui kariui.

Ji tyliai nutipeno. Matijas pajuto, kaip smarkiai plaka širdis. Žiūrėdamas į Martyną, jis prakalbo:

— Ačiū, karžygy. Tu kalbėjai su manimi Žydrūnės lūpomis ir davei patarimą, kurio tavęs prašiau.

12

Klunis kiurksojo Šv. Ninijano bažnyčioje tarp buvusios sakyklos lūženų. Raudondantis, Juodanagis, Sūrvagis ir Juodailtis dryksojo prie jo kojų ant klauptų pagalvėlių. Klunį vėl buvo apėmus keista nuotaika. Mažai domėjosi pagrobta pelėnų šeima, tik įsakė juos įkalinti, kol ras laiko jais užsiimti. Kiti gaujos kareiviai, kurie nestovėjo sargyboje, miegojo aukštai, prie vargonų, arba koplyčioje.

Klunio sėbrai susirūpinę stebėjo vadą. Jo uodega neramiai trūkčiojo, vienintelę akį buvo įsmeigęs į išdrožinėtą erelį, ant išskleistų sparnų laikantį sukiužusį pultą. Kokios mintys sukosi klastingoje Klunio Botago galvoje? Galop jis pažvelgė į parankinius ir burbtelėjo:

— Suraskite Šešėlį ir atveskite pas mane.

Juodanagis ir Juodailtis iškūrė vykdyti įsakymo. Kiti tylėjo, bet akys jiems sužibo — gal rezgamos naujos niekšybės?

Vadas, aišku, kažką sugalvojo. Jo užmačia, kaip visada, bus klastinga ir niekšinga, bet iš pažiūros visai paprasta. Ne, nėra geresnio vado ir stratego už Klunį!

Šešėlis tarnavo Kluniui daugelį metų. Niekam nebuvo aišku, kas jis: žiurkė, žebenkštis ar per pusę to ir ano. Labai lankstus, žvitrus, tvirto, ilgo, raumeningo kūno, juodu glotniu kailiu, juodesniu už bežvaigždį vidurnaktį. Keistai įkypose akyse niekad neblyksėjo joks žiburėlis — tikros negyvėlio akys.

Kai jis stojo prieš Klunį, tas turėjo labai įtempti savo vienintelę akį, kad bažnyčios tamsoje įžiūrėtų jį.

— Čia tu, Šešėli?

Pasigirdo balsas, panašus į drėgno šilko šlamesį, jei trauktum jį lygiu grindiniu.

— Taip, čia aš, Kluni. Ko nori iš manęs?

Nuo Šešėlio balso parankiniai suvirpėjo, o Klunis palinko į priekį.

— Ar matei dabartines vienuolyno sienas?

— Buvau ten. Šešėlis viską mato.

— Ar galėtum perlipti ją? Sakyk teisybę!

— Niekas iš man žinomų padarų neperlips.

— Otų?

— Aš perlipsiu.

Klunis mostelėjo jam uodega.

— Tada eikš arčiau. Pasakysiu, ko noriu iš tavęs.

Šešėlis išsitiesė ant aukščiausio sakyklos laiptelio, o Klunis ėmė dėstyti.

— Perlipsi vienuolyno sieną. Ant jų budi daugybė sargybinių, todėl būk labai atsargus. Jei pagaus, man iš tavęs jokios naudos. Nėra jokios prasmės vienam pulti vartų — jie per daug gerai saugomi. Todėl apie vartus nėra ko galvoti.

Šešėlis neišsidavė, kad Klunis atspėjo jo mintis — liko sustingęs ir tylus, o Klunis varė toliau:

— Kai persigausi per sieną, eik tiesiai prie pagrindinių vienuolyno durų. Jei bus nakčiai užrakintos, su tokiais įgūdžiais jas lengvai atidarysi, tik žiūrėk, kad nesukeltum triukšmo. Pirmoji patalpa bus pelių vadinama didžioji menė. Įėjęs apsisuk, ir ant sienos pamatysi ilgą gobeleną su visokiais vaizdais. Dabar klausyk atidžiai! Apačioje, prie gobeleno dešinio kampo, pavaizduotas apsišarvavęs pelių karys, atsirėmęs į didžiulį kardą. Man reikia to kario atvaizdo. Išpjauk ar išplėšk jį ir atnešk čia. Trūks plyš, bet aš turiu jį gauti. Be jo negrįžk, Šešėli...

Visi keturi Klunio sėbrai tai išgirdę apstulbo.

Pelės atvaizdas?!

Niekas negirdėjo, kad Klunis kolekcionuotų paveikslus!

— Kokia vadui nauda iš to pelės paveikslo? — tykiai sušnabždėjo Juodailtis Sūrvagiui.

Bet Klunis išgirdo. Jis priėjo prie sakyklos krašto. Įsitvėręs pulto apžvelgė sėbrus, nelyginant šėtono garbintojas — savo bendraminčius.

