Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Fui! Varge, varge, nejaugi jūs, žiurkės, niekad nesimaudot? Klausyk, suskretėle, argi nejauti, kad smirdi per kilometrą? Turbūt tave tėveliai vadino Smirdale? O gal ir jie taip dvokė kaip tu?

Žiurkės sargybinės po akimirkos kitos atsikvošėjo. Įniršusios sustūgo ir puolė akiplėšą zuikį. Bet ar pagausi letenomis dūmą? Bazilijus šokinėjo ratais apie žiurkes ir visaip tyčiodamasis kurstė jų pyktį. O tos įsiutusios staugė.

— Griebkim tą dvasną triušį, vaikinai!

— Jūs patys dvasnos triušiai! Kačių ėdalas!

— Pamausiu jo prakeiktas žarnas ant ieties!

— Ai ai, kaip negražu taip kalbėti. Jei tavo mamytė išgirstų tokias kalbas!

— Kad jį kur galas! Slidus it dumblina varlė!

— Tai mano kai kurie draugeliai smailasnukiai slidūs it dumblinos varlės. Op! Ir vėl nepagavot, jūs vėplos atgrubnagiai!

Susižavėjęs Matijas tykiai nusijuokė. Gal dvylika žiurkių vaikėsi jo draugą po bendruomenės žemę tai susimušdamos kaktomis, tai klupdamos viena ant kitos. Kas kelias minutes Bazilijus stabtelėdavo, nutaisydavo kilnaus elnio pozą ir leisdavo žiurkėms priartėti per ūsą. Paskui vikriai spirdavo savo ilgomis tvirtomis kojomis, ir žiurkės lėkdavo kūliavirsčiais į krūvą. Tuos spyrius lydėdavo dygios pašaipos apie suvirtusius į daiktą sargybinius. Bazilijus šokdavo aplink juos, barstydavo ant jų ramunių žiedus, kol žiurkės keikdamosi pakildavo ir vėl puldavo jį persekioti.

Bijodamas, kad bažnyčioje gali būti žiurkių, Matijas įlipo vidun pro išdaužytą vitražą. Pataikė į koplytėlę. Peliukas iš pasibjaurėjimo suraukė nosį. Puiki sena bažnyčia jau buvo pradvisusi troškiu žiurkių dvoku. Klauptai išvartyti, statulos sudaužytos, sienos apibjaurotos; visur primėtyta giesmynų lapų.

O kurgi gobelenas?

Ir kur Klunis su savo gauja?

Staiga viską supratęs pasijuto it peiliu smeigtas į paširdžius.

Žiurkės išėjo pulti Raudonmūrio. Klunis bus pasiėmęs gobeleną. Nuo tos minties Matijui net bloga pasidarė.

Paskubomis jis išlindo lauk pro tą patį langą. Bėgdamas patvory pastebėjo mažą pašiūrę. Kažkas iš vidaus daužė užrakintas duris ir šaukė jį vardu.

— Matijau, mes čia! Gelbėk mus!

Pro mažą plyšelį duryse jis išvydo pelėnų šeimą. Jų letenos buvo tvirtai surištos. Pelėnas Kolinas susirangęs gailiai kiurksojo ant purvino maišo kampe, o ponas Abraomas su žmona beldė surištomis letenomis į duris. Matijas pro plyšelį Suktelėjo:

— Liaukitės beldę. Sėdėkite tyliai. Aš jus tuoj išleisiu, kai tik nusuksiu spyną.

Matijas apsidairė kokio gelžgalio, kuriuo galėtų numušti spyną ir velkę. Be abejo, kokia žiurkė turi raktą, bet nėra laiko jo ieškoti. Laimei, pamatė geležinį strypą, žiurkių mestą į Bazilijų. Įkišęs jį tarp spynos ir lankelio, užgulė.

— Nepasiduoda, — sumurmėjo.

Kampe pelėnas Kolinas ėmė garsiai raudoti.

— Oi, dabar sėdėsim čia užrakinti, kol Klunis grįš. Nenoriu jo daugiau matyti! Daryk ką nors, Matijau! Gelbėk mane!

Nors pelėnų šeima buvo patekusi į didelę bėdą, Matijas nepajėgė nuslėpti paniekos Kolinui.

— Liaukis žliumbęs, Kolinai. Ašaros nieko nepadės. Būtų gerai, jei taip garsiai neaimanuotum. Gali išgirsti žiurkės. Ir nustok tik apie save galvojęs. Pažiūrėk, kaip mama su tėčiu drąsiai laikosi.

Įniršęs Matijas trenkė strypu į spyną. Nudaužta spyna giliai įsmigo tarp velkės ir staktos. Aiktelėjęs iš piktumo, iš visų jėgų trūktelėjo spyną į save ir išrovė velkę su keliais surūdijusiais varžtais. Durys atsivėrė.

Išsitraukęs durklą, Matijas greitomis perpjovė virves, kuriomis buvo surištos pelėnų letenos, ir paliepė:

— Eikit paskui mane ir darykit ką pasakysiu. Ženkit kiek galėdami tyliau ir greičiau.

