Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Edith Wharton

Nekaltybės amžius

Leidykla „Svajonių knygos“, Vilnius, 2007

ISBN 978-609-406-470-8

Skaitmeninę versiją parengė Alisa Žarkova

Versta Versta iš: Edith Wharton, The Age of Innocence, Penguin Books (UK), 1996

© Edith Wharton, 1920

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dalia Juodaitytė, vertimas iš anglų kalbos, 2007

© Živilė Adomaitytė, dizainas, 2007

© Corbis/Scanpix, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2007

© Alisa Žarkova, skaitmeninė versija, 2012

PIRMA KNYGA

I

Buvo aštuntojo dešimtmečio pradžios sausio vakaras. Niujorko muzikos akademijos scenoje vyko operos „Faustas“ spektaklis. Dainavo Kristina Nilson.

Nors jau sklido kalbos, kad kažkur, tolimame miesto pakraštyje, netrukus turi būti pradėtas statyti naujas operos teatras, kuris grožiu ir prabanga galės rungtis su didžiųjų Europos sostinių meno šventovėmis, aukštuomenė po senovei kiekvieną žiemą tenkinosi raudonomis auksuotomis, nors jau apšiurusiomis svetingosios Akademijos ložėmis. Konservatyvieji žiūrovai vertino šį teatrą už tai, kad yra mažas, nepatogus ir todėl nepatrauklus „naujiesiems žmonėms“, kurie niujorkiečiams jau pradėjo kelti baimę, bet drauge žadino smalsumą. Sentimentalieji liko jam ištikimi dėl istorinių aliuzijų, o melomanai – dėl puikios akustikos, tokios būtinos patalpai, kurioje klausomasi muzikos.

Tą žiemą ponia Nilson dainavo pirmą kartą, ir publika, kurią dienraščiai jau įprato vadinti rinktine, nuosavomis dvivietėmis karietomis, talpiais šeimyniniais lando arba kuklesniais, bet patogesniais Brauno vežimaičiais slidžiomis sniegu užverstomis gatvėmis plūstelėjo į teatrą. Atvykti į operą Brauno vežimaičiu buvo taip pat garbinga kaip ir nuosava karieta, o išvykti – nepalyginamai patogiau, nes kiekvienas – kaip tikras demokratas – galėjo iškart sėstis į pirmą iš eilėje išsirikiavusių karietų ir nelaukti, kol dengtoje Akademijos galerijoje sužaižaruos nuo šalčio ir džino paraudusi jo vežėjo nosis. Taip, didžiojo vežikų karaliaus nuojauta neapgavo: pasilinksminimų vietas amerikiečiai trokšta apleisti greičiau negu į jas pakliūti.

Kai Niulandas Arčeris įžengė į savojo klubo ložę, užuolaida pakilo ir prieš žiūrovų akis atsiskleidė scena sode. Tiesą sakant, niekas netrukdė jam atvykti į teatrą anksčiau. Septintą valandą jis papietavo su motina ir seserimi, tada neskubėdamas surūkė cigarą gotikinėje bibliotekoje, pristatytoje įstiklintų juodojo riešutmedžio spintų ir kėdžių drožinėtomis atkaltėmis – vienintelėje patalpoje, kur misis Arčer leisdavo rūkyti. Tačiau Niujorkas visų pirma – sostinė, o juk visi žino, kad sostinėse anksti atvykti į operą nepriimta. Sąvokos „priimta“ ir „nepriimta“ Niulando Arčerio Niujorke buvo tokios pat svarbios, kaip nesuvokiama totemų baimė, lėmusi jo protėvių likimus prieš daug tūkstančių metų.

Antroji vėlavimo priežastis buvo grynai asmeninė. Jis gaišavo su cigaru todėl, kad giliai širdyje buvo diletantas ir mintys apie artėjantį malonumą dažnai teikdavo jam didesnį pasitenkinimą negu pats malonumas. Tai ypač pasakytina apie subtilius malonumus, o kitokių Arčeris bemaž nepripažino, ir dabartinė akimirka, kurios jis laukė, žadėjo būti tokia nepakartojama ir nuostabi, kad... Žodžiu, net jeigu savo atvykimą jis būtų derinęs su primadonos antrepreneriu, nebūtų galėjęs atvažiuoti į Akademiją tinkamesniu laiku, nes dabar ji dainavo: „Jis myli... nemyli... jis myli mane!“ ir tyrais kaip rasa garsais šlakstė byrančius ramunių žiedlapius.

Žinoma, ji dainavo ne „jis myli mane“, o „M’ama!“ – juk pagal nepakeičiamą ir neginčytiną muzikos pasaulio dėsnį prancūzų operoje vokišką tekstą, kurį dainuoja švedų operos artistas, privalu išversti į italų kalbą, kad anglakalbė publika geriau jį suprastų. Niulandui Arčeriui šis dėsnis atrodė toks pat natūralus kaip ir kitos jo gyvenimą apibrėžiančios nuostatos. Tarkime, kad plaukus reikia šukuotis dviem šepečiais sidabrinėmis rankenomis su žydro emalio monogramomis arba kad visuomenėje nieku gyvu nevalia pasirodyti be gėlelės – pageidautina gardenijos – atlape.

