Брайан Джейкс: Raudonmūris

Dabar mūsų ordinas yra visų gerbiamas ir vertinamas. Visur, net už krašto ribų, gyvūnai mus pagarbiai ir mandagiai sutinka. Net grobuonys neskriaudžia pelės, nešiojančios mūsų ordino abitą. Žino, kad ordino pelės visus gydo ir visaip padeda. Gyvuoja toks nerašytas įstatymas, kad Raudonmūrio pelės gali visur eiti, į bet kieno valdą, ir niekas jų neskriaus. O mes visad privalom laikytis ordino nuostatų. Toks mūsų pasirinktas kelias, toks mūsų gyvenimas.

Abato balsas skambėjo vis tvirčiau, darėsi iškilmingesnis. Matijas susidrovėjęs vis labiau gūžėsi. Abatas Mortimeris atsistojo ir uždėjo seną, raukšlėtą leteną peliukui ant galvos tarp aksominių ausyčių, linkstančių iš gėdos.

Abato širdį vėl užliejo švelnumo peliukui banga.

— Vargšas Matijau, tavo išsvajoti siekiai taip ir liks svajonėmis. Sūnau, karžygių laikai jau praėjo. Ačiū maloningam likimui, gyvename visi taikiai, ir tau belieka būti klusniam, klausyti abato ir daryti kas liepiama. Ateityje, kai seniai manęs nebus, tu, jau Raudonmūrio ordino narys, maloniai prisiminsi šį pokalbį. Na, drauguži, pralinksmėk! Vėlyvosios rožės vasara tik prasideda. Prieš akis daug saulėtų, šiltų dienų. O dabar bėk pasiimti krepšio su riešutais. Šį vakarą bus puota — švęsime mano abatystės auksinį jubiliejų. Kai nuneši riešutus į virtuvę, gausi kitą darbą, kurį kaip tik tau numačiau. Verkiant reikia žuvies šventiniam stalui. Pasiimk meškerę ir pasakyk broliui Alfui, kad paimtų tave į laivelį žvejoti. Tokie darbeliai patinka peliukams, tiesa? Kas žino, jei pasiseks, gal sugausi kokį upėtakį ar dyglę. Na, bėk dabar, jaunikaiti!

Palaima užliejo peliuką nuo uodegos iki ūsų. Jis mikliai nusilenkė viršininkui ir iškurnėjo per salę lauk. Meiliai šypsodamasis abatas nusekė jį akimis. Ak, tas strakalas! Reikės šnektelėti su ūkvedžiu, gal ras tinkamo dydžio sandalus Matijui. Nieko nuostabaus, kad taip apsiavęs vargšelis vis klumpa.

2

Aukštai pakilusi saulė šildė Klunį Botagą.

Ei, Klunis važiuoja!

Didelis ir padūkęs, labai bjaurus Žiurkinas styrančiais šeriais ir kreivais, rantytais dantimis. Viena akis užrišta juodu raiščiu — aršioje kovoje ją išplėšė lydeka.

Ką gi, Klunis prarado akį, bet lydeka — gyvybę!

Vieni sakė, kad Klunis atsibastė iš Portugalijos, kiti porino, jog Klunio gimtinė — džiunglės už tolimų didžiųjų jūrų. Bet teisybės niekas nežinojo.

Viena aišku, kad Klunis buvo pati pasiučiausia ir didžiausia laivo žiurkė, kada nors nušokusi nuo denio į sausumą. Juodo plauko ilgą raumeningą kūną nuo drėgno snukio, žalsvai gelsvo akies plyšio, bjauriai apdraskytų ausų, visą plačią gyviais aptekusią nugarą iki didžiulės, į rimbą panašios uodegos, pelniusios jam pravardę Klunis Botagas, margino pilki ir rausvi randai.

Dabar jie važiavo šieno vežimu su penkiais šimtais sėbrų — didžiule srutų duobių, smuklių, vandens ir uosto žiurkių armija. Visos tos žiurkės bijojo Klunio, bet sekė paskui jį. Klunio pirmasis padėjėjas Raudondantis laikė ilgą kartį su pamauta šeško kaukole. Šešką nudobė Klunis, ir tai buvo jo kovinė vėliava — žinokit visi, kad jis nebijo jokio gyvo padaro!

Žiurkių kvapo šiurpinamas, iš baimės iššokusiomis akimis arklys lėkė be jokio vadeliotojo. Kluniui buvo nė motais, kur jis nuvažiuos. Nešamas siaubo apimto arklio, Klunis nekreipė dėmesio į mylias žyminčio pakelės akmens užrašą „Raudonmūrio vienuolynas, 15 mylių“.

Klunis nusispjovė per vežimo kraštą ant dviejų triušelių, žaidžiančių pievoje. Gardus kąsnelis, gaila, kad vežimas dar nestoja, pamanė jis. Aukštai pakilusi saulė šildė Klunį Botagą.

Klunis — karo dievas!

Klunis artinasi!

3

Po didžiąja Raudonmūrio mene buvo kita patalpa, kurią visi vadino rūsio sale. Dabar ją skaisčiai apšvietė žvakės sieninėse žvakidėse. Ak, kokia bus puota!

