Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

„Nekartokite man tos dabartinių laikraščių pliurpalynės apie Niujorko aristokratiją, – sakydavo savo vaikams misis Arčer. – Jeigu tokia ir yra, tai nei Mingotai, nei Mensonai jai nepriklauso, Niulandai ir Čiversai, beje, taip pat. Mūsų seneliai ir proseneliai buvo tik garbingi anglų ar olandų pirkliai, kurie atvyko į kolonijas vaikydamiesi turtų ir pasiliko čia todėl, kad jiems labai pasisekė. Vienas jūsų prosenelis pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją, kitas buvo generolas Vašingtono štabe ir po mūšio prie Saratogos gavo generolo Biurguano špagą. Tuo galima didžiuotis, tačiau titulais ir kilmingumu čia net nekvepia. Niujorkas visada buvo prekybos miestas, ir jame tėra kokios dvi ar trys šeimos, kurios gali pretenduoti į tikrai aristokratišką kilmę.“

Misis Arčer, jos sūnus ir duktė, kaip ir visi Niujorke, žinojo, kad tos privilegijuotosios būtybės –Degonetai iš Vašingtono skvero, kilę iš senosios anglų dvarininkijos, giminystės ryšiais susijusios su Pitais ir Foksais, Leningai, kurie tuokėsi su grafo de Graso palikuoniais, ir galiausiai – fon der Leidenai, tiesiogiai kilę iš pirmojo Manhatano gubernatoriaus olando ir dar prieš Nepriklausomybės karą susigiminiavę su prancūzų ir anglų aristokratais.

Leningų šeimai dabar atstovavo tik dvi nusenusios, tačiau dar žvalios mis Lening, smagiai stumiančios dienas tarp prisiminimų, šeimos portretų ir „čipendeilo“ stiliaus baldų. Gana reikšmingas Degonetų klanas giminiavosi su geriausiomis Filadelfijos ir Baltimorės šeimomis, tuo tarpu visų iškiliausi fon der Leidenai tarytum ištirpo kažkokiame nežemiškame prieblandos švytėjime, kuriame aiškiai išsiskyrė tik dvi figūros – misteris Henris fon der Leidenas ir jo žmona.

Misis fon der Leiden mergaudama vadinosi Luiza Degonet ir pagal motiną buvo dukraitė pulkininko Diulako iš senos Normandijos salų giminės. Pulkininkas kariavo vadovaujamas generolo Kornvalio, o po Nepriklausomybės karo apsigyveno Merilende su jauna savo žmona ledi Andželika Trivena, penktąja grafo Sent Ostrėjo dukterimi. Degonetai ir merilendiškiai Diulakai palaikė glaudžius ir nuoširdžius ryšius su kilmingais savo giminaičiais Trivenomis iš Kornvalio. Misteris ir misis fon der Leidenai ne kartą viešėjo Glosteršyre pas dabartinį Trivenų giminės vyriausiąjį, hercogą Sent Ostrėjų, ir jo šviesybė dažnai pašnekėdavo apie savo ketinimus vieną gražią dieną atvykti pas juos atsakomojo vizito (be hercogienės, kuri baiminosi kelionės per Atlantą).

Misteris ir misis fon der Leidenai gyveno tai Trivenoje – savo sodyboje Merilende, tai Skaiterklife, ant Hadsono kranto esančiame dideliame dvare, kurį dar kolonijiniais laikais Olandijos vyriausybė dovanojo pagarsėjusiam pirmajam gubernatoriui, o misteris fon der Leidenas ligi šiol buvo to dvaro šeimininkas. Dideli impozantiški jų rūmai Medisono aveniu labai retai būdavo atviri lankytojams – sugrįžę į miestą fon der Leidenai priimdavo juose tik pačius artimiausius draugus.

– Niulandai, norėčiau, kad važiuotum su manimi, – sustojusi prie Brauno vežimaičio ūmai pasakė misis Arčer. – Luiza labai tave myli. Tu tikriausiai supranti, kad šio žygio ėmiausi tik dėl meilutės Mėjos, be to, jeigu mes vieni kitų neparemsime, visuomenė tiesiog sužlugs.

VII

Misis Henri fon der Leiden tylomis klausėsi savo pusseserės misis Arčer pasakojimo.

Galėjai kiek tinkamas iš anksto save įtikinėti, kad misis fon der Leiden visada tyli ir, nepaisant įgimto bei auklėjimo įtvirtinto santūrumo, yra labai gera žmonėms, kurie jai patinka. Net asmeninė patirtis ne visada padėdavo suvaldyti šaltą drebulį, kuris nupurtydavo kiekvieną, apsilankiusį rūmų Medisono aveniu svetainėje su aukštomis lubomis ir baltomis sienomis, kur nuo blyškiu brokatu apmuštų krėslų tavo atvykimo garbei ką tik buvo nuvalkstyti apdangalai, o muslino užuolaidos tebeslėpė auksuotą bronzą ant židinio ir Geinsboro „Ledi Andželiką Diulak“ prabangiuose drožinėtuose senoviniuose rėmuose.

