Брайан Джейкс - Raudonmūris

Joms dar neatsitokėjus, Konstancija pasistojo ant užpakalinių letenų ir pratrūko:

— Gyvenime nesu mačiusi vienoj krūvoj tiek skystapročių! Gėdykitės krizenti kaip kokie kvaiši ūdros jaunikliai, pasigavę vabalą! Niekad nemaniau, kad taip gali elgtis Raudonmūrio senolių taryba. — Konstancija pastatė kuprą ir įnirtusiu žvilgsniu apvedė salę. Pelės ėmė virpėti. — Dar kartą sakau jums: atidžiai išklausykite, ką pasakys tėvas abatas. Jei kas nors cyptels, šnekėsis paskui su manim! Aišku?

Barsuke oriai nusilenkė ir mostelėjo didžiule buka letena.

— Žodis jums, tėve abate.

— Ačiū, Konstancija, ištikima drauge, — tyliai tarė abatas. Didžiai susirūpinęs apžvelgė salę. — Ne ką turiu jums bepridurti prie savo jau pasakytų žodžių, kurie, atrodo, jūsų neįtikino. Tai štai ką siūlau. Pasiųsime du brolius pavaduoti vartininko, brolio Matūzalio. Manau, geriausiai tiks broliai... Rufas ir Džordžas. Malonėkite paprašyti brolį Matūzalį ateiti čia. Ir tegul atsineša keliauninkų registracijos knygas. Ne paskutines, o seniai praėjusių metų dokumentus.

Rufas ir Džordžas, abu stiprūs ir iš pažiūros galvoti ordino nariai, nusilenkė tėvui abatui ir išėjo.

Pro rūsio salės lango rėžį viršuje jau ėmė skverbtis pilkšvai rožinė aušros šviesa, baigiančios degti žvakės pradėjo mirksėti ir smilkti. Matijas buvo pagrindinis veikėjas visų vakaro įvykių — nuo šventės iki pakibusios grėsmės. Iš pradžių didžiulis laimikis, paskui vežimas su žiurkėmis — jaunam peliukui dideli nuotykiai per tokį trumpą laiką.

Senasis brolis Matūzalis rašė vienuolyno metraščius nuo neatmenamų laikų. Metraščiai buvo jo viso gyvenimo darbas ir neblėstanti aistra. Be Raudonmūrio įvykių kronikos, jis rašė ir asmeninį dienyną, kuriame buvo gausu svarbių žinių. Keliaujantys žvėreliai, migruojantys paukščiai, klajojančios lapės, tauškalės voverės ir plepiai kiškiai sustodavo šnektelėti su senu vartininku, ir niekam nė į galvą neateidavo kaip nors jį nuskriausti. Matūzalis turėjo kalbų dovaną. Jis susišnekėdavo su visais padarais, net ir paukščiais. Matūzalis buvo baisiai senas, gyveno vienui vienas vartininko namelyje su savo prirašytais tomais.

Pasodintas į tėvo abato krėslą, Matūzalis išsiėmė iš medžio žievės dėklo akinius ir rūpestingai užsidėjo ant nosies. Kai prašneko savo gergždžiančiu balsu bemaž pašnabždomis, visi priėjo arčiau pasiklausyti.

— Hm hm, taigi, didžiai gerbiamas abate Sedrikai. Jūs Sedrikas, tiesa? O kad tave! Juk jūs — jau naujasis abatas, tėvas Mortimeris. Pradėjote valdyti vienuolyną po Sedriko. O varge! Tiek mačiau jų pradedančių ir baigiančių... Hm hmm, gerbiamasis abate Mortimeri ir Raudonmūrio gyventojai! Aš ketinu remtis įrašu, padarytu prieš šešerius metus, žiemą. — Senolis ėmė sklaidyti lapus. — Hm hmm, va jis. Įrašyta Saldžiojo kaštono metais, baigiantis lapkričiui, pagal sužvarbusio paukštvanagio, atskridusio iš tolimos šiaurės, pasakojimą... Toks keistas tipelis buvo, čiauškėjo keista tarsena. Aš jam dar kairio sparno plunksnas patvarkiau. Taigi jis papasakojo apie katastrofišką šachtos griūtį, kurią sukėlė didžiulis pasiutęs laivų Žiurkinas, vadinamas Kluniu. Tas Žiurkinas užsikepė apgyvendinti savo armiją šachtoje. Bebrai ir kiti gyvūnai, kuriems ji priklausė, žiurkes išvijo. Naktį Klunis su savo gauja grįžo ir pagraužė daugumą šachtos medinių ramsčių bei sutvirtinimų. Kitą dieną šachta sugriuvo ir palaidojo jos šeimininkus.

Brolis Matūzalis užvertė knygą ir pažvelgė į susirinkusiuosius.

