Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Misteris fon der Leidenas giminiškai maloniai pasisveikino su misis Arčer ir tyliu balsu tais pačiais žodžiais kaip ir jo žmona pasveikino Niulandą, o tada paprastai lyg valdantysis monarchas atsisėdo į vieną iš brokatinių krėslų.

– Ką tik perskaičiau „Times“, – pasakė jis ir surėmė ilgų pirštų galiukus. – Mieste rytais būnu taip užsiėmęs, kad man kur kas patogiau skaityti laikraščius po priešpiečių.

– Tokios dienotvarkės naudai galima rasti daug argumentų. Jeigu neklystu, dėdė Egmontas netgi sakydavo, kad skaitydamas rytinius laikraščius po pietų mažiau jaudinasi, – gyvai atsiliepė misis Arčer.

– Taip, tėvelis nekentė bruzdesio. Bet dabar mes amžinai skubame, – lygiu balsu tarė misteris fon der Leidenas ir geraširdišku žvilgsniu permetė baltai apdangstytą kambarį, kuris Arčeriui atrodė be galo panašus į šeimininkus.

– Tikiuosi, Henri, tu baigei skaityti? – įsiterpė jo žmona.

– O taip, žinoma, – patikino misteris fon der Leidenas.

– Norėčiau, kad Adelina tau papasakotų...

– Tiesą sakant, papasakoti turėtų Niulandas, – šypsodamasi patikslino misis Arčer ir dar kartą pakartojo baisiąją sakmę apie įžeidimą, kurį patyrė misis Lavel Mingot. – Suprantama, – baigdama pabrėžė ji, – Augusta Veland ir Merė Mingot mano, – ypač turint omenyje Niulando sužadėtuves, – kad jūs būtinai turite apie tai žinoti.

– Ak, – giliai atsidusęs ištarė misteris fon der Leidenas.

Stojo tyla, kurioje monumentalaus bronzinio laikrodžio tiksėjimas ant balto marmurinio židinio atrodė kaip signalinės patrankos šūviai. Arčeris pamaldžiai žvelgė į karališkoje rimtyje sustingusias dvi pablukusias grakščias figūras, likimo valia pasmerktas būti tolimųjų protėvių ruporais, nors jie patys mieliau rinktųsi paprastą atsiskyrėlių gyvenimą, ravėtų neregimas piktžoles iš nepriekaištingų Skaiterklifo pievelių ir vakarais drauge dėliotų pasjansą.

Tylą nutraukė misteris fon der Leidenas.

– Ar jūs išties manote, kad taip atsitiko dėl kažkokio... kažkokio sąmoningo Lorenco Lefertso įsikišimo? – paklausė jis atsigręžęs į Arčerį.

– Esu tuo įsitikinęs, sere. Laris pastaruoju metu perlenkė lazdą ir – prašau atleisti, teta Luiza – užmezgė audringą romaną su paštininko žmona ar kažkokia kita panašia būtybe kaimynystėje. Kaskart, kai vargšė Gertrūda pradeda kažką įtarti ir jam gresia nemalonumai, Laris pakelia triukšmą ir norėdamas įrodytų neapsakomą savo dorovingumą visa gerkle šaukia, kad įžūlu versti jo žmoną susitikti su tais, su kuriais jis nepageidauja jos pažindinti. Ponia Olenska jis tiesiog pasinaudojo kaip perkūnsargiu – esu ir anksčiau matęs tokių jo triukų.

– Ak, jau tie Lefertsai! – tarė misis fon der Leiden.

– Taip, tie Lefertsai! – lyg aidas atsiliepė misis Arčer. – Įdomu, kaip dėdė Egmontas pažiūrėtų į tai, kad Lorencas Lefertsas mėgina vertinti kažkieno padėtį aukštuomenėje? Tai tik įrodo, kur nusirito pasaulis.

– Tikėkimės, dar ne visai į dugną, – tvirtai paprieštaravo misteris fon der Leidenas.

– Ak, jeigu judu su Luiza dažniau rodytumėtės viešumoje, – atsiduso misis Arčer.

Ir iškart suprato padariusi nedovanotiną klaidą – fon der Leidenai liguistai reaguodavo į menkiausias kritines pastabas apie atsiskyrėlišką jų gyvenimą. Jie lėmė žmonių likimus, buvo aukščiausios instancijos teismas – tai žinodami jie susitaikė su savo lemtimi. Tačiau baikštūs ir drovūs iš prigimties fon der Leidenai visai netiko savo vaidmeniui ir stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kaimiškoje Skaiterklifo vienumoje, o lankydamiesi mieste atsisakydavo visų kvietimų prisidengę silpna misis fon der Leiden sveikata.

Niulandas Arčeris atskubėjo motinai į pagalbą:

– Visas Niujorkas žino, kokia jūsų padėtis aukštuomenėje.

