Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

– Džeine! – įsiterpė motina ir užsiplieskusi raudoniu mis Arčer pamėgino atrodyti įžūli. – Šiaip ar taip, nedalyvaudama pokylyje ji pasielgė labai taktiškai, – užbaigė misis Arčer.

Priešgyniavimo demonas privertė ir jos sūnų paprieštarauti:

– Nemanau, kad tai turi ką nors bendra su taktu. Mėja sakė, kad ji ketino važiuoti, bet vėliau pamanė, jog čia paminėta suknelė nėra pakankamai puošni.

Šie žodžiai tik patvirtino misis Arčer prielaidą ir ji nusišypsojo.

– Vargšė Elena, – pasakė ji ir užjaučiamai pridūrė: – Mes neturėtume pamiršti, kaip ekscentriškai ji buvo auklėjama Medoros Menson. Ko galima tikėtis iš merginos, kuriai buvo leista pirmajame savo pokylyje pasirodyti su juodo atlaso suknele?

– Nejaugi? Aš visai neprisimenu jos, vilkinčios ta suknele! – šūktelėjo misteris Džeksonas. – Vargšė mergaitė, – pridūrė jis tokiu tonu, kuris bylojo, kad ir malonūs tie prisiminimai, bet jis jau tada supratęs, kokia grėsminga ši aplinkybė.

– Keista, kad ji pasiliko tokį negražų vardą – Elena... – pasakė Džeinė. – Ja dėta, būčiau pasivadinusi Eleine.

Norėdama įsitikinti, kokį įspūdį padarė jos žodžiai, Džeinė apžvelgė stalą.

– Kodėl „Eleine“? – nusijuokė brolis.

– Nežinau... gal kad skamba kažkaip... lenkiškai, – raudonuodama

atsakė Džeinė.

– „Eleinė“ labiau atkreipia dėmesį, o ji vargu bau to trokšta, – santūriai patikino misis Arčer.

– O kodėl gi ne? – įsiterpė Niulandas, kurį nelauktai apėmė noras pasiginčyti. – Ko jai bijoti, kad atkreips į save dėmesį? Kodėl turėtų slapstytis, lyg būtų užsitraukusi gėdą? Žinoma, ji tėra „vargšelė Elena“, nes jai likimas lėmė nevykusiai ištekėti, bet, mano galva, dėl to neprivalo lyg kokia nusikaltėlė vaikščioti nuleidusi galvą.

– Jeigu teisingai supratau, tokios nuostatos ketina laikytis Mingotai, – mąsliai pratarė misteris Džeksonas.

Arčeris paraudo.

– Man nereikia jų patarimų, sere, jeigu tai turėjote omenyje. Ponia Olenska nelaiminga, tačiau dėl to netapo atstumtąja.

– Sklinda gandai... – pradėjo misteris Džeksonas ir šnairomis žvilgtelėjo į Džeinę.

– Taip, aš žinau apie sekretorių, – pertraukė jį Arčeris. – Kokie niekai, mama, Džeinė jau suaugusi. Kalbama, kad sekretorius padėjo jai pabėgti nuo niekšo sutuoktinio, kuris tikrąja žodžio prasme laikė ją įkalintą. Na ir kas?! Tikiuosi, bet kuris iš mūsų panašiomis aplinkybėmis pasielgtų lygiai

taip pat.

Misteris Džeksonas grįžtelėjo per petį ir tarė liūdnajam liokajui:

– Gal... tas padažas... turbūt... bet tik lašelį, – tada paragavęs padažo tarė: – Man sakė, kad ji ieškosi namo. Ketina čia apsigyventi.

– O aš girdėjau, kad ji rengiasi skirtis, – narsiai įsiterpė Džeinė.

– Ir teisingai pasielgtų! – susijaudinęs šūktelėjo Arčeris.

