Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Visko reikia po dvylika tuzinų... ir kad būtų siuvinėta rankomis...

Susėdę į šeimos lando juodu važinėjo nuo vienų giminaičių durų iki kitų, ir kai šios dienos ratas pagaliau buvo užbaigtas, Arčeris atsisveikino su savo nuotaka jausdamasis taip, tarytum būtų išstatytas žmonių apžiūrai kaip laukinis žvėris, gudriai įviliotas į spąstus. Galbūt, pamanė jis, antropologijos veikalai, kuriuos buvo skaitęs, sukėlė tokį neigiamą požiūrį į šitą visai paprastą ir natūralią giminiškų jausmų raišką, tačiau prisiminęs, kad Velandai neketina surengti vestuvių anksčiau nei ateinantį rudenį ir pamėginęs įsivaizduoti, koks iki tol bus jo gyvenimas, pajuto gilų nykulį.

– Rytoj, – pasakė jam misis Veland, – rytoj važiuosime pas Džeksonus ir Dalasus.

Ir tada Arčeris suprato: ji užsibrėžė aplankyti visus giminaičius abėcėlės tvarka, o juk jie dar nepasiekė nė pirmojo abėcėles ketvirtadalio pabaigos.

Jis labai norėjo papasakoti Mėjai apie grafienės Olenskos prašymą – veikiau tai buvo įsakymas – aplankyti ją šį vakarą, bet trumputėmis akimirkomis, kai likdavo vieni, jam atsirasdavo kur kas svarbesnių pokalbio temų. Be to, vargu ar išvis verta apie tai užsiminti. Mėja nori, kad jis būtų malonus jos pusseserei, o argi ne šis noras pagreitino jų sužadėtuves? Mintis, kad jeigu ne grafienės atvykimas, dabar jis būtų kad ir ne visai laisvas, bet bent jau ne galutinai supančiotas, sukėlė jam kažkokį keistą jausmą. Tačiau to norėjo Mėja ir Arčeris pajuto, jog nebėra visu šimtu procentų atsakingas už tolesnius įvykius. O jeigu jau taip, panorėjęs gali imti ir be Mėjos žinios aplankyti jos pusseserę.

Iš visų jausmų, kurie jį užgriuvo ant ponios Olenskos namų slenksčio, stipriausias buvo smalsumas. Arčerį suglumino jos kvietimo tonas ir jis nusprendė, kad grafienė nėra tokia atlapaširdė, kaip atrodo.

Duris atidarė tamsaus gymio, panaši į užsienietę pilnakrūtė kambarinė su ryškia skara ant pečių. Arčeriui pasirodė, kad ji veikiausiai sicilietė. Mergina nusišypsojo jam plačia baltų dantų šypsena, į visus klausimus atsakė purtydama galvą ir siauru koridoriumi nuvedė jį į ankštą židinio ugnies apšviestą svetainę. Kambarys buvo tuščias ir tarnaitė ilgam paliko jį vieną spėlioti, ar nuėjo ieškoti savo ponios, ar tiesiog nesupratusi, ko jis čia atsibastė, pamanė, kad gal atėjo prisukti laikrodžio, – vienintelis laikrodis, kurį jis čia pastebėjo, iš tiesų buvo sustojęs. Arčeris žinojo, kad pietų šalių gyventojai vienas su kitu bendrauja pantomimos kalba, ir jautėsi suglumęs, nes visiškai nesuprato jos šypsnių ir vypsnių. Pagaliau tarnaitė sugrįžo nešina lempa, tad Arčeris pasinaudojo Dantės ir Petrarkos eilėmis, sudėstė kažkokį sakinį ir gavo atsakymą: „La signora e fuori; maverra subito“, kuris turėjo reikšti: „Jos nėra, bet greitai ją pamatysite“.

O kol kas blankioje lempos šviesoje jis matė tik dailų pustamsį kambarį, nepanašų į jokią iki šiol jo matytą svetainę. Žinojo, kad grafienė Olenska atsigabeno šį tą iš savo daiktų – pasak jos pačios, sudužusio laivo nuolaužas – matyt, tuos kelis tamsaus medžio staliukus, grakščią bronzinę graikišką

statulėlę ir prie išblukusių apmušalų prikaltą raudono damasto drapiruotę, ant kurios kabojo du, regis, itališki paveikslai senoviniais rėmais.

Niulandas Arčeris didžiavosi italų meno išmanymu. Jo ankstyvoji jaunystė prabėgo po Raskino ženklu, perskaitė jis ir naujausius Džono Edingtono Saimondso veikalus, Vernono Li „Euforioną“, P. G. Hemertono apybraižas ir puikią naująją Valterio Paterio knygą „Renesansas“. Jis laisvai samprotavo apie Botičelį ir šiek tiek atlaidžiai – apie Fra Andželiką. Tačiau šie paveikslai visiškai išmušė jį iš vėžių, nes nė iš tolo nepriminė nieko, prie ko buvo pratęs (ir todėl gebėdavo pamatyti) keliaudamas po Italiją. O gal jo suvokimo aštrumą atbukino keista padėtis, į kurią pakliuvo šiame tuščiame name, kur jo aiškiai niekas nelaukė. Jis pasigailėjo nepapasakojęs Mėjai Veland apie grafienės Olenskos pageidavimą ir net sunerimo, kad jo sužadėtinė kartais neužsuktų aplankyti savo pusseserės. Ką ji pamanytų išvydusi jį lyg saviškį sėdintį vieną prie svetimos damos židinio?

