Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

Tuose drąsiai suprojektuotuose namuose svečiui nereikėjo spraustis į pokylių salę siauručiu koridoriumi (kaip pas Čiversus). Jis galėjo iškilmingai žengti per anfiladą svetainių, dekoruotų jūros bangos, raudonosios rožės ir bouton d’or [vėdryno – pranc.] spalvomis, ir jau iš tolo pamatyti, kaip išblizgintame parkete atsispindi sietynai su daugybe žvakių, o toliau, žiemos sodo gilumoje, kupli kamelijų ir papartmedžių lapija apgobia juodojo ir auksaspalvio bambuko krėslus.

Kaip dera sužadėtiniu tapusiam jaunuoliui, Niulandas Arčeris truputį vėlavo. Palikęs paltą liokajams, mūvintiems šilkinėmis kojinėmis (tos kojinės – vienas iš naujausių Boforto įgeidžių), jis šiek tiek pavaikštinėjo po biblioteką, išmuštą Kordobos oda, apstatytą prašmatniais oda trauktais baldais ir papuoštą malachito dirbiniais, – čia maudamiesi baltutėles pirštines šnekučiavosi keli vyriškiai, – o tada prisijungė prie svečių procesijos, kurią ant raudonosios svetainės slenksčio pasitiko misis Bofort.

Arčeris aiškiausiai nervinosi. Iš operos jis nebegrįžo į klubą (kaip dažniausiai elgdavosi aukštuomenės jaunuoliai). Vakaras buvo nuostabus, jis neskubėdamas patraukė Penktąja aveniu ir tik vėliau pasuko prie Bofortų namų. Būgštavo, kad Mingotai „nenueitų pernelyg toli“ – juk močiutė galėjo paliepti jiems atsivežti į pokylį ir grafienę Olenską.

Klubo ložėje tvyrojusi atmosfera jam pakuždėjo, kad toks poelgis būtų šiurkščiausia klaida, ir nors labiau nei bet kada buvo kupinas ryžto „tvirtai laikytis iki galo“, po trumpučio pokalbio operoje su savo sužadėtinės pussesere dar mažiau degė troškimu pakeltu antveidžiu pulti jos ginti.

Pasiekęs bouton d’or spalvos svetainę (kurioje Bofortui pakako įžūlumo pakabinti tiek triukšmo sukėlusią Bugero [Viljamas Adolfas Bugero (1825–1905) – pagrindinis prancūzų tapybos akademinės krypties atstovas. Savo paveiksluose saloninį grožį jis derino su natūralizmu – vert.] „Pergalingąją meilę“), Arčeris pamatė prie pokylių salės durų stovinčią misis Veland su dukra. Grindimis jau čiūžčiojo poros, vaškinių žvakių šviesa krito ant besiplaikstančių tiulio sijonų, ant merginų galvų su įpintais kukliais gėlių žiedais, ant prašmatnių aigrettes [Gėlių, plunksnų papuošalas – pranc.] ir kitokių jaunų ištekėjusių moterų galvos puošmenų, ant žėrinčių kietai iškrakmolytų apykaklių ir naujutėlių odinių pirštinių.

Pasirengusi prisidėti prie šokančiųjų mis Veland su pakalnučių puokšte rankoje (kitokios puokštės ji neturėjo) užgaišo tarpduryje. Buvo kiek pablyškusi, o akyse švietė jaudulys, kurio ji nė nemėgino slėpti. Aplink susispietę jaunuoliai ir merginos spaudė jai ranką, pokštavo ir juokėsi, o į juos pritariamai šypsodamasi žvelgė atokiau stovinti misis Veland. Arčeris suprato, kad Mėja Veland praneša apie savo sužadėtuves, o jos motina stengiasi nutaisyti veide tokiai situacijai deramą motinišką abejonę.

Arčeris šiek tiek padelsė. Jis pats reikalavo, jog būtų pranešta apie sužadėtuves, bet norėjo, kad aukštuomenė sužinotų apie jas ne taip. Visu balsu paskelbti apie sužadėtuves pokylių salėje šurmuliuojant miniai – tolygu nuplėšti nuo šitos žinios plonytį intymumo vualį, kuris turėtų dengti tokį mielą širdžiai įvykį. Arčerio džiaugsmas buvo toks gilus, jog šie menki raibuliai paviršiuje nė kiek nepalietė jo esmės, nors jis būtų norėjęs, kad ir paviršius išliktų nesudrumstas. Šiek tiek guodė, kad tą patį jaučia ir Mėja Veland. Jų akys susitiko, ir maldaujančiame jos žvilgsnyje Arčeris perskaitė: „Atminkite, mes šitai darome todėl, kad taip reikia.“

Šis šūkis iškart rado atbalsį Arčerio širdyje, tačiau jis vis tiek būtų norėjęs, kad jų veiksmus diktuotų kilnesnės priežastys už nelaimingosios Elenos Olenskos atvykimą.

