Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

ar tikrai yra to vertas.

Tą pavakarę, apie kurią kalbama, Arčeris buvo visiškai įsitikinęs, kad misteriui Džeksonui būtų kur kas maloniau nematyti jo prie pietų stalo, bet turėjo savo priežasčių pasilikti

namuose.

Senis Džeksonas, žinoma, norėjo pasikalbėti apie Eleną Olenską, o misis Arčer ir Džeinė, žinoma, troško išgirsti jo pasakojimą. Niulandas visus tris šiek tiek varžė, nes jau buvo paskelbta apie jo ketinimą susigiminiuoti su Mingotų klanu, ir Arčeris, mintyse šypsodamasis, smalsiai laukė, kaip jie įveiks šitą kliūtį.

Prie temos jie priartėjo aplinkiniu keliu, pradėję pokalbį apie misis Lemiuel Strazers.

– Kaip gaila, kad Bofortai ją pasikvietė, – atsargiai tarstelėjo misis Arčer. – Beje, Regina visada elgiasi pagal jo komandą, o pats Bofortas...

– Taip, kai kurių subtilybių Bofortas nesuvokia, – linktelėjo galvą misteris Džeksonas, įtariai apžiūrinėdamas keptą žuvį ir bene tūkstantąjį kartą stebėdamasis, kodėl misis Arčer virėja visada prisvilina elnienos kepsnį. (Niulandas, šiuo klausimu jau nuo seno pritariantis misteriui Džeksonui, kaskart atpažindavo tą nuostabą melancholiškai nepatenkintame jo veide.)

– Bet kitaip nė būti negali – Bofortas toks vulgarus, – pasakė misis Arčer. – Senelis Niulandas visada sakydavo mamai: „Daryk ką nori, bet neleisk, kad mergaitės susipažintų su Bofortu.“ Tiesa, pasisukinėjęs džentelmenų draugijoje – ir čia, ir Anglijoje – jis šiek tiek apsitrynė. Tačiau viską gaubia tokia paslaptis... – ji žvilgtelėjo į Džeinę ir nutilo. Jos abi iki panagių buvo ištyrinėjusios Boforto paslaptį, bet prie žmonių misis Arčer atkakliai nuduodavo, kad tokie dalykai – ne merginų ausims. – Taip, bet toji liūdnai pagarsėjusi misis Strazers... – tęsė ji. – Silertonai, ką jūs ten apie ją pasakojote? Iš kur ji atsirado?

– Iš rūdos kasyklų. Tiksliau, iš saliūno, esančio prie įėjimo į šachtą. Vėliau važinėjo po Naująją Angliją su „Gyvuoju panoptikumu“. O kai policija šitą verslelį užraukė, kalbama, jog gyveno... – misteris Džeksonas taip pat žvilgtelėjo į Džeinę, kurios akys po išraiškingomis blakstienomis jau pradėjo apvalėti. Apie misis Strazers praeitį ji žinojo toli gražu ne viską. – Tada... – tęsė misteris Džeksonas. (Staiga Arčeris pajuto jo nustebimą, kodėl niekas nepaaiškino liokajui, kad agurkų nevalia pjaustyti plieniniu peiliu.) – Tada atsirado Lemiuelis Strazersas. Kalbama, kad jo agentas panaudojo tos mergužėlės veidą batų tepalo reklamai – juk ji tamsi brunetė, tokio, žinote, egiptietiško stiliaus. Šiaip ar taip, jis... galų gale... jis vedė ją. – Tame misterio Džeksono pabrėžtame ir skiemenimis ištartame „galų gale“ slypėjo visa jūra užuominų.

– Taip, tačiau šiais laikais, kai tokie papročiai, tai nieko nereiškia, – abejingai pareiškė misis Arčer.

Tiesą sakant, šiuo metu misis Strazers nelabai tedomino damas. Itin šviežia ir intriguojanti joms buvo Elenos Olenskos tema. Net ir misis Strazers vardą misis Arčer paminėjo vien todėl, kad galėtų įterpti:

– O toji šviežiai iškepta Niulando giminaitė, grafienė Olenska, ar ir ji buvo pokylyje?

Jos žodžiuose nuskambėjo švelnus sarkazmas. Ką gi, Arčeris šito ir tikėjosi. Misis Arčer, niekada nesižavinti žmonių poelgiais, sūnaus sužadėtuvėmis iš esmės buvo patenkinta. („Juoba po tos kvailos istorijos su misis Rašvort“, – pareiškė ji Džeinei, turėdama omenyje dalykus, kadaise Niulandui atrodžiusius tragedija ir amžiams palikusius randus jo širdyje.)

Kad ir kaip žiūrėsi, visame Niujorke nėra geresnės partijos už Mėją Veland. Žinoma, kaip tik tokios santuokos Niulandas ir vertas, bet juk jauni žmonės tokie neprotingi – niekada nežinai, ko iš jų tikėtis. O kai kurios moterys tokios klastingos ir nesibodi jokių priemonių – stačiai stebuklas, kad jos sūnui pavyko išvengti Sirenų salos ir išmesti inkarą tykiame nepriekaištingo

šeimyninio gyvenimo uoste.

