Брайан Джейкс - Raudonmūris

Matijas net prisimerkė dairydamasis, bet nieko nepamatė.

— Perspėju, tuoj pat pasirodyk! — sušuko peliukas jau suirzęs. — Man dabar ne galvoj su tavim čia žaisti.

Tarsi burtininkui mostelėjus, šalia Matijo išdygo ilgakojis zuikis. Keistai lopiniuotas padaras — pelenų atspalvio kailis su pilkomis ir šviesiai rusvomis dėmėmis, o papilvė balta baltutėlė. Baisiai aukštas, galingomis užpakalinėmis kojomis, juokinga galva su padribusiomis pažandėmis ir nepaprastai ilgomis ausimis, kurios siūbavo maskatavo kaip norėjo. Labai mandagiai, pagal seną madą zuikis pasisveikino brūkštelėdamas koja ir gražiai nusilenkdamas.

— Zuikis Bazilijus Elnias. — Jo balsas šiek tiek virpčiojo. — Jūsų paslaugoms, pone. Patyręs žvalgas, kovos užpakalinėmis kojomis meistras, maskavimosi specialistas, vedlys per laukinės gamtos brūzgynus. Hmm, švelnių želmenų, morkų, salotų ir panašių daikčiukų gelbėtojas. Prašom prisistatyti, kad žinočiau, su kuo turiu garbės šnekučiuotis, ir prašom iškloti jūsų problemėlės esmę.

Matijas nutarė, kad tas keistas zuikis mažumėlę kuoktelėjęs arba kiek įkaušęs, tačiau jo senamadiškas elgesys buvo tikrai draugiškas. Todėl peliukas atsimokėjo tuo pačiu — žemai nusilenkė pridėjęs leteną prie krūtinės.

— Būkit pasveikintas, pone Bazilijau Elnie! Esu Matijas, Raudonmūrio pelių ordino naujokas. Turiu kuo greičiausiai kirsti šitą šabakštyną, nes man reikia patekti į bažnyčią, bet taip, kad manęs nepastebėtų ten sargybą einančios žiurkės.

Bazilijus Elnias bambtelėjo žemėn savo didžiule letena.

— Matijas, — nusijuokė jis. — Koks keistas vardas!

Peliukas atsakė taip pat nusijuokdamas.

— Nė kiek ne keistesnis už jūsų. Kur girdėta, kad zuikis vadintųsi Bazilijus Elnias?

Zuikis šmakšt, ir dingo. Po akimirkos vėl pasirodė šalia Matijo.

— Matote, zuikis esu pagal giminę. O tėvai davė man Bazilijaus vardą, nors mano motinėlė norėjo pavadinti mane Kolumbina Agnese. Visad svajojo susilaukti dukrytės, labai jos troško.

— Bet kodėl dar ir Elnias? — paklausė Matijas.

— Tokie taurūs tie elniai... — atsiduso zuikis. — Ar dar nesakiau, kad visad svajojau būti elnias? Koks puikus, karališkas padaras, kokie didingi ragai, ant kurių galima paltus kabinti... Todėl vieną gražią naktį aš nustraksėjau prie mūsų puikiosios upės ir pasikrikštijau Elniu! Dargi dvi rupūžės ir tritonas pabuvo liudytojais, šventa teisybė!

Matijas negalėjo sulaikyti juoko ir atsisėdęs suprunkštė. Bazilijus taip pat ėmė kikenti. Jis prisėdo šalia Matijo.

— Žinai, vaikine, tu man prie širdies! — šūktelėjo. — Vadinasi, tau reikia patekti į bažnyčią? Juokų darbas! Bet tik neskubėk, jaunasis šelmi! Gal pirma pasakyk, kokie vėjai tave čia atnešė. Patinka man klausytis gražių pasakų. Tarp kitko, tikiuosi, kad mėgsti pankolius ir avižinius sausainius? Žinoma, kad mėgsti! Taigi pietauji su manimi, būtinai, tokiam jaunikliui kaip tu reikia daug valgyti!

Akies mirksniu Bazilijus ištraukė iš krūmokšnių lauknešėlį ir ėmė iš jo krauti ant žolės užkandžius. Visą pusvalandį Matijas, krimsdamas skanius zuikio valgius, pasakojo savo istoriją. Bazilijus įdėmiai klausėsi pertraukdamas Matiją tik tada, kai norėjo ką nors pasiaiškinti.

Matijas baigė pasakoti ir laukė, ką zuikis pasakys. Kol jis virškino pietus ir draugo pasakojimą, ilgos ausys tai nusileisdavo, tai vėl pakildavo — visai kaip geležinkelio semaforai.

— Hmm, žiurkės. Kad jos galop atsibeldė, sužinojau iš savo slaptų šaltinių. Mano senos ausys taip pat patvirtino. Gerai pažįstu Raudonmūrį. Puikus tas jūsų abatas Mortimeris, tikras draugas. Girdžiu ir Džozefo varpą, perduodantį vienuolyno žinias. Cha, kartą vienas toks valiūkas ežys liepė man ten bėgti prieglobsčio. Kur aš bėgsiu! Tas jų prieglobstis ne man, ne! Kaip gali karys palikti postą? Tik ne aš, oi ne! Be to, man labiau prie širdies savo paties kompanija. Apie esančius nekalbu!

