Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Bofortas stovėjo su skrybėle rankoje. Jis kažką pasakė, jo palydovė atsakė, regis, neigiamai. Tada jie paspaudė vienas kitam ranką, jis įšoko į savo karietą, o ji pakilo laiptukais.

Įžengusi į kambarį ir pamačiusi Arčerį grafienė neatrodė nė kiek nustebusi – matyt, nuostaba – jai nebūdingas jausmas.

– Kaip jums patinka mielasis mano namukas? – paklausė ji. – Man čia – tikras rojus.

Kalbėdama ji nusiėmė savo aksominę skrybėlaitę ir numetusi šalin drauge su ilga pelerina atsisuko ir pažvelgė į jį mąsliomis akimis.

– Jūs nuostabiai jį apstatėte, – tarė Arčeris ir supratęs savo žodžių banalumą panoro peržengti salonines normas – pasakyti ką nors paprastai ir šmaikščiai.

– Na, čia tik apgailėtinas mažas namiūkštis. Mano giminaičiai nė girdėti apie jį nenori. Vis dėlto jis bent jau ne toks nykus kaip fon der Leidenų namas.

Šie žodžiai nupurtė jį lyg elektros srovė, nes nedaug surastum maištingų protų, kurie didingus fon der Leidenų rūmus išdrįstų pavadinti nykiais. Nusipelnę garbės būti juose priimti, žmonės drebėdavo nuo šalčio ir vadindavo juos nuostabiais. Visai netikėtai Arčeris apsidžiaugė, kad tą visuotinį drebulį ji įvardijo žodžiais.

– Tai, ką jūs čia padarėte, stačiai žavu, – pakartojo jis.

– Man patinka šitas namelis, – prisipažino grafienė. – Tikriausiai todėl, kad jis yra čia, mano gimtojoje šalyje ir šiame mielame mieste, o svarbiausia – kad esu jame viena.

Ji kalbėjo labai tyliai ir Arčeris tik vargais negalais nugirdo paskutinius žodžius, tačiau nors ir jautėsi sutrikęs, iškart jų nusitvėrė:

– Jūs mėgstate būti viena?

– Taip, juoba kad mano draugai neleidžia man pasijusti vienišai, – ji atsisėdo prie židinio ir tarusi: – Nastasija tuoj atneš mums arbatos, – mostu parodė jam grįžti į krėslą, o tada pridūrė: – Matau, jūs jau išsirinkote jaukų kampelį.

Ji atsilošė, susinėrė rankas už galvos ir prisimerkusi įsižiūrėjo į ugnį.

– Šią valandą aš mėgstu užvis labiausiai. O jūs?

Užgauta savimeilė pakuždėjo jam atsakymą:

– Jau buvau pradėjęs būgštauti, kad jūs užsimiršote ir nežvilgtelėjote į laikrodį. Matyt, Bofortas visiškai užvaldė jūsų dėmesį.

Ši pastaba pralinksmino grafienę.

– Vaje! Argi jūs taip ilgai laukėte? Misteris Bofortas buvo nusivežęs mane apžiūrėti kelių namų – man tikriausiai nebus leista čia pasilikti, – paaiškino ji ir, atrodė, iškart pamiršusi ir Bofortą, ir jį, Arčerį. – Man dar nėra tekę būti mieste, kur visi tvirtina, kad nevalia gyventi des quartiers excentriques [ekscentriškuose kvartaluose – pranc.]. Argi svarbu, kas kur gyvena? Girdėjau, kad ši gatvė visai padori.

– Ji nėra madinga.

– Nėra madinga? Nejaugi jums visiems tokia svarbi mada? O kodėl neįvesti savo mados? Ką gi, matyt, gyvenau pernelyg nepriklausomai, nes dabar noriu elgtis taip, kaip visi, noriu jausti, kad manimi rūpinasi, ir būti saugi. Arčeris susijaudino – kaip ir vakar vakare, kai ji pasakė norinti, kad jai kas nors patartų.

– Taip, būtent šito ir siekia visi jūsų draugai. Niujorkas – klaikiai nepavojinga vieta, – gana sarkastiškai pridūrė jis.

– Tikrai? Aš iškart tai pajutau! – šūktelėjo ji nepastebėjusi pašaipos. – Būdama čia jaučiuosi... na, jaučiuosi kaip... kaip maža mergaitė, kurią išleidžia į svečius, nes ji buvo pavyzdinga ir paruošė visas pamokas.

