Брайан Джейкс - Raudonmūris

Matijas ėmė mokyti Raudonmūrio pelių pulkelį grumtis ilgais vėzdais ir pats pasirodė esąs apsigimęs kovotojas. Drovios ir baikščios pelės niekad neužsiminėjo karingomis sporto šakomis. Bet kai turėjo rinktis, ar iš Konstancijos mokytis imtis ir galynėtis, ar iš Matijo — grumtis lazdomis, jos pasirinko pastarąjį būdą.

Matijas tuoj sumetė, kad turi būti rūstus ir griežtas mokiniams. Todėl jis nevengdavo apipilti mokinius taikliais smūgiais ir vikriais kirčiais, kad sužadintų taikesnėms pelėms pyktį ir norą atsilyginti tuo pačiu.

— Broli Entoni, saugok galvą!

Taukšt!

— Broli, perspėjau tave. Na, saugokis, aš vėl puolu!

Paukšt!

— Ne, ne! Broli, nestovėk it mietą prarijęs! Ginkis! Kirsk man!

Šį kartą brolis kaip reikiant užvožė. Nustebęs Matijas ėmė trintis skaudamą galvą. Konstancija prunkštelėjo.

— Na, Matijau, gavai ko norėjai. Prašei brolio Entonio trinktelėti, ir tas nuoširdžiai pasistengė tau įtikti. Bandysiu jį prisivilioti į savo imtynių vėzdais pamokas. Atrodo, jis gabus mokinys.

Matijas atsistojo liūdnai šypsodamasis ir pasirėmė lazda.

— Taip, jėgų jam nestinga. Norėčiau, kad turėtume tikrų kariškų ginklų: kardų, durklų ir panašiai. Medinėmis lazdomis nenudėsi daug žiurkių.

— Gal ir nedaug nudėsime, — tarė barsuke, — bet turime neužmiršti, kad mes ginamės, o ne puolame žudyti.

Matijas nubloškė savo lazdą. Pasisėmė kaušą vandens iš ąžuolinio kibiro, godžiai atsigėrė, o likutį šliūkštelėjo ant skaudamos galvos.

— Išmintinga pastaba, Konstancija, bet pabandyk tai pasakyti Kluniui ir jo gaujai. Pamatysi, kaip toli nuvažiuosi.

Tą dieną pietūs buvo patiekti sode. Matijas su kitais gyvūnais stojo į eilę pasiimti valgių: dubenėlį šviežio pieno, kvietinės duonos kampelio ir ožkos sūrio gabalėlio. Maistą dalijo Žydrūnė. Ji davė Matijui dvigubai didesnį sūrio gabalą. Matijas atsmaukė abito rankovę ir parodė jos kaspino kraštą.

— Pažvelk, Žydrūne, ką man dovanojo labai artima draugė vakar vakare.

Ji nusijuokė.

— Drožk sau, kary, valgyti, o tai parodysiu, kaip taikliai galiu tą sūrio gabalą paleisti iš laidyklės.

Slinkdamas sodo pavėsiais, Matijas susiieškojo senolį Matūzalį. Jis sėdėjo po aitriąja slyva užsimerkęs, matyt, snaudė. Peliukas taip pat prisėdo po tuo medžiu ir ėmė kirsti savo pietus. Matūzalis kreipėsi į jį neatsimerkdamas:

— Kaip sekėsi karinės pratybos, jaunasis lazdų kovos meistre?

Matijas nusekė akimis kelias skruzdėlytes, pačiupusias keletą jo pribarstytų trupinių.

— Pusė bėdos, broli Matūzali. O kaip jūsų studijos? Matūzalio akys sužvairavo per akinių viršų.

— Žinios toks dalykas, kurio niekad nebus per daug. Žinios teikia išminties, kurios vaisius reikia rūpestingai kramtyti ir gerai suvirškinti, o ne ryti, kaip tu — pietus, jaunasis drauge.

Matijas padėjo padėklą į šalį.

— Papasakokit, senoli, ką sužinojot naujo pastaruoju metu.

Matūzalis gurkštelėjo iš Matijo dubenėlio.

— Kartais pagalvoju, kad tu, toks jaunas peliukas, turi senio galvą. Ką dar nori sužinoti apie karžygį Martyną?

Matijas išplėtė akis.

— O iš kur žinote, kad noriu klausti apie Martyną?

— O iš kur bitės žino, kad gėlėse yra žiedadulkių? — suraukė nosį Matūzalis. — Greičiau dar klausk, jaunikaiti, kol aš vėl neužmigau.

Matijas akimirką pasvyravo, o paskui išdrožė:

— Broli Matūzali, kur palaidotas Martynas?

Senolis šaižiai sukikeno.

— Gal dar paklausi, kur ieškoti karžygio kardo?

— Iš kur žinot? — išlemeno Matijas.

Senasis vartininkas gūžtelėjo liesais pečiais.

— Martynas turėjo būti palaidotas drauge su savo kardu. Bet kažin ar tau būtų smagu žiūrėti į senų laikų didvyrio sutrūnijusius kaulus. Paprasta išvada net tokio kaip aš senio.