Tyroje, giedroje Arčerių valgomojo atmosferoje šie žodžiai padarė sprogusios bombos įspūdį. Misis Arčer kilstelėjo plonyčius antakius tuo ypatingu būdu, kuris reiškė: „Čia yra liokajus!“, ir jos sūnus, žinantis, jog tokius intymius dalykus aptarinėti prie žmonių – blogas tonas, skubiai pradėjo pasakoti apie savo vizitą pas senąją misis Mingot.

Po pietų, laikydamosi senoviško papročio, misis Arčer ir Džeinė paliko džentelmenus apačioje parūkyti, o pačios nušlamino savo šilkus laiptais aukštyn į svetainę. Ten susėdo viena priešais kitą prie Karselio lempos su apskritu graviruotu gaubtu, apšviečiančios raudonmedžio stalelį, po kuriuo kabojo žalias šilkinis maišiukas, ir iš dviejų pusių ėmėsi siuvinėti kryžiuku lauko gėles užtiesale, kuris buvo skirtas papuošti „specialiai“ jaunajai misis Niuland Arčer svetainėje pastatytai

kėdei.

Kol svetainėje vyko šis ritualas, Arčeris nusivedė misterį Džeksoną į gotikinio stiliaus biblioteką ir pasodinęs prie židinio pavaišino cigaru. Misteris Džeksonas patenkintas įsitaisė krėsle, be jokių dvejonių užsirūkė puikų cigarą (juos pirkdavo Niulandas) ir ištiesęs savo senas liesas kojas į žioruojančias anglis tarė:

– Tai sakote, mano berniuk, kad sekretorius tik padėjo jai pabėgti? Tai štai: jis nesiliovė jai padėjęs ir po metų – juos pastebėjo Lozanoje, kur juodu kartu gyveno. Niulandas paraudo.

– Kartu gyveno? Na ir kas? Kodėl ji neturi teisės pradėti naujo gyvenimo? Esu iki kaklo sotus veidmainystės, kuri pasirengusi gyvą palaidoti jauną moterį vien už tai, kad jos vyras pageidauja gyventi su išlaikytinėmis.

Jis nutilo ir piktai nusisuko prisidegti cigaro.

– Moterys turi teisę būti laisvos – tokios pat laisvos kaip mes, – pareiškė, ir tai buvo atradimas, kurio pasibaisėtinas pasekmes iki galo suvokti jam trukdė susierzinimas.

Misteris Džeksonas ištiesė kojas dar arčiau židinio ir sardoniškai švilptelėjo.

– Ką gi, – tarė patylėjęs, – grafas Olenskis turbūt laikosi tokios pat nuomonės, nes, mano žiniomis, dar nė piršto nepajudino, kad susigrąžintų žmoną.

VI

Tą vakarą, kai misteris Džeksonas išėjo, o damos pasišalino į kartūnu drapiruotą savo miegamąjį, Niulandas Arčeris susimąstęs pakilo į kabinetą. Rūpestingos rankos kaip visada buvo pakursčiusios židinį, prisukusios lempos dagtį, ir kambarys, nustatytas knygų lentynomis, su bronzinėmis ir plieninėmis fechtuotojų statulėlėmis ant židinio atbrailos ir daugybe žinomų paveikslų fotokopijų atrodė ypač jaukus.

Arčeris atsisėdo į krėslą prie židinio ir jo žvilgsnis apsistojo ties didele Mėjos Veland nuotrauka. Mergina padovanojo jam savo portretą pirmosiomis jų romano dienomis ir šis atvaizdas nustūmė nuo Arčerio stalo visus kitus. Pamaldžiai susižavėjęs jis žvelgė į tyrą kaktą, rimtas akis ir nekaltai besišypsančias lūpas – į šią jaunutę būtybę, kurios dvasios vadovu jam lemta tapti. Ši mergina, pagarbų virpulį keliantis visuomeninės sistemos, kuriai ir jis pats priklauso ir kuria tiki, kūrinys, dar nepažįstanti gyvenimo ir puoselėjanti gražiausias viltis, lyg nepažįstamoji žvelgė į jį pro pažįstamus Mėjos Veland bruožus, ir Arčeris dar kartą pajuto, kad santuoka – ne ramus uostas, kaip jam buvo įrodinėjama, o kelionė nepažįstamomis jūromis.

