Брайан Джейкс - Raudonmūris

Matijas žiūrėjo ir negalėjo atsistebėti. Tik buvę ant akių, akimirksniu dingo, ir staiga švyst į viršų tikras priemolio ir juodžemio fontanas — kur dar rasi tokius žemės gelmių specialistus?

Beregint jie sugrįžo ir iškišę drėgnas knysles iš duobės išsamiai raportavo Kurminui:

— Harr, anas nieko nepajus, visur lygu, gražu. Anei akmenys, anei šaknys mūsų nesulaikė, tik mažumėlę turėjom toliau kastis, negu buvo apskaičiuota.

Patenkintas ataskaita, Kurminas su likusia komanda nuėjo prie išraustos landos.

— Mes varysimės pirmyn, o judu dar paplatinkit tunelį. Dešimtininkas su sienkraščių specu pažiūrės, ar reikia sutvirtinimų. O jus, godotini darbdaviai, — jis pagarbiai linktelėjo knyslę Matijui ir Konstancijai, — prašyčiau čia mūsų palaukti.

Vėl švystelėjo purios juodos žemės fontanas, ir kurmiai dingo nuo žemės paviršiaus.

Konstancija uodė vėjelio nešamus kvapus, o Matijas, pastatęs ausis, klausėsi naktinių miško garsų. Abu stebėjo žemių kupstelį, kuris su kurmiais tunelyje slinko prie Ambrozijaus Spyglio. Naktis buvo rami ir tyli, bet Matijas su Konstancija budriai sekė aplinką, nes abu žinojo, kad gali labai skaudžiai sumokėti, jei nepaisys pagrindinio gamtos dėsnio — atsargumo.

Matijas net sušlepsėjo iš susijaudinimo.

— Žiūrėk, jie jau prislinko prie mūsų Ambrozijaus. Oi, kokie tie kurmiai nuostabūs! Žiū, ežys jau dingo. Jau jie įsitraukė jį į tunelį.

Kurmiai grįžo per neįtikėtinai trumpą laiką. Išlįsdami iš tunelio, jie turėjo Ambrozijų ant nugarų pririštą virve ir tvirtai atsisakė barsukės ir Matijo pagalbos.

— Na, jau ne, ką jūs! Tiktai letenas išsipurvinsite, — trūktelėjęs knyslę atsakė Kurminas.

Kuo skubiausiai Ambrozijus buvo nugabentas į vienuolyno ligoninę. Jį apžiūrėjo pats abatas ir nustatė, kad ežys turi didelę plėštinę žaizdą nuo ausies iki letenos. Brolis Alfas užjausdamas kinkavo galva.

— Tikriausiai nuo jos ir apalpo vargšelis Ambrozijus. Juk skaudėjo ir tiek kraujo neteko. Matyt, su ta žaizda ilgai ėjo. Ar jis pagis, tėve abate?

Abatas ramiai murmtelėjo. Jis išvalė ilgą, bjaurią žaizdą ir uždėjo žolelių pavilgą.

— Nėra jokios priežasties jaudintis, broli Alfai. Ambrozijus Spyglys — viena oda ir spygliai. Tas senas šelmis tvirtas kaip titnagas. Žiūrėkit, jau atsigaivelioja.

Ir tikrai. Kelis kartus kriuktelėjęs mūktelėjęs, susirietęs ir išsitiesęs, ežys atsimerkė ir apvedė visus akimis.

— Ajajai, kaip sopa ausį! Tėve abate, juk neleisi vargšui Spyglių giminės sūnui taip kentėti be lašelio pereito rudens riešutų alaus? Duok bent lašelį perdžiūvusiai gerklei sudrėkinti, — meldė jis.

Visi jo slaugytojai nusijuokė palengvėjusia širdimi, kad senas draugas atsigavo ir neblogai jaučiasi.

Matijas net išsižiojo iš nustebimo, kai išvydo, kiek alaus išmaukė Ambrozijus, kol jau atsigaivino ir galėjo papasakoti apie savo bėdas. Ežys garsiai sučepsėjo.

— Atata, jau geriau, daug geriau. Na, tai kaip ten man sekės? Dariau viską, kas buvo prisakyta, perspėjau tiek gyvūnų, kiek tik valiojau. Džozefo varpas taip pat daugelį buvo jau įspėjęs apie gresiantį pavojų. Na, trumpai drūtai, apie pusdienį aš priėjau ruduosius pelėnus. Pranešiau jiems liūdną naujieną, ir, kad tave kur, bet tas jų pienburnis Kolinas kad paleis dūdas, kad ims visu balsu stūgauti sriūbauti, jog dabar juos visus lovose išpjaus. Patikėkit, jokiais būdais nebuvo įmanoma to žliumbos nutildyti. Blogiausia, kad tas jo klyksmas prišaukė žiurkes, matyt, netoliese šniukštinėjusias peno. Nespėjom nė mirktelėti, kai jos puolė mus. Gauja buvo tokia didelė, kad aš nieko negalėjau padaryti, tik susiriesti į kamuolį. Žiurkės ištempė jaunąjį Koliną, jo mamą ir tėtį, bet atkando dantį į Ambrozijų Spyglį; iš kailio nėrėsi, kad mane sugriebtų, bet ne jų nosiai, oi ne! Tada viena žiurkė ėmė mane badyti geležiniu šventoriaus tvoros strypu. Badė iš visų pusių, kad ją kur šimtas! Liovėsi tik tada, kai nutarė, jog aš jau gatavas, bet kad per daug spygliuotas esu, tad paliko mane ir išsivarė pelėnų šeimą. Palūkėjau, kol viskas nurimo, ir tada leidausi į Žydinčios Girios pusę. Tokios tokelės. Ar dar liko koks lašelis ąsotėlyje? Nuo tos žaizdos šaltis krečia. Tas alus man kaip vaistai, tėve abate.