Štai kodėl misis Mingot ir panoro pasitarti su jumis dėl grafienės Olenskos įžeidimo.

Misis fon der Leiden pažvelgė į vyrą, o šis – į ją.

– Aš nesutinku su pačiu principu. Kol garbinga šeima palaiko kurį nors savo narį, jos nuomonę dera laikyti galutine.

– Man irgi taip atrodo, – pasakė jo žmona tokiu tonu, tarytum skelbtų kažkokią visiškai naują ištarmę.

– Nemaniau, kad reikalai pakrypo tokia linkme, – tęsė misteris fon der Leidenas. Jis nutilo ir vėl pažvelgė į žmoną. – Mieloji, man toptelėjo mintis. Juk grafienė Olenska jau ir taip mūsų giminaitė – per pirmąjį Medoros Menson vyrą. Šiaip ar taip, po Niulando vestuvių tikrai su mumis susigiminiuos. Niulandai, ar skaitėte šio ryto „Times“ numerį? – kreipėsi jis į Arčerį.

– Taip, sere, skaičiau, – atsakė Niulandas, kuris buvo įpratęs prie rytinės kavos permesti akimis pustuzinį laikraščių.

Vyras ir žmona vėl susižvalgė. Blyškios jų akys ilgai ir nuodugniai tarėsi, tada misis fon der Leiden veide šmėstelėjo lengva šypsena. Buvo aišku, kad ji suprato vyro mintį ir jai pritarė.

Misteris fon der Leidenas pasisuko į misis Arčer.

– Jeigu Luizos sveikata leistų jai pietauti ne namie... Norėčiau paprašyti, kad pasakytumėte misis Lavel Mingot, jog mudu su Luiza būtume laimingi... hmm... galėdami užimti prie jos stalo Lefertsų vietas, – pareiškė jis ir pritilo pabrėždamas savo žodžių ironiškumą. – Bet, kaip žinote, tai neįmanoma. – Misis Arčer užjaučiamai atsiduso. – Tačiau Niulandas sakosi perskaitęs šio ryto „Times“ numerį. Vadinasi, jam žinoma, kad Luizos giminaitis hercogas Sent Ostrėjus po savaitės atvyks čia garlaiviu „Rusija“. Šią vasarą su naujuoju savo šliupu [vienstiebis burlaivis – vert.] „Gvineverė“ jis ketina dalyvauti tarptautinėse lenktynėse, o taip pat surengti Trevenoje ančių medžioklę. – Misteris fon der Leidenas vėl patylėjo, paskui dar geraširdiškiau tęsė: – Prieš išsiveždami jį į Merilendą, mes norime pasikviesti kelis draugus, kad su juo susipažintų. Bus tik kuklūs pietūs, po jų – priėmimas. Esu įsitikinęs, kad Luiza nudžiugs ne mažiau už mane, jeigu grafienė Olenska sutiks būti įtraukta į mūsų svečių sąrašą. – Jis atsistojo, draugiškai nusilenkė pusseserei ir pridūrė: – Luizos vardu turbūt galiu jums pasakyti, kad dabar ji ketina vykti pasivažinėti ir pati užveš kvietimą pietų, o kartu ir mudviejų vizitines korteles – taip, kartu ir korteles.

Misis Arčer jo žodžiuose įžvelgė užuominą, kad juodžiai, kurių fon der Leidenai niekada neversdavo laukti, jau stovi ties priebučiu, ir paskubomis dėkodama pakilo iš krėslo. Misis fon der Leiden nusišypsojo jai kaip Estera, maldaujanti Artakserksą atlaidumo, o jos vyras protestuodamas kilstelėjo ranką.

– Neverta dėkoti, mieloji Adelina, tikrai neverta. Tokių dalykų Niujorke neturi būti ir nebus, kol aš galiu šį tą nuveikti, – karališkai maloniai pasakė jis ir palydėjo giminaičius iki durų.

Po dviejų valandų visi jau žinojo, kad talpus, su C formos lingėmis lando, kuriuo misis fon der Leiden visais metų laikais išvažiuodavo pakvėpuoti grynu oru, buvo pastebėtas prie senosios misis Mingot namų, ten buvo paliktas didelis kvadratinis vokas, o tą patį vakarą operoje misteris Silertonas Džeksonas paliudijo, jog voke buvo kvietimas grafienei Olenskai atvykti pietų, kuriuos ateinančią savaitę fon der Leidenai ketina surengti savo giminaičio hercogo Sent Ostrėjo garbei.

Sužinoję šią naujieną kai kurie jauni vyrai klubo ložėje apsikeitė šypsenomis ir paslapčia pašnairavo į Lorencą Lefertsą, kuris atsainiai atsidrėbęs sėdėjo priekinėje eilėje ir raitė savo ilgus šviesius ūsus. Kai sopranas scenoje nutilo, jis autoritetingai pareiškė: