Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Arčeris mėgino guostis mintimi, kad jis nėra toks asilas kaip Lorencas Lefertsas, o Mėja – ne tokia naivuolė kaip vargšelė Gertrūda, tačiau galų gale skiriasi tik jų proto galios, o ne visuotinai priimtos elgesio taisyklės. Iš esmės jie visi gyvena hieroglifų pasaulyje, kur niekas niekada realiai nekalba, neveikia ir net nemąsto ir kur realūs dalykai pavaizduojami tik sutartiniais ženklais. Štai misis Veland. Nors puikiai suprato, kodėl Arčeris spyrėsi, kad ji paskelbtų apie savo dukters sužadėtuves Bofortų pokylyje (be abejo, tokio žingsnio iš jo ir tikėjosi), vis tiek buvo įsitikinusi, jog reikia nuduoti, esą visai šito nenori, tik nusileidžia jo spaudžiama – visai kaip knygose apie pirmykščius žmones (šviesuomenė jau pradėjo jas skaityti), kur barbaras klykiančią nuotaką išsitempia iš jos tėvų palapinės.

Galiausiai mergina, esanti šitos sudėtingos mistifikacijos sistemos centre, būtent dėl savo atvirumo ir pasitikėjimo savimi tampa visiškai neperprantama. Vargšelė yra atvira, nes neturi ko slėpti, pasitiki savimi, nes nežino, kokie pavojai jos tyko, ir visiškai nepasirengusi ūmai atsiduria pačiame įvykių, gudragalviškai vadinamų „gyvenimo faktais“, sūkuryje.

Arčeris buvo nuoširdžiai, nors ir lengvabūdiškai įsimylėjęs. Jis žavėjosi spindulingu savo sužadėtinės grožiu, jos gyvybingumu, jojimo menu, grakštumu ir miklumu žaidžiant, tuo jo paskatintu nedrąsiu domėjimusi knygomis ir idėjomis. (Ji buvo jau tokia apsiskaičiuosi, kad galėjo drauge su juo šaipytis iš „Karališkųjų idilių“, bet dar nepajėgė pajusti tikrojo Odisėjo ir lotofagų [kalbama apie Homero „Odisėją“ – vert.] grožio.) Buvo atviraširdė, ištikima ir drąsi, turėjo humoro jausmą (nenuginčijamas įrodymas – juokdavosi iš jo pokštų), ir Arčeris įtarė, kad nekaltos jos sielos gelmėse snūduriuoja jausmai, kuriuos bus taip malonu pabudinti. Tačiau paskubomis apžvelgęs būsimąsias savo valdas jis pasijuto nusivylęs, kad visas tas atvirumas ir nekaltumas – viso labo tik dirbtinai sukurtas produktas. Nepalytėtai žmogaus prigimčiai nepažįstamas nei atvirumas, nei nekaltybė. Savisaugos instinktas verčia ją gudrauti ir išsisukinėti. Arčeris jautė, kaip jį slegia tasai dirbtinis tyrumas, neapsakomai gudriai sufabrikuotas bendrininkaujančių mamyčių, tetulių, močiučių ir seniai mirusių pramočių, nes gyvuoja įsitikinimas, kad vyras valdoviškai trokšta ir turi teisę siekti vienintelio – pasimėgauti to tyrumo lyg sniego skulptūros sunaikinimu.

Šie samprotavimai buvo ganėtinai banalūs, tokie įprasti jaunuoliams vedybų išvakarėse. Bet dažniausiai juos lydi sąžinės priekaištai ir savigrauža, o šių Arčeris nė iš tolo nejautė. Jis nė kiek nesigailėjo (kaip Tekerėjaus herojai, keliantys jam susierzinimą), kad jo gyvenimas nėra švarus puslapis, kurį galėtų pasiūlyti nuotakai mainais į jos tyrumą, nenorėjo atsisakyti minties, jog jeigu būtų auklėtas taip pat kaip ji, jiems abiem tektų klaidžioti po gyvenimą kaip „kūdikėliams miške“, ir net labai stengdamasis nepajėgė rasti priežasties (nesusijusios su jo paties trumpalaikiais susižavėjimais ir vyriška tuštybe), kodėl jo sužadėtinei nebuvo galima suteikti tokios pat laisvės įgyti gyvenimiškos patirties, kokią turėjo pats.

Tokiu metu šie klausimai neišvengiamai turėjo kilti, bet vis dėlto Arčeris suvokė, kad nemalonus jų atkaklumas ir apibrėžtumas atsirado netinkamu laiku atvažiavus grafienei Olenskai. Dėl jos Arčeris per pačias sužadėtuves – tyrų minčių ir giedrų vilčių akimirką – pakliuvo į skandalingų paskalų verpetą, sukėlusį rūpesčių, kurių jis mielai būtų išsilenkęs.

– Velniai griebtų tą Eleną Olenską! – suniurnėjo jis, pažarstė židinyje anglis ir pradėjo rengtis. Arčeris nepermanė, kodėl jos likimas nors per aguonos grūdą turėtų paveikti jo gyvenimą, tačiau jį apėmė miglota nuojauta, kad tik dabar pradeda suprasti, kokios rizikingos yra priedermės, kurias jam užkrovė sužadėtuvės.

