Брайан Джейкс - Raudonmūris

Matijas džiaugėsi galėdamas nors kiek atsipūsti po visų tų jaudinamų įvykių. Aišku, negalima čia ilgai ilsėtis. Reikia skubėti į Raudonmūrį. Sunkiai atsiduso — kario gyvenimas ne rožėmis klotas.

Sekundę užsimerkęs prisiminė karžygį Martyną. Ar jis kada pavargdavo? Kaip nepavargs gindamas vienuolyną tokiu didžiuliu sunkiu kardu ir visas šarvuotas. Vis dėlto kur dabar tas kardas? Juk turi kur nors būti! Legendiniai ginklai nerūdija ir nedyla, todėl ir yra legenda.

Tiesiog virš peliuko sklandė laumžirgis, švelniai krutindamas ūselius. Ką čia tas keistas padaras veikia jo valdose? Laumžirgis nusileido kiek žemiau — visai nepavojinga, nes nematytai apsirengusio gyvūno padėtis nekelia grėsmės jo, šios vandens teritorijos prižiūrėtojo, valdžiai. Jis kietai miega, knarkia kaip voverė viduržiemį ir nieko nejaučia, kas dedasi aplinkui.

20

Buvo jau pavakarys. Nors ir pasitaikė šiokių tokių nesėkmių, bet galop Klunis su būriu įsiropštė į guobą. Klunio nuomone, kai kurios žiurkės tikrai buvo niekam tikusios kopėjos. Tai lipa viena ant kitos, tai slysta... Kad ir tas kvailys Sūrvagis. Tik užsikoręs šešis metrus nuo žemės sumetė, kad bijo aukštumos, kad nuo jos jam galva sukasi. Klunis tylomis niršo: jei nereiktų mirtinai laikytis tylos, oi duotų jis jam garo!

Karo vadas gailėjos nepasiėmęs daugiau žebenkščių ir šeškų. Jie iš prigimties puikiai laipioja, o ta žebenkštis... kuo ten vardu? A, Džiūsna — tiesiog lobis. Kaip Džiūsna skatino ir drąsino žiurkes, net vadovavo joms keliant į medį lentą! Klunis nutarė, kad tą žebenkštį reikia įsiminti ir ateityje tinkamiau panaudoti. Gal net į karininkus pakelti. Tačiau dabar, nors ir iš kailio nėrėsi, vis dėlto nepasiekė vienuolyno sienos. Aukščiau guobos šakos jau plonesnės, liaunesnės, gali neišlaikyti lentos svorio.

Klunis įvertino padėtį. Aukščiau ropštis, jei nors kiek rūpi saugumas, negalima vykdant šią ir taip pavojingą operaciją. Jis nutarė padaryti pertrauką.

— Gerai, šiek tiek atsipūskite. Raskite patikimą vietelę, kad iš jos nenudribtumėte. Po valandos kitos ims temti, rasis galybė šešėlių. Tuomet pelės mažumėlę atsipalaiduos ir mes užpulsime jas staiga ir netikėtai. Džiūsna, žiūrėk, kad būrys laikytųsi tylos.

Džiūsna šauniai atidavė pagarbą ir iškėlė gerą pasiūlymą.

— Pažiūrėk, vade, į šaką, ant kurios sėdžiu. Ką tik ją išbandžiau — atrodo tvirta ir patikima. Gal, sakau, nuo jos permetam lentą ant sienos? Tai padarytume nesunkiai. Tiesa, reikėtų palypėti aukščiau, bet nebūtų per daug pavojinga. O šakos viršūnėje... apžiūrėjau, mums netiks, per plonos.

Klunis palypėjo pas Džiūsną ir atsisėdo šalia jos. Vadas sušnabždėjo jai į ausį:

— Turi galvą, žebenkštie. Taip, ta šaka tinka. Laikykis manęs, Džiūsna. Esi geras kareivis. O mane supa tikri besmegeniai, todėl greitai reikės naujo kapitono. Supranti, ką tai reiškia? Dar daugiau grobio, didesnė laimikio dalis. Klunis visad apdovanoja veiklius karius. Stenkis, ir bematant būsi Klunio paaukštinta.

— Dėkui, vade. Gali būti tikras, aš tavęs neapvilsiu, — sumurmėjo Džiūsna.

Sūrvagis, tupėjęs po jų šaka, ištempęs ausis klausėsi pokalbio ir paskui paniekinamai vyptelėjo. Taip, vade! Ne, vade! Iš kailio išsinersiu, vade! Kuo ji save laiko, ta velnio nešta ir pamesta žebenkštis? O jei Klunis ir tikrai, nusispjovęs į saviškes žiurkes, paskirs tą stipeną kapitonu? Ką gi, Raudondantis, Juodanagis ir kiti galėtų šerius pastatyti. Juk ta pataikūnė prisiplakė vos prieš kelias dienas. Tegul tik pasitaiko proga, Sūrvagis jai parodys, iš kur kojos dygsta!