— Man daugiau nereikia skaityti, kitas jo niekšybes ir taip gerai atsimenu. Kai Klunio Botago gaujos traukėsi į pietus per pastaruosius šešerius metus, aš vis gaudavau žinių apie jų piktadarystes: tai padegė ūkininko namą, tai suėdė gyvus paršelius, visą vadą... Klunio armija apkrėsdavo galvijų bandas visokiomis ligomis. Prieš dvejus metus vienas miesto šuo pranešė man, kad didžiulė žiurkių gauja užpuolė karvių bandą ir vijo ją per visą kaimą, kas sukėlė didelę sumaištį ir pridarė nuostolių. — Matūzalis stabtelėjo ir sumirkčiojo virš akinių. — O jūs dar drįstate abejoti mūsų abato žodžiais, jog yra toks Klunis Botagas? Kokie jūs besmegeniai, net baisu pagalvoti!

Matūzalio žodžiai visiems įvarė gerokai baimės. Susinervinę jie ėmė kramtyti nagus. Niekas net neabejojo, kad senis sako tiesą: jis jau buvo senas ir išmintingas, kai daugelis čia esančių senių dar buvo akli pliki peliukai ir inkšdami ieškojo motinos pieno.

— O varge vargeli, tai pakliuvom į bėdą!

— Gal reikia kraustytis iš čia?

— O gal Klunis mūsų nelies?

— Vaje, vaje, ką dabar darysim?

Matijas iššoko į priekį mojuodamas vėzdu.

— Ką darysim? — sušuko. — Aš pasakysiu, ką darysim! Mes pasiruošime viskam!

Abatas susižavėjęs ėmė linksėti. Atrodo, kad jaunojo Matijo krūtinėje plaka narsi širdis.

— Ačiū tau, Matijau, — tarė jis. — Aš ir pats nebūčiau geriau pasakęs. Kaip tik tai mes ir darysim. Ruošimės viskam!

8

Klunį Botagą kankino baisus sapnas.

Kol gauja vykdė jo įsakymus, Klunis atsigulė į Bažnytpelių poros lovą pelnyto poilsio. Jis niekad neidavo tuščiu pilvu miegoti, bet šį kartą nuovargis įveikė alkį.

Klunio sapną gaubė raudona migla. Iš liepsnojančių tvartų, audringoje kruvinoje jūroje skęstančių laivų sklido aukų riksmas. Girdėjo klaikiai bliaunant galvijus, kai pats kovėsi su lydeka, išplėšusią jam akį. Jis visus puldinėjo, visus įveikdavo, žudydavo, viską aplink siaubė.

Bet pasirodė vaiduoklis.

Iš pradžių jis manė, kad tai kažkokia smulkmė, menkysta, pelė, apsirengusi ilgu drabužiu su gobtuvu. Vis dėlto Klunis, net pats nesuvokė kodėl, nenorėjo su ta pele susitikti, bet ji vis artėjo. Pirmą kartą gyvenime Klunis apsisuko ir dėjo į kojas!

Jis skuodė tarsi šimto velnių vejamas. Atsigręžęs matė visas per savo gyvenimą sukeltas skerdynes, žudynes ir nelaimes. Didžiulis Žiurkinas kvatojo kaip beprotis ir lėkė vis greičiau, kad atsitolintų nuo savo, Klunio Botago, nusikaltimų. Plaukdamas per raudoną miglą matė, kad keista pelė tuoj ims lipti ant kulnų. Klunis pajuto baisią neapykantą tam rūsčių akių persekiotojui, kuris, atrodė, vis didėja. Širdies gilumoje Klunis žinojo, kad ta keistai apsirengusi pelė jo nebijo. Štai ji išsitraukia didelį spindintį kardą, senovišką nepaprasto grožio ginklą. Ant kovose suraižytos geležtės užrašytas kažkoks žodis, kurio jis negali įskaityt.

Klunio letenomis varva prakaitas, gailus it kokia rūgštis. Jis suklupo. Keistasis persekiotojas jau čia pat — dabar jis pavirto tikru milžinu.

Klunis dūsta, lėtina žingsnį, o persekiotojas vis artėja. Klunis stengiasi iš paskutiniųjų bėgti greičiau, bet kojos neklauso. Jis juda vis lėčiau ir sunkiau. Klunis garsiai keikia tarsi švino pripiltas savo kojas. Va, giliai įklimpo į tirštą ledinį dumblą. Pirmą kartą gyvenime pajunta didžiulę baimę ir pameta galvą. Jis lėtai atsigręžia į persekiotoją. Per vėlu! Priešas jau čia, o jis stovi tarsi įkastas. Keršytojas užsimoja kardu: mirtį nešantys ašmenys blyksteli milijonais kibirkščių.

Din! Din!

Iš toli atplaukę Džozefo varpo dūžiai išplėšė Klunį iš sapno baisybių. Visas virpėjo braukdamas drebančia letena prakaitą nuo kailio. Varpas išgelbėjo... Vis dėlto buvo suglumęs. Ką reiškia toks baisus sapnas? Klunis niekad netikėjo jokiomis pranašystėmis, jokiais ženklais, bet tas sapnas... toks tikroviškas, toks ryškus, kad jį net šiurpas nukratė.