Брайан Джейкс - Raudonmūris

Matijas šmurkštelėjo gilyn į papartyną, ir apie jo kelionę į Šv. Ninijano bažnyčią bylojo tik tykiai, vos vos vilnijanti Žydinčios Girios vešli augalija.

16

Klunio Botago stovykloje žiurkių kariauna ruošėsi žygiui. Vieni galando ginklus į šventoriaus antkapius. Kiti, budrios Raudondančio akies sekami, iltimis vertė sukežusių šventoriaus vartų stulpus bažnyčios užpakalyje. Treti rankiojo akmenis svaidyklėms, vyniojo apie save virves.

Pats Klunis kiurksojo bažnyčioje aukštai, prie vargonų, visas pasipūtęs — tikras laukinių karaliukas. Vienoje letenoje laikė savo siaubingą uodegą, kita buvo iškėlęs karo vėliavą — ant stiebo pamautą šeško kaukolę, prie kurios dar prikabino išplėštą gobeleno skiautę su karžygio Martyno atvaizdu. Jis išdidžiai žiūrėjo į vėliavą, o ginklininkai vilko savo vadą šarvais — rengė mūšiui.

Prie Klunio kojų klūpojo surišta pelėnų šeima. Klunis, šmaukštelėjęs jiems uodega, nusivaipė.

— Ei jūs, apgailėtini menkystos, pažiūrėkit į mane! Ar matėte kada tokį karvedį kaip Klunis Botagas? Tuoj visi gyvūnai šliaužios prieš mane ant kelių.

Ponas Abraomas, pelėnų šeimos galva, paniekinamai dėbtelėjo į kalintoją.

— Tu šlykšti laivo žiurke...

— Užsičiaupk! — suriaumojo Klunis. — Laikyk liežuvį už dantų, pelėne, arba aš tuoj pat susidorosiu su tavim ir tavo šeima, nelauksiu, kol bus užimtas jūsų mielas vienuolynas. Matai mano naują karo vėliavą? Čia karžygys Martynas. Taip, taip, tas pats jūsų sukriošusio abato ir jo besmegenių pelių globėjas. Dabar Martynas kariaus mano pusėje, jam daug labiau tinka kovoti tikrų karių priekyje. Jis ves mus į pergalę! — Jo vienintelė akis sužibo kaip bepročio, jau jis šaukė visai nesivaldydamas: — Visus nudobsiu ir sunaikinsiu, kas tik išdrįs stoti prieš mane! Gyvi liks tik tie, kurie tiks man tarnauti.

Pelėno pati bandė atsistoti, bet Pamazginis su Juodailčiu tuoj vėl ją parklupdė. Drebėdama iš pasipiktinimo, ji išrėkė Kluniui:

— Tu niekad nepavergsi Raudonmūrio! Gėris nugalės! Pamatysi, Kluni. Mes surišti, bet mūsų dvasia laisva!

Šmaukšt!

Klunis kirto savo ilga uodega ir visą pelėnų šeimą priplojo prie grindų. Ponas Abraomas bandė savo kūnu užstoti žmoną ir sūnų, kai uodega švystelėjo antrą kartą.

— Jaudinanti kalba, ponia Pelėniene, bet tu manęs nesupratai. Man visai nerūpi pavergti Raudonmūrio dvasią. Aš ją sunaikinsiu! Veskit man iš akių tuos inkščiančius pelėnus. Užrakinkite juos trobelėje už bažnyčios. Tegul ten pasėdi ir pamąsto, kas jų laukia man sugrįžus.

Pelėnas Kolinas iš siaubo suriko. O jo motina ir tėvas drąsiai priešinosi velkami lauk.

Į bažnyčią atžingsniavo Raudondantis ir atidavė pagarbą Kluniui.

— Vade, armija pasiruošusi mūšiui.

Žiurkė ginklininke tvirtai užmovė šalmą Kluniui ant galvos. Jis nuleido antveidį ir nuspyrė žiurkę, pritvirtinusią jam ant uodegos galo užnuodytą spyglį.

Išėjęs į šventorių, jis užsilipo ant vartų stulpo liekanų. Nuožmia akimi apvedė savo galingą gaują: juodosios žiurkės, rudosios, pilkosios, keršosios, pasalūnės žebenkštys, slapukai šermuonėliai, vingrūs šeškai — visi buvo išsirikiavę su žvilgančiais ginklais, nuo kurių kapsėjo lietaus lašai.

Klunis užriko:

— Kur eina Klunio armija?

— Į Raudonmūrį, į Raudonmūrį! — tūžmingais balsais atsiliepė kareiviai.

— Kokia Klunio nuostata?

— Žudyti, žudyti, žudyti...

— Kas nuves jus į pergalę?

— Klunis, Klunis, Klunis Botagas!

Karo vadas, nušokęs nuo stulpo ir aukštai iškėlęs savo vėliavą, priėjo prie gaujos ir ėmė jai mosikuoti. Garsiai šūkalodami Klunio Botago vardą, plėšikai pasileido į Raudonmūrio vienuolyną.

