Брайан Джейкс - Raudonmūris

Trijulė sustojo prie aukštos vienuolyno sienos. Klunis juos nutildė mostelėdamas uodega, paskui dingo tamsoje. Driskiaausis, likęs su Šešėliu, ėmė nervintis. Jis pašnibždomis šnekino Šešėlį:

— Smagiai krapina lietutis, ar ne, Šešėli? Žolei į naudą... Ir kas tų sienų aukštumas, tegu mane šimtas... Gerai, kad tu karsies į jas, o ne aš. Niekad neužlipčiau, per daug storas, che che che...

Driskiaausio balsas pakibo ore. Jis suvirpėjo ir ėmė grabalioti apie ūsus negalėdamas atlaikyti basilisko žvilgsnio, kuriuo dėbtelėjo į jį Šešėlio negyvos juodos akys.

Po dešimties minučių sugrįžo Klunis. Jis galva mostelėjo į sieną. Kvaišos sargybiniai visi miega. Niekad gyvenime nebuvo ėję sargybos. Tad kai tik ateina naktis, jiems akutės kaipmat ir užsimerkia. Vis lengvo gyvenimo padariniai.

Pritardamas Driskiaausis ėmė maskatuoti galva.

— Šventa teisybė, vade! Jei jie būtų mūsų armijoje ir senis Raudondantis užtiktų juos snaudžiant...

— Užčiaupk, kvaily, marmūzę, — sušnypštė Klunis. — Ar esi pasiruošęs, Šešėli? Neužmiršk, ką sakiau.

Šešėlis iššiepė pageltusias iltis ir ėmė kopti. Kaip juoda gyvatė pamažu slinko viršun nagais ieškodamas nematomos įdubos ar įskilio smiltainio sienoje. Jau būdamas aukštai kartais stabtelėdavo išskėtęs letenas, matyt, apgalvodamas kitą judesį, įvertindamas kiekvieną sienos įtrūkį ar plyšį. Niekas iš Klunio kariaunos nebūtų pasiryžęs tokiam žygiui, bet Šešėlis buvo meistras laipioti sienomis. Kopdamas visa esybe įsijausdavo į darbą, kartais tik vienu nagu pakibdavo ant išsikišusio akmens, bet išsilaikydavo. Apačioje Klunis su Driskiaausiu išvertę akis žiūrėjo į viršų. Jau sunkiai galėjo jį įžiūrėti — buvo visai netoli sienos viršaus.

Šešėlis pakeitė padėtį: visą svorį perkėlė į užpakalines kojas ir pakėlė uodegą. Įspraudęs nagus į plyšį, colis po colio kilo viršun.

Ant sienos brolis Edmundas ramiai knarkė. Buvo įsitaisęs skaldos duobutėje ir įsisupęs į šiltą antklodę, o nuo lietaus užsimaukšlinęs gobtuvą. Jis nematė ilgų aštrių nagų, įsikabinusių į sienos kraštą. Po akimirkos pasirodė glotni juoda galva; slėpiningos juodo stiklo akys įsmigo į miegančią pelę. Šešėlis užlipo ant vienuolyno sienos.

It ilgas juodas driežas jis vinguriavo tarp miegančių sargybinių ir skaldos krūvų. Ir be mažiausio garselio. Vienuolis Hugas kažką tyliai suburbuliavo per miegus ir pasuko galvą. Jam nuslinko gobtuvas ir riebius vienuolio žandus apipurkštė dulksna, galinti jį pažadinti. Šešėlis švelniai apdengė vienuoliui galvą gobtu vu. Prieš lipdamas žemyn akmeniniais laiptais Šešėlis akimirką sustojo ir apsidairė. Nulipęs labai atsargiai, be jokių staigių ir neapgalvotų judesių, nusėlino pakrūmiais pirmyn. Retsykiais sustodavo, pagalvodavo, kur sukti, ir vėl slinko nelyginant debesies metamas šešėlis mėnesienos naktį.

Didžiosios menės durys nebuvo užrakintos. Nutaręs, kad velkė ir vyriai seni, Šešėlis sutepė juos atsinešta alyva. Atsargiai pravėrė duris — vos vos cyptelėjusios lengvai atsidarė. Įsmukęs vidun, jis netyčia duris paleido. Nakties vėjelis jas dusliai užtrenkė.

Šešėlis mintyse nusikeikė ir prilipo prie artimiausios kolonos. Tūnojo bijodamas net alsuoti. Praėjo viena, dvi, trys minutės. Jokio garso! Niekas neišgirdo trinktelėjimo. Tik tada išdrįso prislinkti prie gobeleno ant sienos ir ėmė jį apžiūrinėti.

Lempos jam nereikėjo. Būtų įžiūrėjęs ir juodą naktinį drugelį tamsiausią naktį. A, štai tas kario paveikslas, kurio taip geidžia Klunis. Aštrius it skustuvas nagus įbedė į seną audinį apačioje, prie kutuoto krašto, ir ėmė jį drėksti.

Matijas, nors pavargęs, bet vartėsi, blaškėsi lovoje niekaip negalėdamas užmigti. Mintys vis sukosi apie Martyno kapą, jo kardą, vienuolyno gynybą, Žydrūnę. Ilgai tvarsėsi, spardė paklodes, kol pagaliau jį suėmė miegas. Atsidūrė pailgame apleistame kambaryje, kiek panašiame į didžiąją menę. Staiga išgirdo šaukiant:

— Matijau!

