Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Po pietų, kai vyrai ėmė kalbinti damas, hercogas pasuko tiesiai prie grafienės Olenskos ir juodu susėdę kamputyje paniro į gyvą pokalbį. Matyt, nei vienam, nei antram nešovė galvon, kad hercogui iš pradžių derėjo pareikšti pagarbą misis Lavel Mingot ir misis Hedlei Čivers, taigi grafienė šnekučiavosi su mieluoju hipochondriku misteriu Urbanu Dagonetu iš Vašingtono skvero, kuris dėl malonumo su ja susipažinti pamynė savo griežčiausią nuostatą tarp sausio ir balandžio niekada

nepietauti ne namie. Juodu taip gražiai bendravo bemaž dvidešimt minučių, tada grafienė pakilo, viena pati perkirto erdvią svetainę ir atsisėdo šalia Niulando Arčerio.

Niujorko svetainėse damai nederėjo palikti vieną džentelmeną ir ieškoti kito džentelmeno draugijos. Etiketas reikalavo, kad ji sėdėtų nejudėdama lyg stabas ir lauktų, kol norintys su ja pasikalbėti vyrai patys vienas po kito prieis. Regis, grafienė nė nesuprato pažeidusi kažkokią taisyklę. Ji visai ramiai

sėdėjo sofos kampe šalia Niulando Arčerio ir žvelgė į jį itin geraširdiškai.

– Papasakokite man apie Mėją, – paprašė ji.

Užuot atsakęs, Arčeris paklausė:

– Jūs jau buvote pažįstama su hercogu?

– O taip, kiekvieną žiemą matydavomės Nicoje. Jis labai mėgsta lošti kortomis ir dažnai lankydavosi mūsų namuose, – atsakė ji visai paprastai, lyg būtų konstatavusi: „Jis mėgsta lauko gėles“, o tada atvirai prisipažino: – Mano galva, jis nuobodžiausias žmogus pasaulyje.

Šie žodžiai taip patiko pašnekovui, kad jis iškart atitoko iš lengvo šoko, kurį sukėlė ankstesnė grafienės pastaba. Juk išties įdomu sutikti damą, fon der Leidenų hercogą laikančią nuobodžiu ir išdrįstančią garsiai tai pareikšti. Arčeris norėjo užduoti jai kelis klausimus, kad daugiau sužinotų apie gyvenimą, kurį taip ryškiai apšvietė šie atsainūs žodžiai, tačiau pabūgo sukelti skaudžių prisiminimų, ir jam dar nesumojus, ką atsakyti, grafienė vėl grįžo prie pirmosios temos:

– Mėja stačiai nuostabi. Nesutikau Niujorke kitos tokios gražios ir protingos merginos. Ar jūs labai smarkiai ją įsimylėjęs?

– Tiek, kiek vyras pajėgia, – rausdamas nusijuokė Arčeris.

Ji tebežiūrėjo į jį susimąsčiusi, tarytum būtų bijojusi praleisti nors menkiausią jo žodžių atspalvį.

– Ar manote, kad yra ribos?

– Įsimylėjimo ribos? Jeigu ir yra, man jos nežinomos.

– Vadinasi, tarp jūsų – tikras romanas? – karštai susidomėjusi paklausė ji.

– Pats romantiškiausias romanas!

– Nuostabu! Ir jūs suradote ją pats, niekas šito reikalo netvarkė?

Arčeris pažvelgė į ją apstulbęs.

– Nejaugi pamiršote, kad šioje šalyje mes neleidžiame niekam tvarkyti savo santuokos reikalų? –šypsodamasis paklausė jis.

Raudonis užliejo juodbruvą grafienės veidą ir Arčeris iškart pasigailėjo savo žodžių.

– Taip, – linktelėjo ji. – Taip, aš pamiršau. Turėtumėte atleisti man tokias klaidas. Ne visada prisimenu, kad čia gerai viskas, kas blogai ten, iš kur atvykau.

Ji nuleido akis į savo venecijietišką erelio plunksnų vėduoklę ir Arčeris pastebėjo, kad jos lūpos virpa.

– Atleiskite, – ištrūko jam. – Bet juk čia jūs tarp draugų.

– Taip, žinoma. Kad ir kur eičiau, visur tai jaučiu. Tik todėl ir sugrįžau namo. Noriu pamiršti visa kita ir vėl tapti tikra amerikiete – tokia kaip Mingotai ir Velandai arba jūs su žaviąja savo mamyte bei visi kiti nuostabūs žmonės, kurie šiandien čia susirinko. O štai ir Mėja, jūs tuoj pat eisite pas ją, – pridūrė ji, bet nekrustelėjo. Paskui nusisuko nuo durų ir vėl pažvelgė jam į akis.

Kambariuose rinkosi vis daugiau į popietinį priėmimą pakviestų svečių ir pasekęs ponios Olenskos žvilgsnį Arčeris pamatė Mėją Veland, drauge su motina įeinančią į svetainę. Aukšta mergina sidabriškai balta suknele, su sidabrinių gėlių vainikėliu plaukuose priminė Dianą, ką tik sugrįžusią iš

medžioklės.