17

Driskiaausis beviltiškai pasiklydo!

Be Klunio pats galvoti nesugebėjo. Dumiantį priešinga kryptimi, jį vis labiau ėmė baimė. Išsigandęs staiga sučirškusio paukščio, jis aklai metėsi į Žydinčios Girios pusę ir grūdosi vis gilyn į nepažįstamą mišką. Tik aušrai ėmus balinti dangų, jis susmuko po krūmais. Nusivaręs, visas permirkęs ir praradęs viltį susirietė į varganą šlapią kamuolį ir užmigo.

Apie pusiaurytį jį pažadino kažkieno žingsniai. Matijui einant pro šalį, Driskiaausis tik prigludo prie žemės ir mintyse jau sveikino save. Tai nuskilo! Tą peliuką jis paims į nelaisvę ir nuvarys Kluniui. Dėl tokio žygdarbio pakils visų akyse, o Klunis, ko gero, gali net užmiršti, kad jis išsigando prie vienuolyno ir dėjo į kojas.

Matijas atsargiai metė žvilgsnį per petį. Aa, iš paskos sėlina žiurkė, matyt, nori jį prigriebti; tokia storulė kerėpla, bet, šiaip ar taip, priešas. Peliukas žygiavo pirmyn, galva dirbo ramiai, be baimės, nes jautėsi galįs susidoroti su tokiais sunkumais.

Traškindamas šakeles, klupinėdamas nuo medžio prie medžio, Driskiaausis sekė peliuką ir fantazavo.

„Vade, jų buvo šešetas, bandė mane apsupti, bet aš kovojau kaip pasiutęs! Ir pasakiau sau: Driskiaausi, geriau tu čiupk tą peliuką iš krašto ir varyk pas vadą, tegu anas apklausia“. Tada Klunis sako man: „Driskiaausi, šaunuolis Driskiaausis, žinau, tavim visada galima pasikliauti. Kaip manai, kodėl aš visų pirma tave pasiėmiau? Suski, nešk šen valgių ir vyno mano senam bičui, Driskiaausiui Drąsiajam!“ Cha, tada aš paploju vadui per nugarą ir sakau: „Kad tave užkutentų šėtono ūsai, senas žiurkine! Ar ne laikas tau pagalvoti apie pensiją ir užleisti man gaujos vado postą? Toks bebaimis kaip aš...“

Taukšt!

Ilga lanksti maumedžio šaka staiga išsitiesė ir dėjo Driskiaausiui į galvą taip, kad tas nuvirto be sąmonės.

Mafijas išlindo iš slėptuvės trindamas priekines letenas — reikėjo įtempti visas jėgas taip ilgai laikant atlenktą šaką. Išsitraukęs Šešėlio virvę pririšo Driskiaausį prie tvirto ąžuolo. Peliukas negalėjo laukti, kol žiurkė atsigaivelios, — turėjo dar gerą kelio galą sukarti. Tad, palikęs be sąmonės pririštą prie medžio priešą, patraukė pirmyn.

Nustojo lyti. Ir kaipmat, sakytum atsiprašydama už nebuvimą, karšta vasaros saulė pažėrė spindulius ant Žydinčios Girios. Iš miško paklotės ėmė garuoti migla ir maišytis su auksinėmis spindulių strėlėmis, įžambiai krentančiomis pro medžius. Pragydo paukščiai. Visos gėlės ir žolynai pasidabino žėrinčių brangakmenių papuošalais.

Staiga šiluma, užliejusi Matiją, pavarė jį sparčiau. Patyliukais niūniuodamas, jis žygiavo taip energingai, kad vos neišlindo iš po medžių priedangos į atvirą pievą. Susigriebė kaip tik laiku. Priešais plytėjo didžiulis krūmokšniais apžėlęs plotas — nei ganykla, nei pieva. Tai buvo bendruomenės žemė, kadaise priklausiusi Šv. Ninijano bažnyčiai.

Matijas slinko pamiške. Matė bažnyčios užpakalinę sieną. Ten dešimt ar dvylika žiurkių ėjo sargybą. Kol jis šiaip ar taip imsis jų, reikėjo pereiti tą žemę. Dagių guotai ir negilios duobutės bus jam vienintelės slėptuvės.

— Hmm... čia jau mažytė problemėlė, — balsu ištarė savo mintį Matijas.

— Mažytė problemėlė? Gerai, kad dar nespėjo užaugti, — atsiliepė keistas balsas.

Išsigandęs Matijas net cyptelėjo. Atsigręžęs ėmė akimis ieškoti, iš kur balsas. Nieko nematyti. Susiėmęs Matijas ištiesė pečius ir drąsiai šūktelėjo:

— Ei tu, tuoj pat išlįsk ir pasirodyk!

— Na, kad pasakė — pasirodyk! — atsiliepė balsas, regis, jam prieš pat nosį. — O kiek tau porų akių reikia, jaunikaiti, a? Nieko sau dalykėliai, kad tave kur! Taigi, taigi!