— Oi, eik tu sau! — sumurmėjo miegodamas peliukas. — Šaukis ką nors kitą. Aš labai pavargęs.

Bet balsas netilo.

— Matijau, Matijau, padėk man!

Matijas įsmeigė akis į tamsios salės galą.

— Kas nutiko? Kodėl šauki mane?

Matijas ėmė žingsniuoti balso link. Tada išgirdo kažką bjauriai kikenant.

— Matijau, gelbėk! Neleisk pagrobti manęs!

Matijas pasileido bėgti. O salė tartum vis ilgėjo.

— Kas tu? Kur tu?

Toli, tirštoje tamsoje Matijas šiaip taip įžiūrėjo figūrą, linkstančią nuo sienos — apsišarvavusį karį.

— Matijau, greičiau! Padėk man!

Šlumšt!

Matijas šleptelėjo ant grindų su visomis paklodėmis. Pamažu atsisėdo ir pasitrynė akis. Koks keistas sapnas! Pailga salė, pagalbos šauksmas. Šarvuotas pelių karys...

Matijas pajuto, kad jam šiaušiasi kailis.

Žinoma, jis!

Didžioji menė, karžygys Martynas... Kažkas baisaus ten vyksta. Reikia skubėti.

Nuspyręs apie kojas apsisukusią paklodę, Matijas pašoko ir pasileido kiek kojos neša miegamųjų koridoriumi, strimgalviais nudardėjo įvijais laiptais žemyn. Patamsiais, kliūdamas už baldų, movė per rūsio salę. Širdis pasiutusiai daužėsi, kojos raityte raitėsi. Matijas, užlėkęs laiptais, pargriuvo ir kūlversčia nusirito į didžiąją menę. Tysodamas ant žemės įtempė akis — stengėsi tamsoje įžiūrėti gobeleną. Martynas lyg ten, bet... jis ėmė judėti!

Ar taip jam rodėsi dėl kokio skersvėjo? Ne, negali būti! Karžygio Martyno atvaizdas judėjo tarsi timpčiojamas. Matyti kažkoks šešėlis, bet iš kur jis? Pašokęs ant kojų, Matijas nulėkė prie gobeleno tą akimirką, kai iš audinio kažkas išplėšė karžygį Martyną.

Jį laiko žiurkė!

Dėl to Matijas nė kiek neabejojo. Juoda juodutėlė nuo snukio iki uodegos galo — beveik nesiskirianti nuo pačios nakties.

Šešėlis išgirdo už nugaros žingsnius. Blaiviai įvertinęs padėtį, puolamas priešininko liuoktelėjo į šalį. Be abejo, Šešėlis būtų sudirbęs į skutus peliūkštį, bet jam įsakyta atgabenti paveikslą, o ne peštis su pelėmis. Be to, tokiais atvejais visad yra šiokia tokia rizika — peliūkštis gali įsisegti į jį ir šaukdamas rėkdamas sukelti ant kojų visą vienuolyną. Todėl sumetė tokį triuką: susirietė į kamuolį ir riedėdamas Matiją partrenkė kaip kėglį. Paskui pašoko ir spruko pro duris; užtrenkęs jas šuoliais pasileido dengta galerija.

Atsistojęs Matijas ėmė šaukti visu balsu:

— Laikykit žiurkę! Laikykit žiurkę!

Ant vienuolyno sienų kilo šurmulys. Bėgdamas Šešėlis pamatė per kiemą prie sienos laiptų lekiant Konstanciją — taikėsi atkirsti jam kelią. Tyliai keikdamas barsukę, Šešėlis pasuko prie kitų laiptų. Reikia kuo greičiausiai nusileisti virve.

Tuo metu Matijas, išbėgęs iš vienuolyno, pamatė, kad Šešėlis pakeitė kryptį. Greitai susigaudęs įstrižai kirto kiemą ir paspėjo kartu su vagimi prie laiptų. Matijas griebė kopiančiam Šešėliui už letenų, ir tas nuslydo nuo laiptų.

Spausdamas prie savęs gobeleną, Šešėlis raitėsi kaip ungurys. Apsivertęs ant nugaros, ėmė laisvąja letena smarkiai daužyti peliukui galvą. Matijas iš paskutiniųjų laikė jį, bet įniršusio didesnio ir stipresnio priešininko kaulėta, aštrianagė letena darbavosi taip pasiutusiai, kad greitai Matijas apsvaigo ir neteko sąmonės.

Tuo metu Konstancija kitais laiptais užlipo ant sienos ir pasileido bėgti tarp skaldos krūvų. Pamačiusi, kad spardomas peliukas nuleipo, ėmė dar sparčiau bėgti, bet jai po kojomis vis maišėsi panikos apimtos pelės — jos manė, kad puola Klunio kariauna. Vienintelis Žydrūnės tėvas suvokė, kas vyksta. Būdamas arčiau laiptų už barsukę, pasileido tiesiai į plėšiką. O tas jau grabaliojo maiše virvės leistis nuo sienos.