– Matote, kiek turiu varžovų, – pasakė Arčeris. – Ji jau apsuptyje, dabar jai pristatomas hercogas.

– Tai dar pabūkite su manimi truputėlį, – tyliai paprašė ponia Olenska ir lengvai palietė vėduokle jo kelį. Šis lengvutis prisilietimas sujaudino jį tarytum glamonė.

– Taip, leiskite man pasilikti, – atsakė jis taip pat tyliai, vargiai suvokdamas, ką sako. Tuo metu prie jų priėjo misteris fon der Leidenas, lydimas senojo misterio Urbano Dagoneto. Grafienė pasveikino juos savo liūdnąja šypsena ir Arčeris, pajutęs priekaištingą šeimininko žvilgsnį, pakilo.

Ponia Olenska tarsi atsisveikindama ištiesė jam ranką.

– Taigi lauksiu jūsų rytoj po penktos, – pasakė ji ir pasisuko, atlaisvindama vietos misteriui Dagonetui.

– Rytoj... – Arčeris išgirdo save sakant, nors nieko jai nebuvo žadėjęs, o ir ji per visą pokalbį nė neužsiminė, kad norėtų su juo pasimatyti.

Nueidamas jis matė, kaip aukštas prašmatnus Lorencas Lefertsas prieina prie grafienės pristatyti jai savo žmonos, ir išgirdo plačiai šypsančios plokščia savo šypsena Gertrūdos Leferts žodžius:

– Man atrodo, kad vaikystėje mudvi kartu lankėme šokių pamokas...

Jiems už nugarų laukė eilės prisistatyti grafienei kelios sutuoktinių poros, kurios buvo griežtai atsisakiusios susitikti su ja pas misis Lavel Mingot. Viskas vyko taip, kaip kartą pasakė misis Arčer: „Jeigu fon der Leidenai sumano ką nors pamokyti, jie žino, kaip tai padaryti.“ Liko tik stebėtis, kad tokie norai jiems kyla labai retai.

Kažkas palietė Arčerio petį ir jis pamatė, kad į jį iš savo didybės aukštumų žvelgia juoda aksomo suknia ir šeimos briliantais pasipuošusi misis fon der Leiden.

– Kaip gražu, mielasis Niulandai, kad jūs taip pasiaukojamai paskyrėte šitiek laiko madam Olenskai. Pasakiau jūsų dėdei Henriui, kad jam seniai laikas ateiti jums į pagalbą.

Arčeris pajuto, kad šypsosi jai kažkokia iškankinta šypsena, ir tarytum darydama nuolaidą įgimtam jo drovumui misis fon der Leiden pridūrė:

– Dar niekada nesu mačiusi Mėjos tokios žavingos. Hercogas sako, kad ji – pati gražiausia iš čia esančių merginų.

IX

Grafienė Olenska pasakė: „Po penktos“. Pusę šešių Niulandas Arčeris paskambino į apsilaupiusias tinkuoto namo su senutėliu ketaus balkonu, tirštai apkėstu didžiulės visterijos, duris – šį namą tolimajame Vakarų 23-iosios gatvės gale ji išsinuomojo iš klajūnės Medoros.

Keistesnę gyvenamąją vietą tikrai būtų sunku surasti. Artimiausios kaimynės buvo pigios siuvėjos, paukščių iškamšų dirbėjai, „rašantieji žmonės“, o dar toliau, pačiame apšnerkštos gatvės gale, kur ji virto grįstu keliuku, Arčeris pamatė suzmekusį medinį namą. Čia gyveno rašytojas ir žurnalistas, pavarde Vinsetas, su kuriuo jis retkarčiais susitikdavo. Vinsetas nieko pas save nesikviesdavo, bet kartą naktinio pasivaikščiojimo metu parodė Arčeriui savo namą, ir šis pašiurpęs klausė savęs: nejaugi ir kitose sostinėse dailiųjų menų atstovai glaudžiasi tokiose apgailėtinose pašiūrėse?

Ponios Olenskos būstas skyrėsi nuo šio namo tik šviežiai nudažytais langų rėmais. Apžiūrinėdamas kuklų jo fasadą Arčeris tarė sau, kad lenkų grafas, regis, paliko žmoną ne tik be iliuzijų, bet ir be grašio.

Jaunuolis praleido labai nemalonią dieną. Po priešpiečių pas Velandus jis tikėjosi išsivežti Mėją į parką. Norėjo pabūti su ja vienudu, pasakyti, kokia kerinti ji buvo vakarykščiame priėmime, kaip jis didžiuojasi ja ir įkalbėti, kad pagreitintų vestuves. Tačiau misis Veland ryžtingai priminė jam, kad juodu dar neaplankė nė pusės giminaičių, o kai Arčeris užsiminė, jog būtų neblogai kuo greičiau atšokti vestuves, priekaištingai kilstelėjo antakius ir atsidususi tarė: