Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

– Ak, tikiuosi, kad dabar, kai Elena su mumis, namuose taps linksmiau! – žaviai akiplėšiškai šūktelėjo misis Mingot. – Sėskitės, Bofortai, sėskitės! Traukite artyn geltonąjį krėslą ir kad jau esate čia, klokite šviežiausius gandus. Kalbama, kad jūsų pokylis labai nusisekė. Esą jūs pakvietėte misis Lemiuel Strazers. Na na, aš taip pat norėčiau pamatyti tą būtybę.

Ji jau pamiršo apie savo giminaičius, kurie, lydimi Elenos Olenskos, patraukė į prieškambarį. Senoji misis Mingot žavėjosi Džulijumi Bofortu, nes juodu buvo panašūs ir šalta arogancija, ir panieka aukštuomenės nuostatoms. Dabar ji nekantravo sužinoti, kas privertė Bofortus pirmą kartą pasikviesti misis Strazers, „Lemiuelio Strazerso batų tepalo“ savininko našlę, kuri prieš metus, po ilgai trukusio prisistatymo Europos visuomenei ritualo, sugrįžo į Niujorką ir pradėjo šturmuoti šitą neįveikiamą mažutę tvirtovę.

– Žinoma, jeigu judu su Regina ją pasikvietėte, vadinasi, viskas gerai. Taip, mums reikia šviežio kraujo ir šviežio kapitalo... Kalbama, kad ji vis dar labai daili, – pareiškė kraugerė senė.

Kol misis Veland ir Mėja prieškambaryje siaustėsi į savo kailinius, Arčeris pastebėjo, kad grafienė Olenska žvelgia į jį klausiamai šypsodamasi.

– Jūs, be abejo, jau žinote apie mudu su Mėja, – pasakė jis, neryžtingu šypsniu atsakydamas į jos žvilgsnį. – Mėja supyko, kad nepranešiau jums apie tai vakar operoje. Ji įpareigojo mane pasakyti jums apie mūsų sužadėtuves, bet ten buvo tiek žmonių, kad aš tiesiog negalėjau...

Šypsena grafienės Olenskos akyse užgeso ir liko tik lūpose. Arčeriui ji pasirodė esanti visai jaunutė mergaitė, labai panaši į tamsiaplaukę jo vaikystės Eleną Mingot.

– Taip, aš žinau. Ir labai džiaugiuosi. Žinoma, minioje apie tokius dalykus nekalbama.

Damos pasuko prie laukujų durų ir grafienė ištiesė Arčeriui ranką.

– Iki pasimatymo. Prie progos užsukite manęs aplankyti, – ištarė ji, vis dar žiūrėdama į Arčerį.

Važiuodami karieta Penktąja aveniu jie išsijuosę dantinėjo misis Mingot – jos garbų amžių, protą ir visas įstabias būdo savybes. Apie Eleną Olenską niekas neištarė nė žodžio, bet Arčeris žinojo, kokios mintys sukasi misis Veland galvoje: „Elena padarė didelę klaidą, kad vos atvykusi jau kitą dieną vaikštinėja Penktąja aveniu pačiu judriausiu metu... Ir dar Džulijaus Boforto draugijoje...“ Mintyse Arčeris pridūrė: „Jai derėtų žinoti, kad vyras, kuris ką tik susižadėjo, negali gaišti laiko lankydamas ištekėjusias damas. Tačiau toje aplinkoje, kurioje ji gyveno... ten vien šitai ir daroma.“ Net ir didžiuodamasis savo kosmopolitinėmis pažiūromis jis padėkojo Dievui už tai, kad gyvena Niujorke ir rengiasi vesti savo rato merginą.

V

Kitos dienos vakare pas Arčerius pietavo misteris Silertonas Džeksonas.

Misis Arčer buvo drovi ir vengė sukinėtis salonuose, bet norėjo žinoti viską, kas ten dedasi. Senas jos draugas misteris Silertonas Džeksonas savo artimųjų reikalus tyrinėjo kantriai kaip kolekcininkas ir kruopščiai kaip gamtininkas, o jo sesuo, mis Sofija Džekson, kuri gyveno drauge su juo ir kurią nepasidalydami kvietėsi visi tie, kuriems nepavykdavo prisivilioti populiariojo jos brolio, parnešdavo namo smulkių paskalų nuotrupų ir jomis misteris Džeksonas užpildydavo savo dėliojamo paveikslo spragas.

Todėl kaskart, kai nutikdavo koks įvykis, vertas misis Arčer dėmesio, ji kviesdavosi misterį Džeksoną pietų. Šios garbės sulaukdavo tik nedaugelis. Ir ji, ir jos duktė Džeinė buvo puikios klausytojos, todėl misteris Džeksonas nesiųsdavo pas jas savo sesers, o atvykdavo pats. Jeigu būtų galėjęs diktuoti visas sąlygas, mieliau būtų lankęsis tada, kai nėra Niulando – ne todėl, kad šio dvasia būtų jam svetima (klube juodu puikiausiai sutardavo), o todėl, kad senasis gandonešis kartais pajusdavo Niulando nepatiklumą, tuo tarpu damos juo niekada nesuabejodavo.

