Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

– Ar esate pažįstamas su mano dukterėčia grafiene Olenska?

– spausdama būsimojo žento ranką paklausė misis Veland.

Neištiesęs rankos, kaip ir derėjo damai pristatomam vyriškiui, Arčeris nusilenkė, o Elena Olenska, šviesiomis pirštinaitėmis apmautose rankose spausdama erelio plunksnų vėduoklę, lengvai linktelėjo. Pasisveikinęs su misis Lavel Mingot, stambia šviesiaplauke dama, pasipuošusia gurgždančia atlaso suknele, Arčeris atsisėdo šalia savo sužadėtinės ir pašnibždomis paklausė:

– Tikiuosi, jūs pasakėte poniai Olenskai apie mudviejų sužadėtuves? Aš noriu, kad visi apie tai žinotų. Noriu, kad leistumėte man paskelbti apie tai šiandien pokylyje.

Nuraudusi lyg ryto aušra mis Veland pažvelgė į jį spindinčiomis akimis.

– Jeigu tik jums pavyks įtikinti mamą, – tarė ji. – Tačiau kam keisti tai, kas jau kartą nuspręsta?

Arčeris atsakė jai vien žvilgsniu, ir mergina tęsė:

– Pasakykite jai pats – aš jums leidžiu. Pusseserė sako, kad vaikystėje judu dažnai drauge žaisdavote. Mėja truktelėjo atgal savo krėslą ir leido jam praeiti, o Arčeris, trokšdamas visam pasauliui parodyti, ką daro, šiek tiek demonstratyviai atsisėdo šalia grafienės Olenskos.

– O juk mes iš tiesų drauge žaisdavome, – žvilgtelėjusi į Arčerį liūdnomis akimis tarė grafienė. – Jūs buvote nepakenčiamas berniūkštis ir kartą už durų įsigudrinote mane pabučiuoti, bet aš buvau įsimylėjusi jūsų pusbrolį Vendį Niulandą, kuris nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio. – Ji perleido žvilgsniu pusapvalę ložių eilę. – Ak, šis vaizdas grąžina mane į anuos laikus, kai visi čia sėdintys lakstė kas trumpomis, kas mezginiuotomis kelnaitėmis! – pasakė su vos juntamu užsienietišku akcentu ir vėl atgręžė akis į Arčerį.

Ir nors tos akys buvo sklidinos draugiškumo, jaunuolis net susipurtė nuo minties, kad jos saugo tokį nederamą aukštojo tribunolo, kuris dabar kaip tik skelbia jai savo nuosprendį, paveikslą. Nėra nieko netaktiškiau už nepritinkantį lengvabūdiškumą. Jis sausai atsakė:

– Taip, jūsų čia labai ilgai nebuvo.

– Ak, visą amžinybę, – paantrino ji. – Taip ilgai, kad atrodo, lyg būčiau seniausiai numirusi, o šis mielas senas teatras – ne kas kita, tik dangaus karalystė.

Kodėl – jis nė pats nebūtų galėjęs paaiškinti, tačiau šie žodžiai pasirodė Niulandui Arčeriui dar didesnės nepagarbos Niujorko visuomenei išraiška.

III

Viskas būtinai pasikartodavo įprasta tvarka.

Savo kasmetinio pokylio vakarą misis Džulijus Bofort niekada nepraleisdavo spektaklio. Maža to, savąjį pokylį ji visada rengdavo tą vakarą, kai būdavo rodoma opera, nes norėdavo pademonstruoti, kad rūpintis namų reikalais jai neleidžia orumas, be to, ji turinti pakankamai tarnų, kurie net jai nesant geba susitvarkyti su visomis būsimos šventės smulkmenomis.

Bofortų namas, pastatytas netgi anksčiau už Menson Mingot ir Hedlės Čivers, buvo vienas iš nedaugelio Niujorke, turintis pokylių salę. O tais laikais, kai šokiams dangstyti svetainės grindis šiurkščiomis drobėmis ir nešioti į viršų baldus jau laikyta provincialumu, turėti pokylių salę, kuri nenaudojama jokioms kitoms reikmėms, kurios langai tris šimtus šešiasdešimt keturias dienas per metus užverti langinėmis, paauksuotos skulptūros sustumtos į kampą, o sietynas apmautas maišu ir užsiūtas, buvo neginčytinas pranašumas, atperkantis visus apmaudžius Bofortų praeities puslapius.

Misis Arčer, mėgdavusi savo socialines teorijas išsakyti aforizmais, kartą pareiškė: „Visi mes turime savo numylėtinių prasčiokų“. Ir nors šis teiginys nuskambėjo labai drąsiai, jo teisingumas sulaukė slapto atgarsio daugelio išrinktųjų širdyse. Tiesą sakant, Bofortai nebuvo prasčiokai – buvo manančių, kad jie dar blogesni. Tiesa, misis Bofort priklausė vienai iš garbingiausių Amerikos šeimų, nes ji – žavioji Regina Dalas (iš Pietų Karolinos atšakos), beturtė gražuolė – į Niujorko aukštuomenę buvo įvesdinta savo pusseserės, ekstravagantiškosios Medoros Menson, kuri iš pačių geriausių paskatų amžinai pridarydavo kvailysčių. Pasak nuolatinio Tiuilri lankytojo Silertono Džeksono, bet kuris Mensonų ir Rašvortų giminaitis turėjo Niujorko aukštuomenės droit de cité [pilietybės teisę – pranc.], betgi ar moteris, tekėdama už Džulijaus Boforto, jos nepraranda?