— Tai jūs žinote, kur jis palaidotas?

Matūzalis papurtė galvą.

— Niekas nežino. Ilgus metus sukau galvą, tyrinėjau seniausius rankraščius, varčiau, ieškojau paslėpto siūlo galo, bet nieko neužtikau. Naudojausi net savo svetimų kalbų mokėjimu, šnekinau bites ir kitus padarėlius, galinčius įlįsti į daug mažesnes vieteles, kur mes neprasibrauname, bet atsakymas būdavo vis toks pat — vien gandai, legendos, senų pelių pasakos, nieko tikro.

— Vadinasi, Martyno kardas — tik sakmė?

Pasipiktinęs Matūzalis pasisuko į jį.

— Kas tau sakė? Gal aš?

— Na, bet jūs...

— Tai va! Nieko panašaus tau nesakiau, jaunikaiti. Ir klausyk dabar manęs atidžiai. Turiu keistą nuojautą, kad kaip tik tau aš laikiau tą svarbią žinią.

Pamiršęs pietus, Matijas pastatė ausis.

— Prieš ketverius metus gydžiau vienam paukštvanagiui koją — buvo pasitempęs sausgyslę. Negalėjo kaip reikiant valdyti nagų. Pamenu, dar priverčiau jį prisiekti, kad niekad nemedžios pelių. Šiaip buvo nuožmus, grėsmingas paukštis. Ar buvai kada nors arti paukštvanagio? Aišku, ne. Tai va, pasakysiu tau, kad mažesnį padarėlį jie gali užhipnotizuoti savo tomis baisiomis geltonomis akimis. Apsigimę žudikai, štai kas jie. Bet tas vanagas pasakė tokį dalyką, kuris privertė mane susimąstyti. Pasakojo apie žvirblius, vadino juos sparnuotomis pelėmis ir sakė, kad prieš daugelį metų jie kažką pavogę iš mūsų vienuolyno. Kažkokį lobį, priklausiusį pelėms. Bet ką — nepasakė. Ėmė ir nuskrido sau. Cha, negi gali tikėtis dėkingumo iš paukštvanagio?

Matijas jį nutraukė:

— O jūs kada nors kalbėjotės su žvirbliais apie tą „kažką“?

Matūzalis papurtė galvą.

— Esu jau per senas. Negaliu užkopti ant stogo, kur jie suka lizdus. Be to, tie žvirbliai — keisti padarai, amžinai ginčijasi, čirškia savo šaižiais balsais. Labai karingi, itin užmaršūs ir visiški laukiniai. Viens du, ir nustums tave nuo stogo, užkapos dar nepriartėjus prie lizdų. Su tokiais bendrauti aš, Matijau, jau per senas. Be to, truputį abejoju, ar paukštvanagis sakė tiesą. Kai kurie paukščiai, kai jiems reikia, gali būti baisūs melagiai.

Matijas dar mėgino klausinėti brolį Matūzalį, bet šilta saulė suvystė senąjį vartininką, besidžiaugiantį tykia, ramia birželio diena sode. Šį kartą jis neapsimetė snaudžiąs, o iš tikro kietai užmigo.

14

Dangumi plaukiantys debesys beveik dengė grakštų jauną mėnulį. Džozefo varpas paskelbė snaudžiančiam kraštui vidurnaktį. Šilta dulksna krito ant išdžiūvusių pievų ir miškų, gaivino juos po dienos kaitros, plojo prie žemės kelio dulkes.

Griovyje atsimerkė varlė — ją išbudino tylus šlamesys žalitvorėje. Ji sumirksėjo. Du ar trys juoduliai ten slenka? Varlė nė nekrustelėjo. Regis, du padarai ir kažkoks šešėlis... Iš po debesų išlindo mėnulis.

Dvi didžiulės žiurkės... ir kažkas, juodesnis už juodą šešėlį!

Padarai sėlino po žalitvorės priedanga didžiosios pelių gyvenvietės link. Žiurkės medžiotojos; kaip gerai, kad jos nepastebėjo manęs! Varlė liko suakmenėjusi, kol naktivalkos praslinko. Kas man, ką jos ten sumanė daryti...

Klunis, Driskiaausis ir Šešėlis be garso sliūkino į Raudonmūrį. Uždavinys buvo toks svarbus, kad Klunis nutarė eiti drauge ir pats vadovauti operacijai. Šešėlis prie diržo buvo prisirišęs odinį maišelį, į kurį įsidėjo plonutę, bet tvirtą virvę, apmuturiuotą geležinį nagą, indelį alyvos, kelis visrakčius ir durklą — įprastą savo darbo įrankių komplektą.

Driskiaausis išdidžiai lapnojo iš paskos; buvo pasipūtęs kaip gaidys — juk jį Klunis pasirinko tokiai gyvybiškai svarbiai užduočiai vykdyti! Jis nė nenumanė, kad Klunis pasiėmė jį kaip kamštį skylei užkišti. Jei kartais juos užspeistų į kampą, Klunis atkištų Driskiaausį kaip atpirkimo ožį, kad jam būtų lengviau pasprukti.