Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Niekam kitam nereikėtų nė mėginti dainuoti „Somnambule“ – tik Pati.

VIII

Niujorkas vienu balsu pripažino, kad grafienė Olenska „suprastėjo“.

Pirmą kartą ji čia pasirodė Niulando Arčerio vaikystės laikais, kai buvo žavi devynerių ar dešimties metų mergytė, apie kurią šnekėjo, kad yra „verta dailininko teptuko“. Jos tėvai be perstojo keliavo po visą žemyną. Po tokios klajokliškos vaikystės mergaitė iškart neteko jų abiejų ir pateko globon tetos Medoros Menson – tokios pat klajūnės, kuri tada kaip tik buvo grįžusi į Niujorką „įsikurti“.

Tapusi našle vargšelė Medora kaskart sugrįždavo į gimtinę „įsikurti“ (vis pigesniame name) su naujuoju vyru arba kokiu priglaustu vaiku, bet po kelių mėnesių ji vėl likdavo be vyro arba susipykdavo su globotiniu ir nuostolingai atsikračiusi namo leisdavosi į klajones. Kadangi Medoros motina buvo iš Rašvortų, o paskutinės nenusisekusios vedybos susiejo ją su vienu iš puspročių Čiversų, Niujorkas atlaidžiai žiūrėjo į jos keistenybes, bet kai ji sugrįžo su mažąja našlaite dukterėčia, kurios tėvai, nepaisant apmaudžios kelionių aistros, buvo gana mėgstami, visi labai gailėjosi, kad tas nuostabus kūdikis pakliuvo į tokias rankas.

Visi stengėsi paguosti mažąją Eleną Mingot, nors tamsaus gymio rausvaskruostė garbanė atrodė gyvybinga ir linksma, o tai visai nederėjo mergaitei, po tėvų mirties dar privalėjusiai vilkėti juodą suknutę. Viena iš nevykėlės Medoros keistenybių buvo Amerikoje priimtų griežtų gedulo taisyklių nepaisymas, ir kai ji išlipo iš garlaivio, giminaičiai pasibaisėjo pamatę, kad krepo vualis, kurį ji dėvėjo gedėdama tikro brolio, septyniais coliais trumpesnis už jos mošų vualius, o mažylė Elena lyg

kokia rastinukė čigonaitė buvo apvilkta avietine merinosų vilnos suknyte ir dar papuošta gintaro karoliais.

Tačiau Niujorkas taip seniai susitaikė su netinkamu Medoros elgesiu, kad tik kelios senos damos palingavo galva išvydusios rėksmingas Elenos puošmenas, o linksmas jos būdas ir ryškus skruostų raudonis pavergė visą giminę. Bebaimė, guvi mažylė įžūliais klausimais bei pastabomis priversdavo sutrikti suaugusiuosius ir turėjo egzotiškų talentų: mokėjo šokti ispanų šokį su šaliku ir dainuoti neapoliečių dainas pritariant gitarai. Medora Menson (tikrasis jos vardas buvo misis Torli Čivers, tačiau gavusi popiežiaus leidimą bajoriškam titului ji pasiliko pirmojo vyro pavardę ir vadino save markize Menson, nes Italijoje šią pavardę buvo nesunku perdirbti į Manconi) suteikė dukterėčiai brangiai kainavusį, bet padriką išsilavinimą, ir toji „piešė iš natūros“, – iki tol negirdėtas dalykas, – bei grojo fortepijonu profesionalių muzikantų kvintete.

Žinoma, tai negalėjo privesti prie gero, ir po kelerių metų, kai nelaimėlis Čiversas pagaliau pasimirė beprotnamyje, jo našlė (apsitaisiusi ekstravagantiškais gedulo drabužiais) vėl pakėlė sparnus ir išskrido kartu su Elena, kuri buvo išstypusi į aukštą kampuotą paauglę didžiulėmis akimis. Ilgai apie jas nieko nebuvo girdėti, o vėliau pasiekė žinia, kad Elena ištekėjo už pasakiškai turtingo ir garsaus lenkų aristokrato, su kuriuo susipažino pokylyje Tiuilri. Buvo kalbama, esą jis turįs prabangius

rūmus Paryžiuje, Florencijoje ir Nicoje, jachtą Kauzo uoste Vaito saloje, taip pat valdąs didžiulius medžioklės plotus Transilvanijoje. Ji pradingo kažkokioje šėtoniškoje apoteozėje, ir po kelerių metų, kai prislėgta, nuskurdusi, trečiojo vyro gedinti Medora vėl grįžo į Niujorką ir ėmėsi ieškotis dar mažesnio namelio, visi stebėjosi, kodėl turtingoji dukterėčia jai nepadeda. Vėliau pasklido žinia, kad pačios Elenos santuoka baigėsi katastrofa ir ji taip pat sugrįžta namo, tarp saviškių

ieškoti užsimiršimo ir ramybės.

Tokios mintys sūkuriavo Niulando Arčerio galvoje po savaitės, kai laukdamas iškilmingų pietų pradžios jis pamatė grafienę Olenską, įžengiančią į fon der Leidenų svetainę. Tai buvo rimtas išmėginimas ir jis nerimaudamas svarstė, kaip ji šitai atlaikys. Pasirodė grafienė gana vėlai, segdamasi ant riešo apyrankę, net vienos pirštinaitės nebuvo užsimovusi, bet įėjusi į svetainę, kurioje pamaldžiai virpėjo rinktinė Niujorko publika, nerodė nė ženklo skubos ar sutrikimo.

