Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Man regis, aš suprantu jūsų jausmus, – pasakė jis. – Vis dėlto jūsų giminaičiai gali šį tą jums patarti, paaiškinti kai kurias subtilybes, nurodyti kelią.

Ji kilstelėjo plonus juodus antakius.

– Argi Niujorkas panašus į labirintą? Aš maniau, kad jis tiesus kaip Penktoji aveniu. Net visos skersinės gatvės sunumeruotos! – atrodė, ji pajuto tylų Arčerio nepritarimą, nes nusišypsojusi ypatinga savo šypsena, kuri stebuklingai nušvietė veidą, pridūrė: – Ak, jeigu žinotumėte, kaip jis man patinka. Ir kaip tik todėl, kad yra toks taisyklingas, visur – tokie dideli ryškūs užrašai.

Arčeris nusigriebė šios minties.

– Prie daiktų galima pritaisyti etiketes, bet ne prie žmonių.

– Gal jūs ir teisus. Turbūt aš pernelyg supaprastinu viską, bet juk jūs mane įspėsite, – grafienė atsisuko ir pažvelgė į Arčerį. – Čia yra tik du žmonės, kurie, regis, mane supranta ir gali man viską paaiškinti: jūs ir misteris Bofortas.

Arčeris susiraukė dėl tokios draugijos, bet ūmai viską supratęs pajuto jai užuojautą. Matyt, ji taip ilgai gyveno apsupta blogio jėgų, kad jai vis dar lengviau kvėpuoti jų oru. Tačiau jeigu ši moteris jaučia, kad ir jis ją supranta, jis privalo priversti ją pamatyti Bofortą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, permanyti tikruosius jo elgesio motyvus ir pajusti gilų pasibjaurėjimą.

– Aš suprantu, – švelniai prabilo jis. – Bet neatstumkite senųjų savo draugų – turiu omenyje pagyvenusias damas: jūsų močiutę Mingot, misis Veland, misis fon der Leiden. Jos myli jus, žavisi jumis ir nori jums padėti.

Grafienė palingavo galvą ir atsiduso.

– Taip, aš žinau... žinau. Visa tai tiesa, bet su sąlyga, kad neišgirs to, kas joms nemalonu. Tetulė Veland taip ir pasakė, kai aš pamėginau... Misteri Arčeri, nejaugi čia niekas nenori išgirsti tiesos? Gyventi tarp visų šių gerų žmonių, kurie tik ir prašo, kad apsimetinėtum – štai tikroji vienatvė! – ji užsidengė delnais veidą ir Arčeris pamatė, kaip liesučiai jos pečiai sukrūpčiojo nuo raudos.

– Ponia Olenska! Elena! Nereikia! – sušuko jis ir pašokęs pasilenkė prie jos. Tada paėmė jos ranką ir pradėjo glostyti ramindamas lyg vaiką, bet ji iškart ją atitraukė ir pažvelgė į jį ašarotomis akimis.

– Nejaugi čia niekas neverkia? Tiesa, juk čia rojus, vadinasi, verkti nėra dėl ko, – jau juokdamasi pasakė ji, pasitaisė išsidraikiusias garbanas ir palinko prie arbatinuko.

Arčerį nudegino mintis, kad pavadino ją Elena, o ji net nepastebėjo. Toli, lyg pro apverstą teleskopą, jis pamatė baltą Mėjos Veland figūrą – Niujorke.

Staiga į svetainę kyštelėjo galvą Nastasija ir kažką pasakė savo daininga italų kalba.

Ponia Olenska vėl pasitaisė šukuoseną ir šūktelėjo:

– Gia, gia!

Tą pat akimirką įkandin aukštos damos juodu peruku ir skrybėle su raudona plunksna į kambarį įėjo hercogas Sent Ostrėjus.

– Brangioji grafiene, atsivedžiau pas jus seną savo bičiulę misis Strazers. Ji nebuvo pakviesta į vakarykštį priėmimą, bet nori su jumis susipažinti.

Hercogas apdovanojo visus spindulinga šypsena ir berdama pasisveikinimo žodžius ponia Olenska žengė prie keistosios poros. Regis, jai buvo nė motais, kaip labai juodu vienas prie kito netinka ir kaip nederamai pasielgė hercogas, atsivesdamas čia savo palydovę. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jis taip pat šito nesuvokė – Arčeriui tai buvo aišku.

– Žinoma, brangioji, aš noriu su jumis susipažinti! – sušuko misis Strazers šaižiu balsu, kuris labai tiko prie ryškių jos plunksnų ir nežmoniško peruko. – Aš noriu susipažinti su visais, kurie dar jauni, įdomūs ir žavūs. Hercogas sakė, kad jūs mėgstate muziką, tiesa, hercoge? Jei neklystu, jūs ir pati grojate fortepijonu? Gal norite rytoj vakare pasiklausyti Sarazato. Jis gros mano namuose. Sekmadieniais pas mane visada vyksta kas nors įdomaus – juk tą dieną Niujorkas neišmano, ką veikti, tai aš ir sakau – ateikite ir linksminkitės. Hercogas įsitikinęs, kad Sarazatu jus galima sugundyti. Ateis ir daug jūsų draugų.