— O, taip, aišku, — pritarė Matijas. Jam labai patiko tas zuikis. Staiga Bazilijus pašoko ir gražiai kariškai atidavė pagarbą.

— Gerai, bet pirmiausia imkimės reikalų. Tai nulakinti tave, mano drauguži peliuk, į bažnyčią? O tas žalias tavo drabužis, kas tai, abitas? Puiki maskuotė. Atsigulsi kur šešėly ir, patikėk, pats savęs nerasi. Pirmos rūšies priedanga, pati geriausia.

Bazilijus stabtelėjo ir akimirką susimąstė. Jam nulinko ausys, prisiplojo, paskui vėl pasistojo, po to viena nusviro vienon, kita kiton pusėn.

— Kai nutversi savo gobeleną ar ką ten, mauk tiesiai per tą pievą. O aš jau lauksiu tavęs, nebijok! Na, drožk, drauguži! Negi sėdėsim čia visą dieną kaip kokia riebių triušių porelė prie salierų lysvės. Viens du, ir pirmyn! Pasakyta ir mikliai padaryta! Spausk, vaikine!

Bazilijus vėl pranyko ir pasirodė už trijų metrų.

— Na, Matijau, dumk! Kairėn, paskui dešinėn, pritūpk ir vinguriuok, nerk ir sukinėkis. Žiūrėk, visai nesunku.

Matijas nuskubėjo įkandin Bazilijaus turėdamas galvoje jo patarimus. Nuostabu, kad viskas ėjo kaip iš pypkės. Ir va du draugai jau įveikė tris ketvirčius to šabakštyno. Matijas galėjo net suskaityti žiurkių sargybinių ūsų šerius. Jis prisidengė burną slopindamas juoką.

— Tikrai nieko sudėtingo, Bazilijau. Kaip man sekasi, a?

Zuikis pritūpė šalia peliuko.

— Puikiai! Viens du, ir pirmyn! Kaip antis į vandenį, jaunuoli. Tegu man ausys amžiams prisiploja, jei nesi geriausias mokinys, kokį man teko gyvenime turėti. O gal galiu kuo nors tau padėti?

Matijas stabtelėjo susirūpinęs.

— Galėti tai galėtumėte, Bazilijau. Bet man baisiai nesinori painioti jus į savo kovą.

Bazilijus Elnias tik šnarpštelėjo.

— Niekus tauški! Pamanyk tik, „į savo kovą“! Nejaugi manai, kad aš čia sėdėsiu žiaumodamas prie maišo, kai tas bjaurybė graužikas su savo galvažudžiais užsikepė nukariauti mūsų kraštą? Kad kas nors paskui sakytų, jog zuikis Bazilijus Elnias bėdai užėjus buvo užnugaryje, užuot veržęsis į priekį? O ne! Drožk viską tiesiai, Matijau, mažasis padūkėli!

Zuikis išpūtė savo siaurą krūtinę, užsimerkė, pastatė ausis ir taip stypsojo uždėjęs leteną ant širdies: laukė įsakymų. Peliukas, slėpdamas šypseną, kurią kėlė kilni Bazilijaus poza, susižavėjęs pasakė:

— O, pone zuiki, atrodote kaip tikras riteris. Labai jums dėkoju..

Bazilijus atmerkė vieną akį pasižiūrėti į save. Tikrai atrodė gana narsiai, na, kaip jaunikis vestuvių išvakarėse arba... Bet ar jaunam peliukui suprasti tokius dalykus?..

Matijas pareiškė savo pageidavimus vyriškumo įsikūnijimui Bazilijui:

— Gal galėtumėte sukelti šiokį tokį šurmulį, kol aš ieškosiu gobeleno? Na, kad atitrauktumėte žiurkių dėmesį.

Zuikis energingai sumaskatavo ausimis.

— Viskas aišku, vaikine. Suradai patį tą elnią. Dabar klausykis atidžiai. Leki šiuo flangu jiems iš kairės. Ten iš tvoros prie šventoriaus vartų jie yra išėmę lentą. Pro tą skylę mauni ir imi ieškoti gobeleno. Kai surasi, grįžti tuo pačiu keliu. Aš būsiu netoliese ir seksiu tave. Na, pirmyn!

Matijas pasileido bėgti nepamiršdamas gūžtis ir mėtytis į šalis, kaip mokė Bazilijus. Be jokio vargo pribėgo prie tvoros ir atsigręžė pažiūrėti, ką daro draugas.

O Bazilijus pasileido šuoliuoti. Pribėgęs tvorą dryktelėjo per ją ir pliaukštelėjo artimiausiai žiurkei per kuprą.

— Ei seni, kur tas jūsų vadas? Klunis liūlis, ar kuo jis ten vardu?

Visiškai apstulbusi žiurkė išsižiojo. Bazilijus šastelėjo prie kitos.