Šypsodamasi vien akimis ji sustojo ir apžvelgė kambarį, ir tą akimirką Niulandas Arčeris atmetė visuotinį nuosprendį dėl jos išvaizdos. Tiesa, jaunystės žavesys buvo išblėsęs. Rausvi skruostai nublyško, ji buvo liesa, išvargusi ir atrodė vyresnė nei buvo – regis, trisdešimties. Tačiau visa spinduliavo paslaptinga grožio galia, ir nors nei oriai pakelta galva, nei žvilgsnis nebuvo teatrališki, Arčerį pribloškė visa kruopščiai apgalvota jos išvaizda ir išdidus savo jėgos suvokimas. Vis dėlto ji elgėsi natūraliau už daugelį čia susirinkusių damų, ir kai kurios (apie tai jis vėliau sužinojo iš Džeinės) netgi pasijuto nusivylusios, nes nutarė ją esant nepakankamai „prašmatnią“, o „prašmatnumas“ Niujorke buvo vertinamas užvis labiausiai. Galimas dalykas, pamanė Arčeris, taip yra todėl, kad dingo jos ankstesnis gyvumas. Dabar ji tokia tyki – ramūs judesiai, kalbos maniera ir duslokos žemo balso intonacijos. Iš jaunos moters, turinčios tokią praeitį, Niujorkas tikėjosi kur kas ryškesnės išvaizdos.

Pietūs tapo gana sunkia priederme. Pietauti pas fon der Leidenus niekada nebuvo lengva, bet pietūs jų giminaičio hercogo garbei pavirto stačiai kažkokiomis šventomis apeigomis. Arčeris su šypsena pamanė, kad tik Niujorko senbuvis geba pajusti (ir tik Niujorke) subtilų skirtumą, ką reiškia būti paprastu hercogu ir hercogu fon der Leidenu. Į užklydusius aristokratus Niujorkas žvelgdavo abejingai, netgi šiek tiek iš aukšto ir nepatikliai (išskyrus Strazersų ratelį), bet jeigu šie įteikdavo tokius atstovavimo raštus, būdavo priimami su senamadžiu širdingumu, kurį tuščiai mėgintų priskirti savo padėčiai Debreto žinyne. Kaip tik šį subtilų savo numylėto senojo Niujorko elgesio skirtumą Arčeris itin vertino, nors mielai iš jo pasišaipydavo.

Fon der Leidenai kaip įmanydami stengėsi pabrėžti ceremonijos svarbą. Ant stalo puikavosi Diulakų Sevro porcelianas, Jurgio II epochos stalo sidabras iš Trivenos, fon der Leidenų angliškieji šeimos servizai – „Lowestoft“ (Ost Indijos kompanija) ir „Dagonet Crown Derby“. Misis fon der Leiden labiau nei visuomet buvo panaši į Kabanelio portretų moteris, o misis Arčer su močiutės vėriniu iš smulkiųjų perlų ir smaragdų priminė sūnui Izabės miniatiūras. Visos damos buvo pasidabinusios vertingiausiais savo papuošalais, tačiau, kaip ir derėjo šiuose namuose tokią iškilmingą progą, brangakmeniai daugiausia buvo senoviniais aptaisais, o senoji mis Lening, kurią taip pat pavyko įkalbėti, kad atvyktų, netgi pasipuošė savo motinos kamėja ir ispanišku šilkinių nėrinių šaliku.

Grafienė Olenska prie stalo buvo vienintelė jauna moteris. Žvilgsniu klydinėdamas po glotnius, putlius pagyvenusių damų veidus tarp briliantų vėrinių ir stručio plunksnų kuodų Arčeris nusprendė, kad šalia jos vyresnės moterys atrodo stebėtinai nesubrendusios. Jį nusmelkė baimė – kas jos akims

galėjo suteikti tokią išraišką?

Hercogas Sent Ostrėjus, sėdintis šeimininkei iš dešinės, suprantama, buvo pagrindinė vakaro figūra. Tačiau jeigu grafienė krito į akis daug mažiau, nei buvo galima tikėtis, tai hercogas buvo veik nematomas. Būdamas tinkamai išauklėtas, jis, žinoma, neatvyko į svečius apsivilkęs medžioklinę striukę (kaip kitas neseniai Niujorke lankęsis hercogas). Atvirkščiai, vakarinis kostiumas buvo toks nutrintas ir apsmukęs, o vilkinčiojo poza tokia atsaini, tarsi jis būtų su naminiu apdaru. O dar įprotis sėdėti susikūprinus ir ant marškinių priekio išdrikusi ilga barzda darė jį visai nepanašų į svečią, atvykusį kviestinių pietų. Žemučiukas, nuolaidžių pečių, įrudęs saulėje, didžianosis, mažutėmis akytėmis ir geraširdiška šypsena, jis beveik nekalbėjo, o jeigu ką ir pasakydavo, tai taip tyliai, kad nors jo žodžių laukiantys svečiai tolydžio nutildavo, išgirsdavo tik artimiausi kaimynai.