Vadinasi, tėra vienintelis klausimas: kas toks tasai Bofortas? Manoma, kad jis anglas – malonus, gražus, ūmus, svetingas ir sąmojingas. Į Ameriką atvyko su rekomendaciniais laiškais nuo senosios misis Menson Mingot žento, anglų bankininko, ir greitai prasimušė verslo pasaulyje. Tačiau gyveno padrikai, buvo kandus ir neaiškios kilmės, todėl kai Medora Menson paskelbė apie jo sužadėtuves su savo pussesere, visi palaikė tai dar viena kvailyste ilgame vargšelės Medoros ekstravagantiškų poelgių sąraše.

Betgi kvailybė taip pat dažnai gelbsti savo vaikus, kaip išmintis – savuosius. Praėjus dvejiems metams po jaunosios misis Bofort vestuvių visi pripažino, kad jos namai – patys prašmatniausi Niujorke. Niekas nesuprato, kaip šis stebuklas įvyko. Ji buvo tingi, neveikli, piktų liežuvių netgi vadinama kvaišele. Vis dėlto išsipusčiusi kaip dievaitė, apsikarsčiusi perlais, metai iš metų vis jaunesnė, vis šviesesnė blondinė ir vis žavingesnė, ji viešpatavo didžiuliuose Bofortų rūmuose iš rudojo akmens ir net nekrustelėjusi žiedais apmaustyto mažojo pirštelio surinkdavo aplink save visą aukštuomenę. Visažiniai tvirtino, esą Bofortas pats įsakinėja tarnams, moko virėją gaminti naujus patiekalus, aiškina sodininkams, kokias gėles auginti šiltnamiuose, kad netrūktų pietų stalui ir svetainėms papuošti, verda popiečio punšą ir diktuoja žmonai laiškelius jos draugėms. Jeigu taip ir buvo, tai viskas vyko už uždarų durų, o svečius pasitikdavo svetingas, nerūpestingas milijonierius, kuris savo paties svetainėje sukinėdavosi lyg atsainus svečias ir sakydavo: „Argi ne nuostabios mano žmonos gloksinijos? Žinote, ji parsisiųsdina jas iš Kju botanikos sodo Londone.“

Dėl vieno visi sutarė: misterio Boforto paslaptis – jo gebėjimas nė nemirktelėjus išsipinklioti iš visų bėdų. Galėjai kiek nori šnibždėtis, esą tarptautinis bankas, kuriame dirbo, „padėjo“ jam apleisti Angliją, jis ignoravo šį gandą kaip ir visus kitus. Nors verslinio Niujorko sąžinė buvo tokia pat jautri kaip ir doroviniai principai, Bofortas visada iš balos atsikeldavo sausas. Visas Niujorkas neišlįsdavo iš jo svetainių, ir jau daugiau nei dvidešimt metų žmonės sakydavo: „Mes važiuojame pas Bofortus“ taip ramiai, lyg turėtų omenyje misis Menson Mingot ir būtų maloniai įsitikinę, kad ten jų laukia kepta antis ir subtiliausi išlaikyti vynai, o ne apyšiltė nežinia kelintų metų derliaus „Našlė Kliko“ ir pašildyti maltinukai iš „Filadelfijos“.

Taigi misis Bofort, kaip paprastai, savo ložėje pasirodė iškart prieš ariją su brangenybėmis, o kai trečio veiksmo gale, vėlgi kaip paprastai, atsistojo, ant nuostabių savo pečių užsimetė manto ir pradingo, Niujorkas jau žinojo, kad pokylis prasidės po pusvalandžio.

Niujorkiečiai itin didžiavosi Bofortų namu ir mėgdavo rodyti jį užsieniečiams, ypač kasmetinio pokylio dieną. Bofortai vieni iš pirmųjų mieste įsitaisė raudoną aksominį kilimą, kurį jų liokajai patiesdavo ant laiptelių po jų pačių tentu, o visi kiti tenkindavosi išsinuomotais kilimais bei kėdėmis ir vakariene iš restorano. Taip pat jie nustatė taisyklę, kad damos turi nusimesti apsiaustus vestibiulyje, o ne vilkti juos viršun, į šeimininkės miegamąjį, ir atpratino jas kaitinti plaukų raitymo žnyples ant dujinio degiklio – Bofortas kažkada tarsi netyčia prasitarė, kad yra įsitikinęs, jog visos žmonos draugės laiko tarnaites, kurios pasirūpina savo ponių coiffées [šukuosenomis – pranc.] prieš šioms išvykstant iš namų.