Ponios Olenskos veidas paraudo iš džiaugsmo.

– Nuostabu! Kaip miela, pone hercoge, kad mane prisiminėte! – grafienė patraukė kėdę prie arbatos staliuko ir misis Strazers džiaugsmingai nutūpė ant jos. – Žinoma, aš su džiaugsmu atvažiuosiu.

– Tai ir puiku, brangioji. Ir atsivežkite savo bičiulį, – misis Strazers draugiškai ištiesė ranką Arčeriui. – Niekaip neprisimenu, kuo jūs vardu, bet neabejoju, kad mudu pažįstami – esu pažįstama su visais Niujorke, Paryžiuje ir Londone. Ar jūs ne diplomatas? Pas mane lankosi visi diplomatai. Juk ir jūs mėgstate muziką? Hercoge, būtinai pasiimkite jį drauge.

– Žinoma, – pasigirdo iš hercogo barzdos gelmių ir Arčeris, ceremoningai visiems nusilenkęs, pasišalino. Lyg baikštus mokinukas, patekęs į abejingų ir nedėmesingų suaugusiųjų draugiją, jis jautė į nugarą susmigusius žvilgsnius.

Šitokia vizito pabaiga nė kiek jo nesutrikdė, jis tik pasigailėjo, kad svečiai neatvyko anksčiau. Tada jam nebūtų tekę demonstruoti perdėto jausmingumo. Išėjęs į šaltą naktį Arčeris kaipmat prisiminė, kad Niujorkas vėl – didžiulis ir neišvengiamas, o Mėja Veland – pati gražiausia iš jame gyvenančių merginų. Jis užsuko į gėlių parduotuvę pasiųsti jai kasdieninės pakalnučių puokštelės, nes gerokai sumišęs prisiminė, kad nepadarė to ryte.

Savo vizitinėje kortelėje Arčeris parašė kelis žodžius ir laukdamas, kol jam paduos voką, apžvelgė pavėsinę primenantį paviljoną. Akys užkliuvo už puokštės geltonų rožių. Jis niekada nebuvo matęs tokių auksaspalvių gėlių ir ūmai panoro nusiųsti jų Mėjai vietoj pakalnučių. Tačiau rožės visai nederėjo prie jos įvaizdžio – ugninis jų grožis buvo pernelyg ryškus ir deginantis. Paklusęs netikėtam sielos polėkiui ir ne visai susigaudydamas, ką daro, Arčeris paprašė, kad parduotuvės šeimininkas sudėtų jas į kitą ilgą dėželę, įkišo savo vizitinę kortelę į kitą voką, ant kurio užrašė grafienės Olenskos pavardę. Tada pasuko prie durų, bet sudvejojęs sugrįžo, ištraukė kortelę ir paliko ant dėžutės tuščią voką.

– Ar iškart pristatysite? – paklausė jis ir šeimininkas patikino, kad rožės bus tuoj pat nugabentos nurodytu adresu.

X

Kitą dieną Arčeris įkalbėjo Mėją po pusryčių išsprukti į parką pasivaikščioti. Laikydamasi seno episkopatinio Niujorko papročio, sekmadieniais ji eidavo su tėvais į bažnyčią, bet šį kartą misis Veland atleido dukrai aplaidumą, nes ryte jai pavyko įtikinti Mėją nesipriešinti sužadėtuvių pratęsimui – juk antraip bus neįmanoma parengti kraičio, privalomų tuzinų rankomis siuvinėtų lovos baltinių.

Diena pasitaikė nuostabiai graži. Viršum belapio medžių skliauto spindėjo žydras dangus, o apačioje kristalų šukėmis žaižaravo alėjas dengiantis sniegas. Pati gamta sakytum pabrėžė spinduliuojantį Mėjos grožį, ir ši įraudo kaip jaunas klevas šaltyje. Arčeris didžiavosi matydamas, kad ją žvilgsniais nulydi praeiviai, ir grynas savininko džiaugsmas išblaškė sieloje susitelkusias abejones.

– Kaip nuostabu, – pasakė Mėja, – kasryt prabudus įkvėpti pakalnučių aromato.

– Vakar jas atnešė vėlai. Iš ryto man pristigo laiko.

– Kur kas maloniau, kad kiekvieną dieną pats apie jas prisimenate, užuot palikęs nuolatinį užsakymą ir jos lyg kokia muzikos mokytoja atsirastų rytais minutė į minutę. Žinau, kad taip gėlių gaudavo Gertrūda Leferts, kai buvo susižadėjusi su Lorencu.

– Taip, žinoma, – aštri Mėjos pastaba pralinksmino Arčerį. Šnairai žvilgtelėjęs į rausvą kaip obuolys jos skruostą jis pasijuto esąs toks turtingas ir pasitikintis savimi, kad ryžosi pasakyti: – Vakar vakare, kai užsakiau jums puokštelę pakalnučių, pamačiau prašmatnių geltonų rožių ir liepiau nusiųsti poniai Olenskai. Ar teisingai pasielgiau?