Abatas Mortimeris su dėkingumu pažvelgė į dangų. Štai jau ir vakaras. Jie atlaikė puolimą — žiurkėms nepavyko įveikti sienos. Kova pamažu rimo, Klunio gauja, susispietusi griovyje, ryždavosi tik retiems išpuoliams. Naudodamiesi pertraukomis, gynėjai vilko ant sienų daugiau akmenų ir skaldos. Žydrūnė su savo padėjėjomis palenkusios galvas šmirinėjo ant sienos nuo vieno posto prie kito — valgydino gynėjus troškintomis daržovėmis, laukinėmis vynuogėmis ir riešutų duonele, aptepta medumi.

— Kokia ta Žydrūnė susikaupusi, kaip vikriai dirba, — pasakė abatas Konstancijai.

Barsuke padavė Ambrozijui Spygliui ryšulį strėlių, kad jas išdalytų kovotojams.

— Šventa teisybė, tėve abate. Bet ji atrodo susirūpinusi. Ar tik ne dėl Matijo?

— Be abejo, — griežtai atsakė abatas. — Ir aš, kaip ir ji, kaip ir tu, vis galvoju apie tą peliuką.

Konstancija papurtė savo didelę dryžuotą galvą.

— Niekad nemaniau, kad Matijas būtų galėjęs taip pradingti. Laisvalaikiu išieškojau visus vienuolyno kampelius — jo čia nėra.

— Kad ir kur būtų, esu tikras, jog jis stengiasi mūsų labui, todėl turime pasitikėti Matijo sveiku protu bei sprendimais ir laukti.

Abu draugai dėkingai priėmė maistą, Žydrūnės ir jos padėjėjų atneštą. Ir abu nustebę pastatė akis pamatę ūdrą Vinifridą ir Kurminą keliant ant sienos jauniklių supimosi lentą. Ji buvo seniai padaryta mažyliams. Nuo neatmenamų laikų stovėjo prie braškių lysvės, bet dar puikiai veikė.

Vinifrida su Kurminu pastatė lentą ant sienos. Du kurmiai, dvilinki sulinkę, atkrypavo vilkdami didžiulius akmenis. Kurminas nurodė vieną lentos galą.

— Uhuhu, gražus akmenėlis!

Kai akmenėlis buvo užritintas ant lentos galo, Vinifrida su Kurminu stipriai apsikabino. Linktelėję jie užšoko ant kito lentos galo.

Didžiulis akmuo katapultavo per sienos viršų. Po kelių akimirkų pasigirdo sunkiai žnektelint ir šiurpiai cypiant griovyje, pilname žiurkių.

Vinifrida su Kurminu iškilmingai paspaudė vienas kitam leteną.

— Uhu... aniem apačioj nesaldu... ne... — kvakėjo Kurminas, o visi kiti ant sienos nubėgo ieškoti priedangos nuo atsakomojo Klunio gaujos sviedinio.

Vėl užvirė kova.

Pelės lankininkės išlindo ir paleido į griovį spiečių strėlių. Odrų svaidyklininkės bemaž be pertraukos vaišino akmenų kruša. O iš griovio į viršų skrido ilgos žiurkių ietys, retindamos gynėjų gretas. Radosi ir nauja grėsmė. Kažkuri galvotesnė žiurkė sumanė baisų ginklą: iš šventoriaus buvo atsinešta nulaužytų nuo antkapių gelžgalių. Pririšusios prie ilgų virvių ir nusižiūrėjusios taikinį, žiurkės juos smarkiai įsukdavo ir paleisdavo. Gelžgaliai zvimbdavo viršun, iškildavo aukštai virš sienos, paskui šaižiai švilpdami krisdavo ant jos. Tokio šovinio kliudyti gynėjai iš karto griūdavo negyvi arba būdavo baisiai sužalojami. Jei toks geležinis šovinys ir nepataikydavo į gyvą daiktą, suskaldydavo akmenis ir skriedamas į šalis su metalo skeveldromis taip pat pridarydavo daug bėdos.

Suvokusi naujo ginklo grėsmę, Konstancija beveik visiems įsakė nulipti nuo sienų, paliko viršuje tik saujelę gynėjų. Tačiau greitai pasirodė, kad naujas ginklas kartais veikdavo ir visaip kitaip, nei norėta. Daugelis blogai paleistų gelžgalių atskriedavo atgal į griovį ir nudėdavo tą patį padarą, kuris buvo jį įsukęs. Net Raudondantis su Klunio šarvais, sergėdamas pievoj vėliavą, turėjo labai neoriai dryktelėti į šalį, kad negautų per galvą. Tačiau jis matė, kad ginklas gąsdina gynėjus, tad įsakė vis tiek laidyti gelžgalius.

Konstancija drąsiai dirbo savo darbą ant sienos drauge su rinktiniu būriu kovotojų. Kai tik koks gelžgalis nukrisdavo į skaldos krūvą, ji griebdavo ir atsistojusi visu ūgiu įsukdavo virvę taip, kad metalas tik mirgėdavo, o tada sviesdavo. Konstancija buvo daug stipresnė ir tiksliau svaidė už bet kokią žiurkę. Puolėjai iš pykčio tik rodė jai iltis slėpdamiesi griovyje. Žiurkės iš visų Raudonmūrio gynėjų labiausiai nekentė ir bijojo didžiosios barsukės.