Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Pasiduok, žiurke, vis tiek pakliuvai! — sušuko ponas Dirvinis, griebdamas vagį. Bet Šešėlio nagai, naršydami maišą, užkliuvo už durklo rankenos. Žaibiškai ištraukęs smeigė jį į beginklį Dirvinį.

Konstancija atskubėjo, kai sužeista auka jau susmuko. Šešėlis su pakeltu durklu atsisuko į ją, bet Konstancija atsivedėjusi iš visų jėgų smogė Šešėliui į pažiaunę. Smūgis buvo toks stiprus, kad vagis pakilo į orą ir, nespėjus Konstancijai jo sugriebti, šiurpiai rėkdamas nulėkė nuo sienos. Kūnas, atsimušęs į akmeninės sienos iškyšas, plumptelėjo ant šlapio kelio. Klaikiai sutraškėjo kaulai.

Klunis su Driskiaausiu, maskatuojančiu jam įkandin, puolė prie sužaloto Šešėlio. Nors buvo baisiai susimušęs, Šešėlis valiojo kiek pasikelti remdamasis letena.

— Kluni, aš sužeistas, padėk man, — sušvokštė.

Gobeleno skiautė gulėjo ant kelio. Klunis skubiai pagriebė jį.

Užpakalyje pasigirdo atšaunant vartų sklendes ir įsiutusių pelių balsai. Klunis be jokio gailesčio paspyrė sužalotą Šešėlį.

— Kelkis ir dumk, kvaily! Man nereikia luošių ir atgrubnagių. Palikęs sužeistą Šešėlį pelėms, Klunis kirto kelią, įsibėgėjęs dryktelėjo per griovį ir pasileido pievomis. Laukuose jokia pelė jo nepavys. Mojuodamas gobelenu, Klunis džiugiai nusikvatojo ir nuskuodė per laukus.

Driskiaausis baisiai išsigando. Jis neperšoks tokio griovio, todėl nudūmė į priešingą pusę — ne į tą, iš kurios atėjo.

Pelių būrys, vadovaujamas brolio Alfo, bandė pereiti griovį per brastą ir leistis į pievą. Deja, prasidėjęs lietus sukliudė, nes griovio kraštai pasidarė slidūs. O Klunis su gobelenu jau kažin kur buvo.

Grįždami į vienuolyną persekiotojai susidūrė su Matiju. Jis buvo dar apdujęs ir ėjo remdamasis į vienuolį Hugą. Skausmingai nušlubavo prie gulinčio ant kelio Šešėlio. Krūpčiodamas žvalgėsi kelio purvynėje gobeleno.

— Turi būti kur nors čia, — tvirtino Mafijas. Paskui prišoko prie sužeisto Šešėlio ir puolė rausti jo maišą.

Juodomis blėstančiomis akimis Šešėlis stebėjo Matiją. Paskui prašneko keistai ramiu balsu:

— Pavėlavai, pele. Martyną nusinešė Klunis.

Tada Šešėlis visas sudrebėjo ir išleido paskutinį kvapą.

15

Tarsi žinodama apie nakties įvykius, aušra atėjo į Žydinčią Girią ir Raudonmūrį su tirštais pilkais debesimis ir, regis, niekad nesibaigsiančiu lietumi.

Abatas Mortimeris, iš pažiūros pasenęs ir rūstus, sukvietė visus į rūsio salę. Nuotaika joje buvo slogi.

— Miegate eidami sargybą, neužkertate kelio į vienuolyną priešui ir leidžiate pavogti mums brangiausią daiktą! Šitaip jūs mus saugote? — Abato pečiai, tarsi naštos slegiami, nulinko. Salėje tvyrojo nesmagi tyla, pritvinkusi apmaudo ir kaltės jausmo. Geraširdis abatas palingavo galvą ir taikiai pakėlė leteną.

— Atleiskite, mielieji, aš gal užsipuoliau jus ne visai pagrįstai. Mes visi esam taikūs padarai, nelabai išmanom kariškus dalykus. Tačiau šį rytą žiūrėdamas į vėlyvąją rožę pastebėjau, kad jos žiedlapiai suvytę, o mažyčiai pumpurai nudžiūvę. Karžygys Martynas dingo iš mūsų vienuolyno, paliko Raudonmūrį. Dabar mes vieniši. Be jo mūsų laukia sunkios ir liūdnos dienos.

Pelės ir kiti miško gyvūnai, nukorę nosis, tik mindžikavo. Be abejo, tėvas abatas sako tiesą. Bet niekad nereikia prarasti vilties. Iš salės pasigirdo Matijo balsas.

— Yra ir gera žinia, — pasakė jis. — Aš ką tik iš ligoninės. Pono Dirvinio gyvybei jau nebegresia pavojus. Jis gyvens.

Per salę nuvilnijo palengvėjimo atodūsis. Tvyrojusi įtampa kiek atslūgo; net abatas tam kartui pamiršo savo niūrias nuojautas.

— Ačiū, Matijau, — padėkojo jis. — Kaip smagu girdėti. Turiu prisipažinti, kad baisios pono Dirvinio žaizdos buvo nuteikusios labai liūdnai. Bet ir tu, sūnau, nepamiršk savęs. Tau būtina pailsėti. Juk galva tebėr ištinusi po tos kovos su juodąja žiurke.