Matijas atsiduso ir liūdnai nuleido galvą. Pelėnų šeima paimta į nelaisvę; tų nelaimėlių laukia mirtis arba vergovė. Ežio išgelbėjimas pakėlė Matijui dvasią, ir jis jau žiojosi kviesti Konstanciją, pasirinkus kelis padėjėjus, eiti į Šv. Ninijano bažnyčią vaduoti pelėnų. Abatas ir Konstancija tarsi atspėjo tą jo mintį. Abatas Mortimeris atsiduso ir palingavo galvą žiūrėdamas į Matiją. Barsuke buvo iškalbingesnė.

— Matijau, nė negalvok. Nėra jokios vilties išgelbėti pelėnų Kluniui iš panosės. Negi keletas mūsų stosime prieš šimtus ginkluotų žiurkių jų pačių stovykloje? Juokinga! Kaip apginsime Raudonmūrio sienas, jei mūsų galvos bus pamautos ant Klunio karo vėliavų kotų? Matijau, tu labai narsus jaunuolis, tad būk pavyzdžiu kitiems, o ne kvailiok rizikuodamas savo galva.

Pagalvojęs Matijas suprato, kad barsuke teisi. Visi išsivaikščiojo miegoti, o Matijas vis sėdėjo ir galvojo. Šimtai sumanymų, vienas už kitą pasiutesnių, sukosi galvoje. Galop visai suglumęs nuėjo į didžiąją menę ir atsistojo prieš gobeleną. Net nesuvokdamas, ką daro, ėmė kalbėtis su karžygiu Martynu.

— Martynai, ką darytum manim dėtas? Žinau, kad esu dar labai jaunas, dar tik naujokas ir net ne Raudonmūrio ordino narys, bet ir tu kažkada buvai jaunas. Numanau, ką būtum daręs. Užsidėjęs šarvus, pasiėmęs didįjį kardą ir ėjęs į bažnyčią kovoti su žiurkėmis, kol jos būtų paleidusios pelėnus arba žuvusios nuo tavo letenos. Deja, tokie laikai jau praėjo.

Aš neturiu stebuklingo kardo, tik vyresniųjų patarimus, kurių privalau klausyti.

Matijas susmuko ant šaltų akmeninių grindų. Jis ilgesingai žiūrėjo į didingą karį Martyną, tokį išdidų ir drąsų. O kaip jis pats atrodo? Tas žalsvas abitas kabalioja ant jo kaip maišas, ką jau kalbėti apie tuos didžiulius sandalus! Matijas pajuto, kaip karčios nusivylimo ašaros rieda ant jaunų ūsų. Negalėdamas susitvardyti, jis davė joms valią. Staiga pajuto švelnią letenėlę ant nugaros ir atsigręžė. Ogi Žydrūnė.

Matijas norėjo skradžiai žemę prasmegti. Greitai nusisuko, kad ji nepamatytų ašarų.

— Žydrūne, eik iš čia, buk gerutė, — kukčiojo Matijas. — Nenoriu, kad mane tokį matytum.

Tačiau lauko pelytė nė nekrustelėjo. Ji tik atsisėdo šalia Matijo ant grindų. Prijuostės krašteliu švelniai nušluostė jam ašaras. Ir ta mažytė, drovi pelytė štai ką pasakė:

— Matijau, nesigėdyk savo ašarų. Aš žinau, ko tu verki ir sielvartauji. Todėl, kad esi geras ir jautrus, ne toks užkietėjęs beširdis kaip Klunis. Paklausyk manęs. Net patys drąsiausi ir stipriausi turi paverkti. Tai rodo juos turint kilnią širdį, mokančią kitus atjausti. Matijau, tu labai narsus. Esi toks jaunas, o jau tiek nuveikei. Esu paprasta laukų pelė, bet net aš matau tavo drąsą, sugebėjimą vadovauti. Tu kaip liepsnojantis deglas, kuris kaskart dega vis šviesiau. Tau, Matijau, niekas negali prilygti. Tu pažymėtas ypatingu ženklu. Vieną gražią dieną Raudonmūris ir visas kraštas bus tau dėkingi. Matijau, juk tu tikras karys!

Matijas atsistojo jau sausomis akimis, aukštai pakelta galva ir jausdamasis daug vertesnis. Jis padėjo Žydrūnei atsistoti ir nusilenkė jai.

— Žydrūne, kaip man atsidėkoti už tavo gerus žodžius? Tu taip pat esi nepaprasta pelė. Bet jau vėlu, eik miegoti. O aš dar čia kiek pabūsiu.