— Aa, brolis Juodailtis? Aš tuoj tau paaiškinsiu. Išduosiu paslaptį, kodėl tu ir tokie kaip tu amžinai būsite tarnai, o aš — jūsų valdovas. Matei, kaip atrodė tos pelės šiandien? Tik paminėjus karžygį Martyną peles apima neregėta narsa. Nesupranti, kad jis yra jų simbolis? Jis pelėms reiškia tą patį, ką ir aš gaujai. Na, gal aš žadinu kiek kitokius jausmus. Martynas joms lyg ir koks angelas, o aš — kaip ir priešingybė. Taigi galvok nors kiek! Jei man kas atsitiktų, kas būtumėte jūs? Šiukšlės! Besmegenių minia. Taip bus ir pelėms, kai jos neteks savo brangenybės — Martyno paveikslo.

Raudondantis pliaukštelėjo sau per šlaunis ir ėmė raičiotis krizendamas iš džiaugsmo.

— Nuostabu, vade! Velniškai puikiai sugalvota! Pelės be savo stebuklingo Martyno bus tik ištižėlių krūva.

Klunis šmaukštelėjo uodega į sukiužusį pultą, ir tas subyrėjo į šipulius.

— Taip bus ir joms, kai imsime jas pulti. — Paskui švyst galingą uodegą užpakalin, apjuosė ja Šešėlį ir prisitraukė prie snukio. Kluniui išsižiojus, į Šešėlį plūstelėjo gaiži smarvė.

— Atgabenk tą paveikslą man! — išskiemenavo Klunis. — Už tai tau dosniai atsilyginsiu, kai atsisėsiu į Raudonmūrio vienuolyno abato krėslą. Neįvykdysi mano valios, cypsi taip, kad tavo paklaikęs balsas aidės net už tų miškų ir pievų!

Tais žodžiais Klunis Botagas baigė savo kalbą.

13

Aušra atkėlė vartus pirmiesiems saulės spinduliams. Raudonmūrio gyventojai jau buvo ant kojų. Po pusryčių abatas visiems paskirstė darbus. Tie, kurie neina sargybos, doros derlių ir kraus maisto atsargas į sandėlius — reikia pasiruošti ilgos apsupties atvejui. Jaunos ūdros skynė rėžiukus ir žuvavo; Žydrūnė vadovavo pelių būreliui, pjaunančiam ankstyvąsias avižas; jaunesnės pelytės darbavosi daržovių lysvėse. Darbščių vienuolyno gyventojų darbams pritarė skaistaus vasaros ryto garsai.

Jau gerokai apgydęs žaizdą, Ambrozijus Spyglys sėdėjo sandėlyje ir tikrino maisto atsargas: daugybė riešutų ir džiovintų uogų dar iš praėjusių metų, taip pat džiovintų obuolių ir kriaušių. Gaila, kad jis negali apeiti sandėlio rūsių, nes tik brolis Edmundas ir vienuolis Hugas turi vienintelius du raktus. Jis apsilaižė prisiminęs riešutų spalvos alaus statines, stiprų obuolių vyną, šviesų porterį ir mažytes šulikes, ak tos mažos mielos šulikės, pilnos šeivamedžio uogų vyno, šilkmedžių brendžio, juodųjų serbentų portveino, laukinių vynuogių chereso...

— Sveikas drūtas, Spygliuoti! Ir kurgi mum dėti tas kiaulpienių ir gumbavaisių šaknis? Sakyk greičiau — anos baisiai sunkios!

Ambrozijus liūdnai atsiduso ir nuėjo pas du kurmius, svyruojančius po savo našta.

— Tvirtai laikyk, Bilai, tą bulvelių maišą. Na, dabar versk!

Atropojo ir jauniklių kurmiukų. Ambrozijus pridėjo leteną prie aprištos žaizdos.

— Vaje, vaje, tam darbui niekad galo nebus!

Matijas su Konstancija buvo arkadoje. Jie stebėjo pratybas su ginklais. Miško gyvūnai rodė, ką kas sugeba. Taikiu metu jie savo sugebėjimus rodydavo tik per šventines sporto varžybas, bet dabar, kilus grėsmei, įgūdžius reikės panaudoti daug rimtesniems tikslams.

Ūdros atsinešė žvirgždo prigrūstus maišelius, kuriuos labai taikliai ir su didele jėga svaidė mėtyklėmis. Lauko pelių lankininkų būrys laidė iš savo ilgų lankų strėles su dagio pūkelių antgaliais. Šiaip mažieji lankininkai tik nubaidydavo plėšikaujančius paukščius. Grupelės Raudonmūrio pelių pratinosi kautis ilgomis lazdomis.

Prie vienuolyno sienos pievoje — kurmių brigada, vadovaujama Kurmino, kasė griovį. Jį aštriais kuoleliais buvo nužymėjęs vienut vienintelis vienuolyne bebras. Iškastos iš griovio žemės ir akmenys virvėmis su skridiniais buvo keliami pintinėmis ant sienų.