Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

„Ji ne prasčiau už mane supranta, kodėl pusseserė atsisakė čia važiuoti, – sumetė jis, – bet aš niekada nieku gyvu neišsiduosiu manąs, kad ant vargšelės Elenos Olenskos reputacijos esama nors menkiausios šešėlio“.

IV

Po sužadėtuvių buvo privalu kai ką aplankyti, todėl kita diena buvo skirta vizitams. Šio Niujorko ritualo paisoma griežtai ir nenukrypstamai, todėl paklusdamas jam Niulandas Arčeris su motina ir seserimi pirmiausia nuvažiavo pas misis Veland, o tada jis su misis Veland ir Mėja išsirengė palaiminimo pas garbiąją pramotę misis Menson Mingot.

Arčeriui patiko lankytis pas misis Menson Mingot. Pats jos namas jau buvo virtęs muziejaus eksponatu, nors, žinoma, jis ne toks senas kaip kitų šeimų rūmai, stūksantys Universiteto aikštėje ir žemutinėje Penktosios aveniu dalyje. Tie buvo gryniausio 19 a. ketvirtojo dešimtmečio stiliaus: kilimai su pilnavidurių rožių girliandomis kiek pagyvino niūrią palisandrinių konsolių, židinių su pusapvalėmis arkomis bei juodojo marmuro lentynomis ir didžiulių įstiklintų raudonmedžio knygų spintų dermę, o senoji misis Mingot, pasistatydinusi namą vėliau, savo rankomis išmetė griozdiškus jaunystės laikų baldus ir Mingotų palikimo nuoliekas sumaišė su ne švankiais Antrosios imperijos epochos gobelenais. Ji turėjo įprotį atsisėdusi prie svetainės lango pirmame aukšte ramiai stebėti, kaip aukštuomenės gyvenimo srautas teka į šiaurę, prie vienišo jos būsto durų. Atrodė, jai visai nerūpėjo tą srautą greitinti, nes buvo ne tik pasitikinti savimi, bet ir kantri. Misis Mingot neabejojo, kad tvoros, akmens skaldyklos, vienaukščiai saliūnai, mediniai šiltnamiai apleistuose soduose ir skardžiai, nuo kurių ožkos grožisi apylinkių kraštovaizdžiu, greitai išnyks spaudžiami tokių pat, o gal – ji buvo nešališka moteris – netgi dar didingesnių rūmų nei jos pačios, kaip ir akmenų grindinį, per kurio duobes dardėjo seni omnibusai, pakeis lygus asfaltas – toks, kokį žmonės pasakojo matę Paryžiuje. O kol kas, kol visi, ką ji pageidauja matyti, patys pas ją atvažiuoja (ji, kaip ir Bofortai, nesivargindama gali pripildyti kambarius svečių, net nė vienu patiekalu nepagausinusi savo vakarienių valgiaraščio), dėl geografinės izoliacijos ji nėmaž nesikrimto.

Neapsakoma riebalų masė užgriuvo pusamžio sulaukusią misis Mingot tarsi lavos srautas pasmerktą miestą ir putlią, energingą mažutę moterį grakščiomis kojytėmis pavertė kažkokiu milžinišku ir didingu gamtos reiškiniu. Šį tvaną ji priėmė taip pat filosofiškai kaip ir visus kitus išmėginimus, ir dabar, sulaukusi gilios senatvės, pelnė atlygį: žiūrėdama į veidrodį matė raukšlių beveik nepaliestą tvirto, rausvai balto kūno glotnybę, kurios centre, tarsi laukdamas, kol bus atkastas, glūdėjo mažas veidukas. Daugiapakopis pagurklis terasomis leidosi į svaigulingas vis dar baltutėlės krūtinės gelmes, dengiamas tokio pat baltutėlio muslino, prilaikomo sagės su miniatiūriniu velionio misterio Mingoto portretu, o aplinkui ir žemiau per talpaus krėslo kraštus plūdo juodo šilko bangos, ant kurių keterų tarsi žuvėdros baltavo dvi mažutės rankos.

Sunki kūno našta jau seniai nebeleido misis Menson Mingot nei nusileisti, nei pakilti laiptais, ir ji, pagarsėjusi laisvomis pažiūromis, priėmimams skirtus kambarius perkėlė į viršų, o pati (įžūliai pamynusi visas Niujorke priimtas padorumo

taisykles) įsikūrė pirmame aukšte. Sėdėdami šalia jos prie svetainės lango, pro niekada neuždaromas, geltonomis siuvinėtomis portjeromis padabintas duris jūs nustebę pamatysite miegamąjį: didžiulę žemą lovą, apmuštą lyg kokia sofa, ir tualetinį staliuką su lengvabūdiškais apvadėliais ir veidrodžiu paauksuotais rėmais.