Bet jeigu jau čia atsidūrė, jis nusprendė palaukti ir atsisėdęs į krėslą ištiesė kojas į degančias pliauskas.

Gana keista šitaip jį pasikviesti, o tada visiškai pamiršti. Vis dėlto Arčeris jautė veikiau smalsumą nei nuoskaudą. Net kambario oras buvo visiškai kitoks, negu jis buvo pripratęs alsuoti, tad jo drovumą išsklaidė kažkokios įdomios nežinomybės nuojauta. Jam ir anksčiau teko buvoti svetainėse, drapiruotose raudonu damastu ir išpuoštose „italų mokyklos“ paveikslais, tačiau jį pribloškė, kad aptriušęs išsinuomotas Medoros namelis su Rodžerso statulėlėmis ir varganais papuošimais iš pampos žolių vienu rankos mostu išmaniai sudėliojus kelis daiktelius pavirto jaukiu „užsienietišku“ būstu, miglotai primenančiu scenas iš senovinių sentimentalių romanų. Arčeris pamėgino įsiskverbti į šitą paslaptį, įminti mįslę, kodėl būtent taip išdėstyti stalai ir kėdės, kodėl dailioje vazoje pamerktos tik dvi raudonos rožės (jų niekas niekada nepirkdavo mažiau nei tuzino), iš kur tas viską persmelkęs subtilus aromatas, primenantis ne ant nosinaitės užlašintų kvepalų, o veikiau tolimo rytų turgaus sumišusius turkiškos kavos, pilkosios ambros ir džiovintų rožių aromatus.

Tada jis pradėjo galvoti, kaip atrodys Mėjos svetainė. Žinojo, kad dosnusis misteris Velandas jau nusižiūrėjo ką tik pastatytą namą Rytų 39-ojoje gatvėje. Šis rajonas buvo laikomas atokiu, o namas sumūrytas iš bjauraus žalsvai geltono akmens, – taip jauni architektai protestavo prieš rudąjį, kuris lyg koks šaltas šokoladinis kremas buvo apvilkęs visą Niujorką, – bet užtat vandentiekis ten buvo pavyzdinis. Arčeris mieliau būtų atidėjęs namo reikalus ir leidęsis į kelionę, bet Velandai, nors ir pritarė ilgam medaus mėnesiui Europoje (o gal net žiemai Egipte), vis dėlto spyrėsi, kad jauniesiems reikia nuosavo namo. Arčeris jautė, kad jo likimas nulemtas: iki savo dienų galo jis kas vakarą kops žalsvai geltono prieangio laiptais su ketaus turėklais ir per Pompėjos stiliaus vestibiulį eis į prieškambarį, apmuštą geltono lakuoto medžio paneliais. Toliau jo vaizduotė nesiekė. Žinojo, kad antrame aukšte yra svetainė su švieslangiu, bet nepajėgė įsivaizduoti, kaip Mėja ten tvarkysis. Ji lengvai pakentė alyvinius ir geltonus daigstytus krėslų apmušalus Velandų svetainėje, kur puikavosi neva „bul“ stiliaus staliukai ir paauksuotos spintelės, prigrūstos madingo Saksonijos porceliano. Nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad savo pačios namuose Mėja norės ko nors kito, ir liko guostis viltimi, kad ji galbūt leis apstatyti biblioteką pagal jo skonį – žinoma, bus tikri Istleiko baldai ir visiškai naujos knygų lentynos be jokio stiklo.

Į kambarį įėjusi pilnakrūtė tarnaitė užtraukė užuolaidas, pamaišė židinyje anglis ir raminamai tarė:

– Verra, verra.

Kai ji pasišalino, Arčeris atsistojo ir pradėjo vaikščioti iš kampo į kampą. Ar jam dar laukti? Padėtis darėsi gana kvaila. Gal jis neteisingai suprato ponią Olenską, gal ji visai jo nekvietė?

Apačioje pasigirdo kanopų bildesys, arklys sustojo ties prieangiu ir Arčeris išgirdo atveriamų karietos durelių girgždesį. Praskleidęs užuolaidas jis žvilgtelėjo į ankstyvas sutemas. Tiesiai priešais langą stovinčio gatvės žibinto šviesoje Arčeris pamatė stambiu keršu arkliu pakinkytą tvirtą anglišką Džulijaus Boforto vežimaitį, iš kurio išlipo bankininkas ir padėjo išlipti poniai Olenskai.