Štai tokius jausmus išgyveno misis Arčer. Jos sūnus kiaurai ją permatė. Jis suprato, kad motina sunerimusi dėl pernelyg ankstyvo sužadėtuvių paskelbimo, o tiksliau, dėl to paskelbimo priežasties, ir būtent todėl, – nors buvo švelnus ir atlaidus šeimininkas, – šį vakarą jis pasiliko namie.

„Nesakau, kad nepritariu Mingotų esprit de corps [solidarumas – pranc.], bet neįžvelgiu ryšio tarp Niulando sužadėtuvių ir kažkokios Olenskos atvykimų bei išvykimų“, – gaižiai pasakė ji dukteriai, vienintelei vos pastebimų jos nuokrypių nuo kasdienio geraširdiškumo liudininkei.

Vizito pas misis Veland metu misis Arčer elgėsi nepriekaištingai, – o nepriekaištingu elgesiu jai niekas negalėtų prilygti, – bet Niulandas žinojo (jo sužadėtinė neabejotinai irgi nujautė), kad jiedvi su Džeine visą laiką nervinosi laukdamos, ar tik nepasirodys ponia Olenska. Kai jie visi išėjo iš Velandų namų, misis Arčer leido sau pasakyti sūnui: „Esu labai dėkinga Augustai Veland, kad ji priėmė mus vienus.“

Šie vidinio nerimo proveržiai sujaudino Arčerį, juoba kad ir jis manė, jog Mingotai, regis, nuėjo per toli. Tačiau taisyklės, kurių buvo laikomasi jų šeimoje, draudė motinai ir sūnui net užsiminti apie tai, kas sukosi galvose, ir todėl jis pasakė: „Po sužadėtuvių visuomet rengiami šeimos priėmimai, ir kuo greičiau juos atbūsime, tuo geriau.“

Užuot atsakiusi, misis Arčer tik sučiaupė lūpas po pilkos aksominės skrybėlaitės, papuoštos matine vynuogių keke, nėrinių vualiu.

Jis suprato, kad motinos kerštas – visiškai teisėtas kerštas – bus mėginimas „užsiundyti“ misterį Džeksoną ant grafienės Olenskos. Dabar, kai visiems matant jau atliko savo, būsimojo Mingotų klano nario, pareigą, Arčeris buvo pasirengęs paklausyti, kas apie minėtąją damą bus kalbama šeimos rate, nors ši tema jau pradėjo jam įgristi.

Misteris Džeksonas įsidėjo į lėkštę gabalėlį jau atvėsusios mėsos, kurią paniuręs liokajus pasiūlė jam su tokia pat skeptiška grimasa kaip jo paties, ir kiek suraukęs nosį atsisakė grybų padažo. Jis atrodė toks alkanas ir nusiminęs, kad Arčeris pamanė, jog pietų trūkumus misteris Džeksonas kompensuos

apčiulpęs Elenos Olenskos kaulelius.

Misteris Džeksonas atsirėmė į kėdės atlošą ir pakėlė akis į žvakių apšviestus Arčerius, Niulandus ir fon der Leidenus, kurie tamsiuose rėmuose kabojo ant tokių pat tamsių sienų.

– Jūsų senelis Arčeris, mielasis mano Niulandai, mėgdavo sočiai papietauti! – pasakė jis, žvelgdamas į portretą, kuriame užmiesčio namo su baltomis kolonomis fone buvo pavaizduotas kaip reikiant įmitęs plačiapetis jaunas vyras, vilkintis mėlyną surdutą ir užsivyniojęs šaliką. – Hmm... taip... įdomu, ką jis pasakytų apie visas šitas santuokas su užsieniečiais!

Misis Arčer nuleido negirdomis užuominą apie senelio cuisine [virtuvę – pranc.], ir misteris Džeksonas atsargiai tęsė:

– Ne, pokylyje jos nebuvo.

– Aaa... – nutęsė misis Arčer tokiu tonu, kuris turėjo reikšti:

„Bent tiek padorumo jai dar liko.“

– Tikriausiai Bofortai nėra su ja pažįstami, – pagiežingai

naiviai spėjo Džeinė.

Tarytum ragaudamas neregimą maderą, misteris Džeksonas vos pastebimai gurktelėjo:

– Gal misis Bofort ir nėra su ja pažįstama, tačiau tik ne Bofortas, nes šiandien juodu viso Niujorko akivaizdoje vaikštinėjo Penktąja aveniu.

– O Dieve, – suvaitojo misis Arčer, matyt, supratusi, kaip bergždžia mėginti delikačiai paaiškinti užsieniečių poelgius.

– Įdomu, kokią skrybėlaitę ji dėvi dieną – su kraštais ar be jų? – mąsliai pratarė Džeinė. – Girdėjau, kad operoje ji vilkėjo tamsiai mėlyną aksomo suknelę, visiškai tiesią ir lygią kaip naktiniai marškiniai.