Брайан Джейкс - Raudonmūris

— „Pasidavimo sąlygos gyvūnams, patekusiems į Klunio Botago arba jo padėjėjų nagus. Pirma: visiška, be jokių išlygų kapituliacija. Antra: Klunis baus mirtimi vadus tų, kurie ims priešintis. Trečia: visas nugalėtųjų turtas pereina į Klunio Botago nuosavybę. Namai, maisto atsargos, derlius, žemė, taip pat visi gyvūnai, valdę minėtąją nuosavybę, priklausys Kluniui...“

Drykst!

Nebegalėdamas daugiau pakęsti, Matijas šniojo lazda į pergamentą, tas plyšo pusiau ir abi pusės nusklendė ant grindų. Raudondantis urgzdamas šoko ant Matijo.

Didžiulė buka letena sučiupo žiurkę ore ir tėškė žemėn. Apkvaitęs Raudondantis tysojo primintas Konstancijos.

— Ko šokinėji ant mažo peliuko? Tokia didelė ir tvirta žiurkė juk gali susiimti ir su sena barsuke? Na, pasigalynėjam?

Tik laiku įsikišęs abatas išgelbėjo Raudondančiui gyvybę.

— Konstancija, gal paleisk tu tą žiurkę? Nors ir smagu būtų matyti ją gavus tai, ko nusipelnė, bet mes neturime pamiršti vienuolyno vaišingumo nuostatų.

Raudondantis svyruodamas pakilo ir drebančiomis kinkomis pasitraukė nuo barsukės. Klunis prašneko kaip niekur nieko:

— Klausyk, tu, pelių abate, laukiu atsakymo iki rytdienos vakaro.

Paprastai nepasiduodantį pykčiui abatą užplūdo vos valdomas įniršis. Jis įsmeigė akis į Klunį.

— Žiurke, man nereikia laukti rytdienos. Atsakysiu tuoj pat. Kaip išdrįsai ateiti su savo plėšikų gauja čia, skaityti savo taisykles, grasinti man vergove ir mirtimi? Tad sakau tau: nei tu, nei tavo sėbrai neįkels letenos į Raudonmūrį, kol mes būsime gyvi, nes mes kovosime su jumis iki paskutinio kraujo lašo. Toks mano atsakymas tau.

Klunis išsiviepęs nusisuko. Priėjus Raudondančiui, jie pasuko prie laiptų, jungiančių didžiąją menę su rūsio sale. Dar stabtelėjo, atsigręžė ir lediniu balsu, girdimu abiejose salėse, paskelbė:

— Tada visi iki vieno mirsite — visi patinai, visos patelės, visi jaunikliai. Nepriėmėte Klunio sąlygų, todėl būsite nubausti. Ant kelių parklupę maldausite pasigailėjimo, bet aš priversiu jus ilgai kankintis, kol sulauksite galo.

Kaip tik tada Konstancija padarė tai, apie ką paskui gyvūnai ilgus metus pasakojo jaunimui.

Sukaupusi visas jėgas, barsuke pakėlė didžiulį rūsio salės pietų stalą. Jis buvo sunkus, ąžuolinis, jo nė dešimt pelių negalėjo pajudinti. Sutarškėjo indai, pasipylė skysčiai, Konstancijai pakėlus stalą virš galvos. Ji suriaumojo:

— Tuoj pat nešdinkitės! Kad jūsų nė kvapo neliktų vienuolyne! Mane jau vemt verčia nuo to žiurkių cypavimo. Maukit iš čia, kol nepažeidžiau vaišingumo nuostatų, nors vėliau ir turėčiau prašyti abato atleidimo. Lauk, kol dar makaulės vietoj!

Kiek galėdamas oriau Klunis pagreitino žingsnį, jam iš paskos kiceno ir Raudondantis, nervingai krizendamas:

— Štai tau, vade, ir žiopla kaimo kerėpla... Tartum dabar žodelį, ir ji mus tuo stalu sutraiškytų!

Prisiminęs, su kuo gan įžūliai kalba, Raudondantis susigūžė laukdamas Klunio smūgio už akiplėšiškumą. Bet nesulaukė.

Klunis stovėjo kaip įkastas.

Visiems, net Matijui su abatu, sekantiems įkandin žiurkių, buvo aišku, kad Klunis įsistebeilijo į gobeleną.

— Kas ta pelė? — galop žioptelėjo.

Matijas pažvelgė, kur Klunis spokso, priėjo prie gobeleno ir bakstelėjo letena.

— Šita pelė?

Klunis be žodžių linktelėjo.

Vis dar ištiesęs leteną, Matijas didžiuodamasis išdrožė:

— Tai karžygys Martynas, mūsų ordino įkūrėjas. Ir dar pridursiu štai ką, žiurke. Martynas buvo visų pelių narsiausias. Jei dabar būtų gyvas, griebtų savo didįjį kardą, ir tau su sėbrais skaudžiai atsirūgtų jūsų įžūlumas. Na, tiems, kurių dar nebūtų sumalęs į miltus.

Visų nuostabai, Klunis nieko neatrėžęs išspūdino lauk. Ir taip lyg trenktas kiūtino iki pat vartų.