Perkūnas trenkė po kelių dienų.

Lavelai Mingotai išsiuntinėjo kvietimus į vadinamuosius iškilmingus pietus (trys papildomi liokajai su livrėjomis, po dvi patiekalų pakaitas, o tarp jų – romėniškas punšas). Kvietimai prasidėjo žodžiais „Grafienės Olenskos garbei“ – visai pagal amerikietiškojo svetingumo taisykles, reikalaujančias sutikti užsieniečius ne prasčiau kaip karūnuotus asmenis ar bent kaip jų pasiuntinius.

Svečiai buvo atrinkti taip drąsiai ir išrankiai, kad nusimanantys iškart atpažino tvirtą Jekaterinos Didžiosios ranką. Neminint tokių patikimų ir patikrintų asmenų kaip Selfridžo Merio šeima, kurią kviesdavo visur, nes taip daroma nuo neatmenamų laikų, Bofortų, laikomų giminaičiais, ir misterio Silertono Džeksono su seserimi Sofija (ji važiuodavo ten, kur paliepdavo brolis), buvo pakviestos kelios madingiausios ir drauge nepriekaištingiausios bei įtakingiausios jaunos poros – Lefertsai, misis Leferts Rašvort (žavi našlė), sutuoktiniai Torliai, Čiversai ir jaunasis Morisas Degonetas su žmona (kilusia iš fon der Leidenų). Reikia pasakyti, kad draugija buvo parinkta itin vykusiai, nes visi tie žmonės priklausė nedideliam uždaram rateliui, kuris per visą ilgą Niujorko sezoną dieną ir naktį nepailsdamas linksminosi.

Po dviejų dienų nutiko neįtikimas dalykas – Mingotų kvietimą atmetė visi, išskyrus Bofortus ir senąjį misterį Džeksoną su seserimi. Sąmoningas įžeidimas buvo juoba skaudesnis, kad prie įžeidėjų prisidėjo netgi Čiversai ir Mingotų klano nariai, o atsisakymo laiškeliai buvo vienodi: visi aliai vieno autoriai „apgailestavo negalintys dalyvauti“ ir net nenurodė jokios švelninančios aplinkybės – tarkime, „anksčiau gauto kvietimo“ – nors to reikalauja elementarus mandagumas.

Tais laikais Niujorko aukštuomenė buvo tokia negausi, o pasirinkimo galimybės tokios ribotos, kad visi, turintys su ja reikalų (net vežėjai, virėjai ir liokajai), kuo tiksliausiai žinojo, kas ir kurį vakarą yra laisvas. Štai kodėl asmenys, gavę misis Lavel Mingot kvietimus, galėjo taip žiauriai ir nedviprasmiškai pareikšti kategorišką nenorą susitikti su grafiene Olenska.

Smūgis buvo netikėtas, bet Mingotai, kupini jiems būdingos dvasios stiprybės, priėmė jį narsiai. Apie tai, kas nutiko, misis Lavel Mingot papasakojo misis Veland, toji – Niulandui Arčeriui, o šis, drebėdamas iš pasipiktinimo, pasiskundė motinai, kuri po kankinančios neregimos vidinės kovos ir regimų pastangų apmalšinti jo įkarštį, kaip paprastai, nusileido sūnui ir trykšdama energija, kurią ankstesnės dvejonės tik padvigubino, iškart stojo jo pusėn. Ji užsidėjo pilkąją aksomo skrybėlaitę ir pareiškė: „Aš važiuoju pas Luizą fon der Leiden“.

Niulando Arčerio laikų Niujorkas – nedidukė glotni piramidė, kurioje dar nebuvo atsiradę nė vieno įtrūkimo ar plyšio. Jos nepajudinamą pamatą sudarė tie, kuriuos misis Arčer vadino „prasčiokais“ – daugybė dorų, bet niekuo neišsiskiriančių garbingų šeimų (kaip antai Spaiseriai, Lefertsai ar Džeksonai), kurios pasilypėjo ant aukštesnės pakopos susituokusios su valdančiųjų klanų atstovais. Publika, tvirtino misis Arčer, jau nebėra tokia išranki kaip anksčiau, ir dabar, kai viename Penktosios aveniu gale viešpatauja senė Katerina Spaiser, o kitame – Džulijus Bofortas, nėra ko tikėtis, kad senosios tradicijos ilgai tvers.

Viršum šito pasiturinčio, bet kuklaus žemutinio sluoksnio staigiai smailėdama į viršų kilo tvirtai sulydyta įtakinga grupuotė, kurios ryškūs atstovai buvo Mingotai, Niulandai, Čiversai ir Mensonai. Dauguma juos laikė piramidės viršūne, o jie patys (bent jau tie, kurie priklausė misis Arčer kartai) suprato, kad genealogijos žinovo akyse pretenduoti į tokią aukštą padėtį galėtų kur kas mažiau šeimų.