Ką tik Matijas su broliu Alfu pagavo didžiulį kiršlį. Su stambia žuvimi galynėjosi bemaž dvi valandas, kol galop, įbridę į seklumą, ištraukė ją į krantą. Kiršlys svėrė beveik du svarus — tokią didelę žuvį jie pagavo tik dėl puikių brolio Alfo meškeriojimo įgūdžių ir Matijo jaunatviško miklumo; aišku, ir ne be abiejų užsidegimo.

Turėjo šauktis į pagalbą barsukę Konstanciją. Tvirtai apžiojus žuvį, ji tapnojo paskui abu meškeriotojus iki pat vienuolyno virtuvės, kur atidavė laimikį. Tada atsisveikino, bet neilgam, nes buvo pakviesta į šio vakaro pokylį drauge su daugybe kitų Žydinčios Girios gyventojų.

Brolis Alfas ir Matijas išdidžiai stovėjo prie savo žuvies, o aplinkui darbas virte virė. Pagaliau juos pastebėjo vienuolis Hugas. Kad ir baisiai užsiėmęs, storulis Hugas (visi jį vadino tik vienuoliu Hugu) liovėsi plušęs. Šluostydamas nuo kaktos prakaitą pienės žiedu, kurį laikė uodega, jis atkrypavo apžiūrėti žuvies.

— Aaa... žvynai gražūs, žvilga, akys skaidrios, šviežut šviežutėlė! — Vienuolis Hugas taip džiaugsmingai šypsojosi, kad jo snukutis pranyko tarp gilių duobučių. Jis paspaudė Alfui leteną, nuoširdžiai patapšnojo Matijui per nugarą ir smagiai kikendamas šūktelėjo parankiniams: — Atgabenkite baltojo agrastų vyno! Greitai atneškite rozmarino, čiobrelių, buko riešutų ir medaus. O dabar, mielieji, dabar, — cypė jis, iš visų jėgų mosikuodamas uodega su piene, — aš, Hugas, paruošiu kiršlį pagal Raudonmūrio receptą! Žuvis tiesiog tirps burnoje. Šviežios grietinėlės! Man reikia daug šviežios grietinėlės. Ir mėtų. Mikliai!

Jie paliko vienuolį Hugą, apimtą džiaugsmo ir įkvėpimo, o patys nuėjo praustis, valytis, šukuotis ūsų, purenti uodegų, blizginti snukučių ir dar visaip pasigražinti, ką Raudonmūrio pelės visad daro ruošdamosi į prašmatnius pokylius.

Iki pačių rūsio salės lubų sijų kilo susirinkusių gyvūnų šurmulys ir juokas: į puotą atvyko ežių, kurmių, voverių bei kitų miško gyventojų ir daugybė giminaičių — lauko, miško, dirvinių pelių, net varginga bažnyčios pelių šeima. Malonūs šeimininkai skubėjo kiekvieną meiliai sutikti.

— Sveikutė, ponia Bažnytpeliene! Sėskitės čia, vaikučiai. Tuoj atnešiu jums aviečių gėrimo.

— O, ponas Pelėnas Rudasis! Smagu jus matyti. Kaip nugara? Geriau? Malonu girdėti. Prašom paragauti persikų ir šeivamedžio uogų brendžio.

Matijo jauna galvelė visai susisuko. Niekad gyvenime nebuvo toks laimingas, kai jam kumštelėjo ūdra Vinifrida.

— Ei, Matijau! Kurgi tas milžinas kiršlys, tavo ir Alfo sužvejotas? Galima sakyti, letenomis! O, kad man toks gražuolis pasitaikytų! Turbūt sveria apie du svarus?

Mafijas iš puikybės kone sprogo. Tik pamanyk, šitaip giria ūdra, pati geriausia žvejotoja!

Timas ir Tęsė, Bažnytpelių dvynukėliai, pačiupinėjo Matijo stiprias letenas ir ėmė krizenti iš džiaugsmo. Matijas atnešė peliukams dvi porcijas obuolių ir mėtų ledų. Kokie jie meilučiai, tie dvynukai! Ar ne prieš tris mėnesius jis padėjo sesutei Stefanijai slaugyti juos, susirgusius uodegyčių rachitu? Ojojoi, kaip jie išaugo!

Abatas Mortimeris sėdėjo raižytame gluosnio krėsle ir maloniai šypsodamasis dėkojo vis atvykstantiems svečiams, o tie dėjo jam prie kojų paprastas, namų darbo dovanas: voverė dovanojo iš gilės padarytą puoduką, ūdros — žuvies kaulų šukas, kurmiai pastatė sandalus iš samanotos medžio žievės, žodžiu, abatas gavo daugybę puikių dovanų, visų nė neišvardysi. Nustebęs jis tik lingavo galvą. O svečiai vis rinkosi.

Abatas mostelėjo vienuoliui Hugui, ir jiedu ėmė kuždėtis. Mafijas nugirdo pokalbio nuotrupas.

— Nesirūpinkite, tėve abate, visiems užteks.