Sargybiniai pritilo išleidę Klunį ir Raudondantį į kelią.

O gauja, mikliai apsupusi savo karvedį ir jo padėjėją, laukė įsakymų.

— Rikiuok! Žengte marš į bažnyčią!

Klunis ėjo kaip nesavas ir vis purtė galvą negalėdamas patikėti. Karžygys Martynas. Jo sapnuotas persekiotojas. Ką tai galėtų reikšti?

Raudondančiui pradėjus eiti, kažkas jį pašaukė nuo vienuolyno sienos. Jis atsigręžė ir žvilgtelėjo aukštyn. Gniūžtė supuvusių daržovių, suvyniotų į skiautę pergamento su pasidavimo sąlygomis, tėškė tiesiai jam į snukį. Kai įsiutęs Žiurkinas nagais nukrapštė tą bjaurastį nuo akių, pamatė piktdžiugiškai išsišiepusią Konstanciją ant sienos.

Barsuke su pašaipa sušuko:

— Ei, žiurke, užeik dar! Man bus labai smagu su tavim susitikti. Juk nebaigėm savo reikalų. O verkiant reikia juos sutvarkyti. Ir kalbėsimės tik dviese. Iki malonaus, Raudondanti!

11

Tą patį vakarą, eidamas sargybą ant sienos jam paskirtoje vietoje, brolis Alfas pastebėjo judant paparčius Žydinčios Girios pakraštyje. Jis tuoj pašaukė Konstanciją ir Matiją. Brolis Alfas parodė, kur matė krutant paparčius, ir visi sužiuro akis ištempę.

— Na, ten, į dešinę nuo epušės. Va. Vėl linguoja.

Tamsoje Mafijas matė geriau už savo draugus. Jis pirmas atpažino vargšą bėdžių, riedantį per žolę.

— Juk tai Ambrozijus Spyglys! Sužeistas. Reikia tuoj pat eiti pas jį.

— Neskubėk taip. O gal ten spąstai? — perspėjo Konstancija. Kaip Matijui lūkuriuoti, kai čia pat guli sužeistas draugas?

Bet vis dėlto turėjo atsižvelgti į protingą patarimą. Visai galimas daiktas, kad Klunio sėbrai tyko drąsuolio, kuris išdrįs panirti į Žydinčios Girios nakties šešėlius. Tačiau Mafijas vis labiau nekantravo.

— Konstancija, negalime palikti vargšo Ambrozijaus Spyglio ten gulėti. Jis gali nusibaigti. Reikia ką nors daryti.

Barsuke prisėdo ir susiėmė letenomis galvą.

— Taip, reikia pagalvoti. O gal jums kas šaus į galvą?

Abi pelės atsisėdo šalia jos. Bet Matijas tuoj pat pašoko.

— Sugalvojau! Pasilikit čia. Po akimirkos grįšiu!

Brolis Alfas nulydėjo akimis nušlepsinčią nedidukę Matijo figūrą. Jis atsiduso ir papurtė galvą.

— Kaip manai, kas jam toptelėjo?

Barsuke meiliai šyptelėjo. Vis labiau ji ėmė pasitikėti Matiju, apsigimusiu vadovu ir taktikų.

— Nesijaudink, broli Alfai. Gali lažintis iš savo abito, kad jis sugalvojo tikrai ką nors gero. To jauniklio galvoje smegenų kaip košės.

Brolis Alfas žvilgtelėjo į nejudančią žolę.

— Kad tik nepavėluotų. Ambrozijus daugiau nė krust, jau nesiritinėja.

Jų pokalbį nutraukė staiga pasirodęs Matijas su pustuziniu kurmių. Jų viršininkas, pažvelgęs į ežį, ėmė ant sienos paskubomis brėždamas nagu skaičiuoti, paskui atsigręžė į Mafiją.

— Nagi, atrodo, galėsim tavo ežį pargabenti. Tik išvesk mus už vartų ir pabudėk.

Atsisukęs į savo brigadą, kurmių viršininkas Kurminas (taip jis oficialiai vadinosi) pradėjo aptarinėti tunelio plotį, ežio spyglių pasipriešinimą bei trintį velkant jį atbulą ir kitas smulkmenas, į kurias būtina atsižvelgti kvalifikuotai tunelių rausėjų brigadai.

Matijas tuo tarpu pašnabždom aiškino Konstancijai ir broliui Alfui:

— Kurminas su savo darbininkais yra nepamainomi gelbėtojai. Jie dažnai padeda gyvūnams, kuriuos užgriūva urvuose žemės. Mums reikės tik eiti sargybą prie pietryčių vartų, kol jie sugrįš.

— Puiku! Tai ko laukti? Einam greičiau! — paragino barsuke.

Patyliukais jie praslydo pro žaliai dažytus vartelius, o Matijas vis susirūpinęs žiūrėjo, ar ežys dar rodo kokių gyvybės ženklų. Jis gulėjo per šimtą penkiasdešimt pelės žingsnių nuo jų. Kurmiai ištiesė virvę. Kurminas stebėjo du kurmius, pradėjusius kasti žemę.