Grafienės Olenskos istorija sugriovė jau nusistovėjusias jo nuostatas ir dabar jų duženos chaotiškai sukosi Arčerio sąmonėje. „Moterys turi teisę būti laisvos – tokios pat laisvos kaip mes.“ Šiuo lozungu jis palietė didžiąją problemą, kurią jo pasaulio gyventojai tylomis buvo sutarę laikyti neegzistuojančia. „Padorios“ moterys, kad ir kaip skriaudžiamos, nieku gyvu nedrįsta reikalauti tokios laisvės, kokią jis turėjo omenyje, ir todėl tokie riteriai kaip jis – ginčo įkarštyje – taip kilniaširdiškai yra pasirengę ją dovanoti. Šitas gražbylių dosnumas iš tikrųjų yra tik apgaulinga kaukė, slepianti įsišaknijusias nuostatas, kurios apraizgė visą pasaulį ir laikė įspraudusios žmones senuosiuose rėmuose. Tačiau jis ėmėsi ginti savo sužadėtinės pusseserę, kurios elgesys – jeigu jos vietoje būtų jo žmona – suteiktų jam teisę užgriūti ją visa bažnyčios ir valstybės rūstybe. Žinoma, dilema buvo grynai hipotetinė: kvaila samprotauti, kokios būtų žmonos teisės, jeigu jis būtų pašlemėkas lenkų aristokratas. Bet Niulandas Arčeris turėjo lakią vaizduotę, todėl nujautė, kad saitai, siejantys jį su Mėja, galėtų tapti nepakenčiami ir dėl kur kas menkiau apčiuopiamų, ne tokių nemalonių priežasčių. Galų gale, ką juodu vienas apie kitą žino, jeigu jis, būdamas „padorus“ jaunuolis, privalo slėpti nuo jos savo praeitį, o ji, nuotakos amžiaus sulaukusi mergina, privalo apskritai neturėti praeities, kurią reikėtų slėpti? Kas bus, jeigu dėl kokios nors subtilios priežasties, kuri paveiks juos abu, jie vienas kitam nusibos, nustos vienas kitą suprasti ir kels tik susierzinimą? Mintyse jis persijojo savo draugų šeimas – tas, kurios buvo laikomos laimingomis – ir nesurado nė vienos, nors iš tolo atitinkančios švelnios ir aistringos draugystės paveikslą, kurį jis piešė galvodamas apie savo sąjungą su Mėja. Arčeris suprato, jog tokiam paveikslui reikėtų Mėjos patirties, minties užmojo ir mąstymo laisvės – savybių, kurių nebuvimas yra laikomas pranašumu – ir krūptelėjo pervertas nuojautos, kad jo santuoka pasmerkta tapti tokia pat kaip daugumos aplinkinių – nuobodžiu materialiųjų ir viešųjų interesų deriniu, sutvirtintu vienos šalies neišmanymu ir kitos šalies veidmainyste. Labiausiai priartėjęs prie šio sektino idealo sutuoktinis Arčeriui atrodė esąs Lorencas Lefertsas. Kaip ir dera vyriausiajam „gero tono“ žyniui, jis taip tobulai pritaikė žmoną prie savo poreikių, kad net jo gausių romanų su svetimomis žmonomis įkarštyje ji likdavo nieko nežinanti, linksmai čiauškėdavo: „Ak, Lorencas toks doras“, ir pasipiktinusi rausdavo bei sukdavo šonan akis, jeigu jai girdint kas nors užsimindavo, kad Džulijus Bofortas (kaip ir dera abejotinos kilmės „užsieniečiui“) turi visam Niujorkui žinomą „antrąją šeimą“.