Matijas išsišiepė ir gūžtelėjo pečiais.

— Nesirūpinkit dėl manęs, tėve abate. Aš kaipmat būsiu sveikas.

Abatas didžiuodamasis šyptelėjo. Tas Matijas — narsus kareivėlis, įkvepia kitiems drąsos. Jų ryžtas vis augo peliukui kalbant.

— Baisus daiktas ta juodžiurkė! Ji net neįdrėskė man. Na, tikriau sakant, tik truputėlį drėkstelėjo. Bet kur ji pati dabar, toji klastūnė? Giliai po žeme, jei gerai darbuojasi kirmėlės. Patikėkite, bičiuliai. Su mumis, Raudonmūrio gyventojais, lengvai nesusidorosi. Net toji juočkė su durklu nenudėjo pono Dirvinio. Tai ką reiškia vienas kitas drėkstelėjimas tokiai pelei kaip aš?

Po tokių Matijo žodžių visi pašėlo ploti. Konstancija prišoko prie jo ir nuoširdžiai sušuko:

— Čia tai bent narsa, draugai! O dabar visi grįžtame į savo postus. Dabar jau būsime budrūs. Jei žiurkės šiandien dar prisiartins prie Raudonmūrio, suvarysim jas į ožio ragą!

Pilni įkarščio draugai čiupo lazdas bei kuokas ir karingai šūkaudami, kas taip nebūdinga taikioms pelėms, paliko salę. Po kiek laiko abatas, lydimas Konstancijos, nuėjo aplankyti pono Dirvinio, o Matijas su Matūzaliu užlipo į didžiąją menę apžiūrėti sugadinto gobeleno.

Peliukas atsistojo sukryžiuotomis letenomis ir su pasibaisėjimu žiūrėjo į padarytą žalą. Senasis vartininkas paplekšnojo jam per petį.

Žinau, kaip jautiesi, Matijau. Supratau, kad drąsinaisi tik norėdamas kitiems ūpą pakelti. Ir gerai. Mokaisi būti išmintingas vadas, o jam reikia mokėti slėpti savo tikruosius jausmus ir skatinti bendražygius neprarasti vilties.

Matijas atsargiai pačiupinėjo ištinusią galvą.

— Gal ir taip, senoli. Tačiau ką besakytume, Martyno mes jau neturime. Be jo vargu ar laimėsime.

Matūzalis linktelėjo.

— Teisybę sakai, jaunasis drauge, bet ką dabar padarysi?

Matijas susvyravo. Atsirėmęs į sieną letena pasitrynė kaktą.

— Nežinau. Dabar man rodos, kad abatas buvo teisus. Man tikrai reikia pagulėti.

Atsisakęs pagalbos, peliukas paliko senolį, įsistebeilijusį į gobeleną, ir nusvyravo miegamųjų link.

Ant sraigtinių laiptų susitiko Žydrūnę.

— Sveikutė! — pasisveikino kiek galėdamas guvesniu balsu. — Kaip laikosi tėvas?

Žydrūnė pažvelgė į Matiją susirūpinusiomis akimis.

— Ačiū, Matijau. Jam jau daug geriau. Einu ieškoti gydomųjų žolių abatui. Ar tau nederėtų gulėti? Tavo galva tokia ištinusi.

Matijas krūptelėjęs atsirėmė į laiptų turėklus.

— Tiesą sakai. Iš tiesų aš ir einu į savo kambarį išsigulėti. Bet nesirūpink, jau tuoj priversiu tas žiurkes brangiai sumokėti už tai, kad sužeidė tavo tėvą.

Matijas nelabai tvirtai įėjo į savo kambarį, bet vos tik uždarė duris, pavirto visai kitokiu peliuku. Žibančiomis akimis pagraibė po lova ir ištraukė Šešėlio maišą. Užsikišęs ilgą durklą už diržo, virvę apsivyniojo apie pečius ir garsiai tarė:

— Mes dar atsiskaitysime, Kluni!

Slėpdamasis nuo brolio Rufo už žemių krūvos, Matijas patyliukais užnėrė kilpą ant sienos aptvaro iškyšos. Jo laimei, brolis Rufas žiūrėjo į kitą pusę, kai jis ėmė virve sliuogti žemyn ten, kur Žydinti Giria siekė vienuolyno sienas.

Peliukas manė, jog leistis bus labai sunku, ir nustebo, kad viskas eina kaip per sviestą. Greitai ir tyliai pasiekęs papartyną pajuto pasitikėjimą savo jėgomis ir didžiulį pasitenkinimą. Sliūkindamas pomiškiu, rentė mintyse veikimo planą. Eis mišku iki Šv. Ninijano bažnyčios, vengdamas kelio, kuriuo patruliuoja sargybiniai. Įsigavęs į bažnyčią suras gobeleną; tada sukels šiokį tokį triukšmą. Kai Klunio gauja ims šurmuliuoti, čiups gobeleną ir kuo greičiau maus į vienuolyną.