Aplink mis Veland susibūręs ratelis reikšmingai šypsodamasis prasiskyrė, ir Arčeris, atsiėmęs savąją sveikinimų dalį, nusivedė sužadėtinę į salės vidurį ir apkabino per liemenį.

– Dabar galime patylėti, – pasakė jis, su šypsena žvelgdamas į nekaltas jos akis, ir jaunąją porą nusinešė lengvos „Žydrojo Dunojaus“ bangos.

Mėja Veland nieko neatsakė. Jos lūpas suvirpino šypsena, bet žvilgsnis liko rimtas ir atsainus, tarytum nukreiptas į kažkokį tolimą regėjimą.

– Mieloji, – sušnibždėjo Arčeris ir priglaudė ją prie savęs. Tą akimirką jis pagalvojo, kad pirmosiose sužadėtuvių valandose, net praleistose pokylių salėje, slypi kažkokia iškilminga paslaptis. Dabar prasideda naujas gyvenimas, šalia jo visada bus ši baltutėlė, švytinti, nepriekaištinga būtybė!

Šokis pasibaigė ir jie, kaip dera sužadėtiniams, nuėjo į žiemos sodą. Pasislėpęs aukštų papartmedžių ir kamelijų paunksnėje Niulandas priglaudė prie lūpų jos pirštinėtą ranką.

– Matote, aš pasielgiau taip, kaip jūs prašėte, – pasakė ji.

– Taip, aš nepajėgiau ilgiau laukti, – su šypsena atsakė jis ir iškart pridūrė: – Tik norėjau, kad tai įvyktų ne pokylyje.

– Taip, aš žinau, – ji pažvelgė į Arčerį giliu žvilgsniu. – Bet net ir čia... mes juk vieni, tiesa?

– Ak, mylimoji, taip! – šūktelėjo Arčeris.

Nėra ko abejoti, ji visada viską supras, ji visada pasakys būtent tai, ką reikia. Šis atradimas perpildė palaimos taurę ir jis džiaugsmingai tęsė:

– Užvis blogiausia, kad noriu jus pabučiuoti, bet nedrįstu.

Tai pasakęs Arčeris greitai apmetė akimis žiemos sodą ir įsitikinęs, kad juodu bent trumpam liko vieni, prisitraukė ją prie savęs ir skubiai priglaudė lūpas prie jos lūpų. Kad išpirktų šio poelgio įžūlumą, Arčeris privedė ją prie bambukinės sofos ne tokioje nuošalioje žiemos sodo dalyje ir sėsdamasis greta iš jos puokštės išsitraukė vieną pakalnutę. Jie sėdėjo tylomis ir visas pasaulis, lyg saulės nutviekstas slėnis, driekėsi jiems po kojomis.

– Ar pasakėte pusseserei Elenai? – tarsi busdama iš miego paklausė mis Veland.

Arčeris krūptelėjo – prisiminė, kad nieko jai nepasakė. Kažkas trukdė jam kalbėti apie tokius dalykus su nepažįstama moterimi, dar užsieniete, todėl žodžiai tarsi įstrigo gerklėje.

– Ne, tiesiog nepasitaikė patogios progos, – skubiai sumelavo jis.

– A... – nusivylusi nutęsė ji ir švelniai, bet atkakliai tarė: – Bet jūs turite tai padaryti, juk aš taip pat nieko nesakiau. Nenorėčiau, kad ji pagalvotų...

– Žinoma. Bet, mano galva, būtų geriau, jeigu pasakytumėte jūs.

– Turėjau padaryti tai laiku, – mąsliai pasakė ji, – bet jeigu jau susivėlinome, jūs turite paaiškinti, kad prašiau jūsų pasakyti jai operoje, kol apie sužadėtuves dar nebuvo paskelbta pokylyje. Antraip ji gali pamanyti, kad aš ją pamiršau. Juk Elena – mūsų šeimos narė. Jos taip ilgai čia nebuvo ir dabar lengva ją įskaudinti.

Arčeris pažvelgė į sužadėtinę spindinčiomis akimis.

– Jūs gera kaip angelas! Žinoma, aš jai pasakysiu, – tarė jis ir metė neramų žvilgsnį į sausakimšą pokylių salę. – Bet dar nemačiau jos. Ar ji čia?

– Ne, paskutinę akimirką nusprendė nevažiuoti.

– Paskutinę akimirką? – perklausė jis, išduodamas nustebimą, kad ji apskritai galėjo rimtai galvoti apie atvykimą.

– Taip. Ji baisiai mėgsta šokti, – nuoširdžiai atsakė mergina. – Bet staiga nusprendė, kad jos suknelė nepakankamai puošni pokyliui, nors mums ji labai patiko. Teta nuvežė ją namo.

– Štai kaip, – slėpdamas džiaugsmą abejingai linktelėjo Arčeris. Neprilygstamą susižavėjimą jam kėlė tvirtas sužadėtinės pasiryžimas nepastebėti „nemalonių dalykų“, nes ši taisyklė jiems abiem buvo įdiegta nuo vaikystės.