– M ’ama... non m’ama...– dainavo primadona,– m’ama!..

Sulig paskutiniu visa nugalinčios meilės proveržiu ji priglaudė prie lūpų apskabytą ramunę ir pakėlė didžiules akis į suktą juodbruvo neūžaugos Kapulio-Fausto fizionomiją: įsispraudęs į ankštą violetinę liemenę, užsivožęs kepurėlę su plunksna jis bergždžiai stengėsi suteikti veidui tokią pat tyrą ir nekaltą išraišką, kokia švietė jo naivioji auka.

Atsišliejęs į sieną klubo ložės gilumoje Niulandas Arčeris nusigręžė nuo scenos ir ėmėsi apžiūrinėti kitą salės pusę. Tiesiai priešais jį buvo misis Menson Mingot ložė. Neapsakomai nutukusi senė jau seniai nebegalėjo lankytis operoje, tačiau madinguose spektakliuose jai visada atstovaudavo kas nors iš jaunesniųjų šeimos narių. Šį kartą pirmoje eilėje sėdėjo jos marti misis Lavel Mingot ir duktė misis Veland, o už brokatais apsitaisiusių matronų nugarų nutūpusi jauna mergina balta suknele lyg pakerėta nenuleido akių nuo įsimylėjėlių scenoje. Tą akimirką, kai nuščiuvusioje salėje nuskambėjo ponios Nilson „M’ama!“, – dainuojant ariją su ramune kalbos ložėse visada nutildavo, – merginos skruostuose plykstelėjęs šiltas raudonis užliejo veidą iki pat šviesių plaukų pašaknių ir nudažė aukštą stangrią krūtinę iki kuklaus tiulio šalikėlio, prie kurio buvo prisegtas vienut vienintelis gardenijos žiedas. Ji nuleido akis į didžiulę pakalnučių puokštę, kurią laikė ant kelių, ir Niulandas Arčeris pamatė, kaip baltomis pirštinaitėmis apmautų pirštų galiukai atsargiai palietė žiedelius. Jis patenkintas atsiduso ir vėl nukreipė žvilgsnį į sceną.

Dekoracijoms lėšų, regis, nepagailėta, ir jų prašmatnumą pripažino net tie, kuriems, kaip Arčeriui, teko lankytis Paryžiaus ir Vienos operoje. Visą priekinę scenos dalį iki pat rampos dengė smaragdų žalumo gelumbė. Viduryje iš simetriškų žalių gauruotų samanų kauburėlių, atitvertų kroketo varteliais, kilo krūmokšniai, iš pažiūros panašūs į apelsinmedžius, tačiau pilni ryškiai raudonų rožių žiedų. Milžiniškos našlaitės, kur kas didesnės už rožes ir gerokai primenančios raštuotas servetėles plunksnoms valyti, – tokias parapijietės siuvinėja ir dovanoja madingiems kunigams, – margavo samanose po rausvais krūmais, o vienur kitur, užbėgdamos už akių gamtos stebuklams, kuriuos dar sukurs Liuteris Berbankas, ant rožės krūmo puikavosi įskiepytos prašmatnios ramunės.

Šio stebuklų sodo viduryje stovėjo ponia Nilson – su balto kašmyro ir žydro atlaso suknele, prie mėlyno dirželio kabojo kapšelis, o ant muslinu aptemptos krūtinės tvarkingai supintos sviro storos geltonos kasos. Droviai nuleidusi akis ji klausėsi karštų pono Kapulio prisipažinimų ir apsimetė, kad nesupranta aistringų jo užuominų, kai šis mostu ar žvilgsniu reikšmingai parodydavo į dailaus mūrinio namo, įstrižai prasikišusio iš už kulisų scenos dešinėje, pirmo aukšto langą.

„Meilutė! Ji net neįtaria, apie ką čia kalbama“, – pamanė Niulandas Arčeris, vėl nužvelgęs mintyse paskendusią merginą su pakalnutėmis. Tada įsmeigė mąslų žvilgsnį į jaunutį veidą – savininko žvilgsnį, kuriame pasididžiavimas savo vyriška patirtimi buvo sumišęs su virpulinga pagarba begaliniam jos tyrumui. „Mes kartu skaitysime „Faustą“... Italijos ežerų pakrantėse“, – tarė sau Arčeris, miglotas svajones apie jo laukiantį medaus mėnesį suplakęs su literatūros šedevrais, kurių tikrąją prasmę jam teks atskleisti jaunajai žmonai. Juk šiandien Mėja Veland leido suprasti, kad „nėra jam abejinga“, – šventoji Niujorko merginų prisipažinimo formulė, – ir štai vaizduotė, aplenkusi vestuvinį žiedą, sužadėtuvių bučinį ir maršą iš „Lohengrino“, jau piešia juos abu stebuklingų Europos senovės grožybių apsuptyje.