Misis Mingot svečius žavėjo ir stulbino šitoks užsieninis kambarių išdėstymas, primenantis scenas iš prancūziškų romanų ir namus, kur jau pati architektūra skatina tokioms nedorybėms, apie kokias tyraširdis amerikietis nedrįstų nė pagalvoti. Kaip tik taip pasileidusiame Senajame Pasaulyje gyveno

moterys, turėjusios meilužius: butuose, kur visi kambariai yra viename aukšte, nepadorioje kaimynystėje vienas su kitu – kaip ir aprašyta tose knygose. Mintis, kad misis Menson Mingot nepriekaištingą savo gyvenimą galėtų leisti aplinkoje, stačiai sukurtoje meilės malonumams, Niulandui Arčeriui kėlė juoką (vaizduotėje jos miegamąjį jis buvo pavertęs meilės scenų iš „Ponas de Kamoras“ veiksmo vieta), bet jis buvo įsitikinęs, – ir netgi žavėjosi tokia galimybe, – jog jeigu šiai bebaimei moteriai prireiktų meilužio, ji beregint jį įsitaisytų.

Visų džiaugsmui, per jaunikio ir nuotakos vizitą grafienės Olenskos jos tetulės svetainėje nebuvo. Pasak misis Mingot, ji nusprendė pasivaikščioti, nors vaikštynės šitokią giedrą, saulėtą dieną, ir dar tokiu metu, kai visi važinėja po parduotuves – labai nedelikatus susikompromitavusios moters poelgis. Kita vertus, jiems neteko pasijusti nejaukiai ir būgštauti, kad nelaiminga jos praeitis galėtų mesti ant saulėtos jų ateities niūrų šešėlį. Vizitas, kaip ir reikėjo tikėtis, praėjo sklandžiai. Senoji misis Mingot labai džiaugėsi sužadėtuvėmis, kurias seniai buvo numatę ir šeimos taryboje palaiminę akylieji giminaičiai, o sužadėtuvių žiedas su stambiu safyru, įstatytu į nematomus laikiklius, galutinai ją sužavėjo.

– Žinoma, šiuose naujoviškuose aptaisuose akmuo atrodo efektingiau, bet akims, pripratusioms prie senovės, jis gali pasirodyti nuogas, – supračiu žvilgsniu pamaloninusi būsimąjį žentą paaiškino misis Veland.

– Akims, pripratusioms prie senovės? Ar tik ne mano akis, brangute, turi omenyje? Man patinka visa, kas nauja, – pareiškė pramotė ir pakėlė akmenį prie savo žvitrių mažučių, niekada akinių neregėjusių akyčių. – Labai gražu, – pridūrė grąžindama žiedą, – labai prabangu. Teisybė, mano laikais pakakdavo ir perlais apkraštuotos kamėjos. Bet juk ranka puošia žiedus, brangusis misteri Arčeri, ar ne tiesa? – ji pamosavo miniatiūrine rankele su aštriais nagiukais ir riebalų klostėmis, kurios lyg dramblio kaulo apyrankės gaubė jos riešus. – Mėjos rankos stambios, – nuo to dabartinio sporto išplatėja sąnariai, – bet oda balta. O kada vestuvės? – pertraukė pati save ir pažvelgė Arčeriui į veidą.

– Ak... – sumurmėjo misis Veland, o jaunikis nusišypsojo nuotakai ir atsakė:

– Kuo greičiau – jeigu jūs, misis Mingot, mane paremsite.

– Mama, reikia duoti laiko, kad jie geriau vienas kitą pažintų, – nutaisiusi veide tokiai progai tinkamą abejonę atrėmė misis Veland. Tačiau pramotė paprieštaravo:

– Pažinti vienas kitą? Kokie niekai! Niujorke visi ir taip nuo amžių vienas kitą pažįsta. Leisk jaunuoliui gyventi savo galva, nelauk, kol šampanas nusivadės. Tegul susituokia iki Didžiojo pasninko. Dabar kiekvieną žiemą būgštauju susigriebti plaučių uždegimą, o taip noriu surengti vestuvių pusryčius.

Ši vienu atsikvėpimu išrėžta tirada buvo sutikta su džiaugsmo, nuostabos arba dėkingumo išraiška veiduose ir pokalbis jau buvo bevirstąs lengvais pajuokavimais, kai staiga atsivėrė durys ir į kambarį su skrybėlaite ir kailine pelerina įžengė grafienė Olenska, o įkandin jos visai netikėtai – Džulijus Bofortas.

Kol pusseserės džiugiai sveikinosi, misis Mingot ištiesė bankininkui mažutę baltą ranką:

– A, Bofortas! Kokia reta garbė! – ji turėjo keistą užsienietišką įprotį vadinti vyrus pavardėmis.

– Džiaugiuosi jus matydamas, mielai užsukčiau dažniau, – šiek tiek arogantiškai atsakė svečias. – Esu amžinai užsiėmęs, bet štai Medisono skvere sutikau grafienę Eleną ir ji maloniai leido palydėti ją namo.