Analogija buvo parinkta iš kilniausių paskatų, bet Arčeriui nelabai patiko. Jis nesivaržydamas apie Niujorką atsiliepdavo nepagarbiai, tačiau nemėgdavo, kai tokiu tonu kalbėdavo kiti. Nejaugi ji dar nesuprato, kokia galinga ši mašina, kuri vos nesutraiškė jos? Kviestiniai pietūs pas Lavelus Mingotus, in extremis [greitosiomis – lot.] sudaigstyti iš visokiausių visuomenės skiaučių, turėjo prikišamai parodyti, kad ji buvo per plauką nuo pražūties. Viena iš dviejų – arba ji apskritai nesuvokia balansuojanti ant bedugnės krašto, arba apsvaigusi nuo vakarykštės pergalės pas fon der Leidenus pamiršo apie pavojų. Arčeris linko prie pirmosios versijos. Jam atrodė, kad ponia Olenska vis dar laiko Niujorką kažkokia nedalia visuma, ir ši prielaida jį supykdė.

– Vakar vakare Niujorkas buvo po jūsų kojomis, – pasakė jis. – Fon der Leidenai pusiaukelėje nesustoja.

– Taip, tikrai. Kokie jie geri! Buvo toks malonus vakaras!

Visi juos taip gerbia.

Šie žodžiai, visai neatspindintys tikrosios padėties, būtų tikę šnekant apie arbatėlę pas šauniąsias senutes paneles Lening.

– Fon der Leidenai, – prabilo Arčeris, netikėtai pajutęs, kad jo žodžiai skamba pompastiškai, – fon der Leidenai – pati įtakingiausia Niujorko aukštuomenės šeima. Deja, dėl silpnos misis fon der Leiden sveikatos jie labai retai priiminėja svečius.

Grafienė nuleido rankas ir susimąsčiusi pažvelgė į Arčerį.

– Gal čia ir glūdi priežastis?

– Priežastis?..

– Didelės jų įtakos priežastis. Gal todėl jie ir yra įtakingi, kad pavertė save tokia retenybe?

Arčeris raustelėjo, įdėmiai pažvelgė į grafienę – ir ūmai suprato, kokie išmintingi jos žodžiai. Vienu mostelėjimu ji pradūrė fon der Leidenų burbulą, ir šis sprogo. Arčeris nusijuokė ir juos nurašė.

Nastasija atnešė arbatos japoniškuose puodeliuose be ąselių bei mažutes lėkšteles su dangteliais ir pastatė padėklą ant žemo staliuko.

– Bet jūs man viską paaiškinsite... papasakosite, ką turėčiau žinoti, – tęsė ponia Olenska ir pasilenkė paduoti jam puodelio.

– Tai jūs man viską paaiškinate. Atveriate man akis ir aš pamatau dalykų esmę. Regis, į kai kuriuos taip ilgai žiūrėjau, kad lioviausi matyti.

Nuo vienos iš savo apyrankių ji nusisegė mažutį auksinį portsigarą, pirmiausia pasiūlė jam, tada pati paėmė papirosą. Ant židinio gulėjo ilgos balanėlės papirosams prisidegti.

– Jei taip, mudu galime padėti vienas kitam. Bet man reikia kur kas didesnės pagalbos. Turėsite paaiškinti, kaip turiu elgtis.

Arčeriui ant liežuvio galo jau sukosi: „Nesivažinėkite gatvėmis su Bofortu“, tačiau jis buvo jau pernelyg giliai persiėmęs šių namų atmosfera, kuri buvo šios moters dvasinio pasaulio išraiška, kad suprato, jog dalyti tokius patarimus – tas pats, kas Samarkando turguje perkančiam rožių aliejų žmogui patarti būtinai įsigyti šiltus batus Niujorko žiemai. Niujorkas dabar atrodė kur kas toliau nei Samarkandas, ir jeigu jie tikrai imsis vienas kitam padėti, gali dar labiau nutolti. O ji jau padarė pirmąją iš būsimų abipusių paslaugų – privertė jį nešališkai pažvelgti į gimtąjį miestą. Kai žiūri į jį lyg pro apverstą teleskopą, jis atrodo baisingai mažytis ir tolimas – bet juk iš Samarkando jis ir turi taip atrodyti.

Malkos plykstelėjo, grafienė pasilenkė ir taip arti prikišo prie ugnies grakščias rankas, kad aplink ovalius nagus sušvito blanki aureolė. Židinio šviesa nuauksino iš šukuosenos išsiveržusias tamsias garbanas ir blyškus jos veidas tapo dar blyškesnis.

– Yra daugybė žmonių, kurie mielai paaiškins jums, kaip elgtis, – paprieštaravo Arčeris ir pajuto tiems žmonėms miglotą pavydą.

– Ak... ar tai mano tetulės? Ir mano šaunioji močiutė? – ji tarsi nešališkai mėgino įvertinti jo pastabą. – Visos jos šiek tiek širsta, kad apsigyvenau viena, ypač vargšė močiutė. Ji norėtų laikyti mane arčiau savęs, bet man reikia laisvės...

Arčeriui padarė didžiulį įspūdį atsainus tonas, kuriuo ji kalbėjo apie visagalę Jekateriną, ir giliai sujaudino iškilęs klausimas, kas privertė ponią Olenską trokšti laisvės ir vienatvės. Bet mintis apie Bofortą nedavė jam ramybės.