Atsargiai jie išlindo pro tvoros plyšį ir pasileido skersai šabakštyno. Žiurkių sargybinių nebuvo matyti. Turbūt kur nors vaiko žvitrųjį zuikį, spėjo Matijas.

Buvo vidudienis. Saulėtoje bendruomenės žemėje viešpatavo ramybė. Plaštakės skraidžiojo nuo vieno dagio žiedo prie kito, žiogai be paliovos griežė savo serenadas. Pelėnas Abraomas paspaudė Matijui leteną ir padėkojo.

— Matijau, iš visos širdies dėkui už mano šeimos išgelbėjimą. Manėme, kad jau atėjo galas.

Jaunasis gelbėtojas buvo niūrus.

— Dabar jokiu būdu negalime grįžti namo, pone Abraomai. Jei ir grįžtume, baisu net pagalvoti, ką galime rasti vienuolyne.

Ponia Abraomienė ėmė karštai linksėti.

— Ai ai, mes gi matėme, kaip jie išžygiavo iš šventoriaus į Raudonmūrį. Klunis vedė tuos galvažudžius pririšęs Martyno atvaizdą prie savo vėliavos. O varge, gyvenime nebuvau mačiusi tokios galybės nevidonų.

Matijas dar labiau susirūpino.

— Nereikėjo man šįryt paslapčia pasprukti iš vienuolyno. Tikiuosi, kad Konstancija sukėlė visus gynėjus ant kojų.

Po kelių akimirkų Matijas jau pats troško būti kartu su gynėjais.

Žiurkės sargybinės pavargo besivaikydamos Bazilijų. Nusivariusios nuo kojų vilkosi iš miško į šventorių per bendruomenės žemę. Čia nutarė pailsėti ir sudribo ant žolės už menko kauburėlio.

Matijas su pelėnų šeima užtaikė tiesiai ant jų.

18

Klunis sutelkė savo pajėgas pakelės griovyje priešais Raudonmūrio vienuolyną. Pats stovėjo gerokai atokiau griovio, pievelėje, su savo padėjėjais. Čia negrėsė pavojus ir jis galėjo laisvai vadovauti visai operacijai.

Tačiau padėtis buvo ne tokia, kokios jam norėjosi. Visų pirma stigo lankininkų. Žiurkės niekad nemokėjo gerai nei lankų, nei strėlių gaminti.

Nuo Raudonmūrio sienų dirvinės ir lauko pelės leido spiečius strėliukių, kurios kad ir nenudėdavo priešininko, bet sužeisdavo ir šiaip gerokai erzino Klunio kareivas.

Pats Klunis stovėjo prie savo vėliavos, įbestos į žemę, ir pliaukšėjo uodega.

— Raudondanti, Juodanagi, tegul svaidyklininkai pasiruošia. Man davus ženklą, didžiulė akmenų kruša turi nulėkti ant sienos viršaus. Saugodamosi akmenų, pelės turės nuleisti galvas. Varliakrauji, Pamazgini, statykit būrius su gaisrininkų kopėčiomis ir koviniais kabliais prie sienos. Žiūrėt, kad visi koptų viršun ir nebūtų jokių nesusipratimų!

Klunio kapitonai nužygiavo į griovį paruošti kovotojų puolimui. Klunis laikė iškėlęs uodegą ženklo duoti.

Nuo sienos pelės lankininkės nepaliaudamos laidė strėles į griovį. Konstancija su sunkia kuoka letenose žingsniavo pirmyn atgal ir kurstė gynėjų kovinį įkarštį.

— Pačios strėlių prisiprašė. Pelės, duokit gerai joms į kailį!

Žinodama, kad strėlių atsargos greit išseks, barsuke ėmė žvalgytis į akmenų ir skaldos krūvas sienos pakraščiuose.

— Broli Rufai! Kurminai! Būkit pasiruošę tik gavę nurodymą nuversti tas krūvas žemyn.

Taukšt, šmaukšt, pliaukšt, čiaukšt! — uodega Klunis davė ženklą.

Aštrių akmenų ir žvirgždo kruša, nuzvimbusi viršun, nudardėjo sienos paviršiumi. Keletas užsižiopsojusių pelių ir vienas kurmis išvirto iš kojų.

— Saugokit galvas! Gulkit! — suriko Konstancija.

Gynėjai tuoj pat pakluso, nes akmenų kruša smarkėjo. Dvilinkas susirietęs abatas bėgiojo ir šaukė:

— Neštuvus čia! Padėkite nunešti sužeistuosiuos į ligoninę!

Ūdra Vinifrida, gulėdama šalia Konstancijos, sušnabždėjo jai:

— Girdi? Sieną braižo. Klunio plėšikai kažką remia į ją. Matyt, bandys užlipti, kol mes gulime prisiploję.

Dar Vinifridai bekalbant, du kabliai su virvėmis sužvangėjo ant sienos ir įsikirto į kraštą.

— Nesikelkite, — sukuždėjo Konstancija. — Tegu truputį palypėja aukštyn. Noriu, kad jų kuo daugiau ir aukščiau suliptų. O tada mes padirbėsime. Perduokit tai toliau.