Jeigu žemėje būtų įmanoma pasiekti harmoniją, misteris Džeksonas būtų norėjęs dar ir gerėlesnių misis Arčer vaišių. Beje, Niujorkas nuo neatmenamų laikų dalijosi į dvi dideles grupes: vienai priklausė Mingotai, Mensonai ir visas jų klanas, besirūpinantis maistu, drabužiais ir pinigais, o kitai – Arčerių, Niulandų ir fon der Leidenų padermė, kuri niekino vulgarius malonumus ir savo laisvalaikį skyrė kelionėms, sodininkystei ir grožinei literatūrai.

Galų gale, juk neįmanoma gauti visko. Pietaudamas pas Lavelus Mingotus gauni keptos antienos, vėžlių sriubos ir rinktinių vynų, o pas Adeliną Arčer gali pasišnekučiuoti apie Alpių kraštovaizdį ir „Marmurinį Fauną“. Laimei, Arčerių madera – iš už Gerosios Vilties kyšulio. Todėl sulaukęs draugiško misis Arčer kvietimo misteris Džeksonas, kaip ir dera tikram eklektikui, kaskart sakydavo seseriai: „Po pietų pas Lavelus Mingotus mane surietė podagra, tai Adelinos dieta išeis į naudą.“ Seniai tapusi našle, misis Arčer su sūnumi ir dukra gyveno Vakarų 28-ojoje gatvėje. Viršutinis namo aukštas buvo paskirtas Niulandui, o abi moterys glaudėsi ankštuose kambarėliuose apačioje. Džiaugdamosi giedra santarve jos Vordo dėžėse augino paparčius, makramė būdu pynė rankdarbius, vilna siuvinėjo drobę, kolekcionavo Nepriklausomybės karo meto molinius glazūruotus indus, užsisakydavo žurnalą „Good Words“ ir ryte rijo Italijos realijomis alsuojančius Uidos romanus. (Labiausiai jas traukė knygos, kuriuose buvo vaizduojamas kaimo gyvenimas, aprašinėjama nuostabi gamta ir kilnūs jausmai, nors šiaip mėgo skaityti apie žmones, priklausančius aukštajai visuomenei, kurių paskatos ir įpročiai buvo joms suprantamesni. Griežtai smerkė Dikensą, kad šis „nė karto nepavaizdavo džentelmeno“, ir manė, jog Tekerėjus apie pasaulį nutuokia kur kas mažiau nei Bulveris, nors pastarasis jau pradėtas laikyti senamadišku.)

Misis ir mis Arčer itin mėgo kraštovaizdžius. Kaip tik jais labiausiai domėjosi, jais žavėjosi kartkartėmis išvykusios į užsienį. Architektūrą ir tapybą, jų manymu, labiau tiko tyrinėti vyrams, ypač tokiems išsilavinusiems, kurie skaito Raskiną. Misis Arčer buvo kilusi iš Niulando. Motina su dukterimi, panašios lyg seserys, visų nuomone, buvo „tikros niulandietės“: aukštos, pablyškusios, šiek tiek nuolaidžių pečių, ilganosės, maloniai besišypsančios ir švelniai svajingos kaip kai kurių Reinoldso [Džošua Reinoldsas (1723–1792) – žymus anglų portretistas – vert.] portretų moterys. Jų išorinis panašumas būtų buvęs absoliutus, jeigu vyresniam amžiui būdingas apkūnumas nebūtų privertęs misis Arčer paplatinti savo juodųjų brokato suknelių, tuo tarpu rudieji ir violetiniai mis Arčer poplinai metams bėgant vis laisviau karojo ant mergaitiškos jos figūros.

Intelekto požiūriu jų panašumas (Niulandas puikiai tai žinojo) nebuvo toks stulbinantis, nei galėjo atrodyti dėl abiem būdingo manieringumo. Ilgi bendro gyvenimo, artimumo ir abipusės priklausomybės metai nulėmė tokią pat jų žodžių atsargą ir įprotį pradėti sakinį žodžiais „mama sako“ arba „Džeinė mano“, nors ir viena, ir kita tenorėdavo pasakyti savo pačios nuomonę. Vis dėlto nesudrumsčiamas misis Arčer blaivumas tenkinosi tuo, kas visų priimta ir visiems žinoma, o Džeinę nuolat užplūsdavo audringi fantazijos šuorai, kurių šaltinis – nuslopintas romantiškas jausmingumas.

Motina ir duktė dievino viena kitą, garbino sūnų ir brolį, o Niulandas, slapčia mėgaudamasis nežabotu jų žavėjimusi, kuris, reikia pripažinti, keldavo jam šiokį tokį nesmagumą ir net sąžinės graužatį, švelniai jas mylėjo. Galų gale, mąstė jis, visai neblogai, kai vyriškis savo paties namuose yra gerbiamas, nors jam būdingas humoro jausmas kartais versdavo suabejoti,