Hantingtono tapytas misis fon der Leiden portretas (kuriame ji su juoda aksomo suknele, papuošta venecijietiškais nėriniais) kabojo priešais žaviosios jos prosenelės atvaizdą. Visuotinai pripažinta, kad jis „nenusileidžia Kabaneliui“, ir nors nutapytas prieš dvidešimt metų, panašumas su originalu iki šiol „stulbinantis“. Ir tikrai, tą misis fon der Leiden, kuri dabar sėdėjo po savo portretu ir klausėsi misis Arčer pasakojimo, puikiausiai galėjai palaikyti šviesiaplaukės jaunyvos moters, svajingai atsirėmusios į krėslo atkaltę žalios siuvinėtos užuolaidos fone, seserimi dvyne. Vykdama į svečius, o tiksliau, priimdama juos pas save (ji niekada nepietaudavo ne namie), misis fon der Leiden vis dar vilkėdavo juodąją aksomo suknelę su venecijietiškais nėriniais. Šviesūs jos plaukai, kurie išbluko, bet taip ir nepražilo, po senovei buvo šukuojami su sklastymu ir šiek tiek pridengė kaktą, o tiesios nosies, skiriančios žydras akis, galiukas tik nežymiai paaštrėjo nuo tada, kai buvo nutapytas portretas. Niulandą Arčerį visada stulbino, kad ji kažkaip kraupiai užsikonservavo toje beorėje erdvėje, kur tekėjo nepriekaištinga jos būtis, lyg koks ledynuose mirties užkluptas gyvūnas, per daugybę metų išsaugojęs kunkuliuojančios gyvybės regimybę.

Arčeris, kaip ir visa jo šeima, jautė misis fon der Leiden giliausią pagarbą, bet buvo įsitikinęs, kad, nepaisant švelnumo ir geranoriškumo, ji kur kas labiau neprieinama negu niūrios, nusenusios jo motinos tetos – tos nuožmios senmergės, kurios iš principo sako „ne“ net neišklausiusios prašančiojo.

Misis fon der Leiden nesakydavo nei „taip“, nei „ne“, ir nors iš jos veido galėjai suprasti, kad yra nusiteikusi palankiai, staiga lūpose šmėstelėdavo šypsenos šešėlis ir beveik visada nuskambėdavo žodžiai: „Pirmiausia aš turiu pasišnekėti su savo vyru.“

Juodu su misteriu fon der Leidenu buvo taip supanašėję, kad Arčeris dažnai stebėdavosi, kaip po keturiasdešimties vedybinio gyvenimo metų šioms dviem susiliejusioms į vieną būtybėms pavyksta tiek atsiplėšti, kad galėtų dalyvauti tokiame prieštaringame veiksme kaip pokalbis. Bet kadangi nė vienas iš jų niekada nepriėmė jokio sprendimo, prieš tai nesuderinęs jo toje paslaptingoje konklavoje, išdėsčiusi savo reikalą misis Arčer su sūnumi romiai laukė žinomo sakinio.

Bet misis fon der Leiden, kuri retai kada ką nors nustebindavo, šį kartą pasielgė neįprastai ir ištiesė savo ilgą ranką prie skambučio.

– Man atrodo, Henriui vertėtų išgirsti jūsų pasakojimą, – ištarė ji ir kreipėsi į pasirodžiusį liokajų: – Jeigu misteris fon der Leidenas baigė skaityti laikraštį, prašau jam perduoti, kad maloniai teiktųsi ateiti čia.

„Skaityti laikraštį“ ji ištarė tokiu tonu, kokiu ministro pirmininko žmona galėtų pasakyti „pirmininkauti kabineto posėdžiui“ – ne iš pasipūtimo, o tiesiog todėl, kad ilgametis įprotis, taip pat draugų ir artimųjų požiūris įpratino ją menkiausią misterio fon der Leideno krustelėjimą vertinti kaip šventas apeigas.

Greitas misis fon der Leiden apsisprendimas rodė: ji, kaip ir misis Arčer, laiko šį reikalą neatidėliotinu, tačiau kad niekas nepamanytų, jog iš anksto susisaisto kokiais nors įsipareigojimais, ji žavingiausiai šypsodamasi pridūrė:

– Henris visada džiaugiasi jus matydamas, mieloji Adelina. Be to, jis būtinai norės pasveikinti Niulandą.

Dvivėrės durys iškilmingai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė misteris fon der Leidenas – aukštas, poliesis, su fraku, išblukusiais šviesiais plaukais, tiesia kaip žmonos nosimi ir tokia pat kaip jos geranoriška išraiška, sustingusia akyse – tiesa, ne blyškiai žydrose, o tiesiog blyškiai pilkose.