Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Здесь есть возможность читать онлайн «Эдит Уортон - Nekaltybės amžius» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, Издательство: Svajonių knygos, Жанр: Классическая проза, Любовные романы, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nekaltybės amžius: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nekaltybės amžius»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Edith Wharton „Nekaltybės amžius“ (vertė Dalia Juodaitytė, 400 p., 2008 m., „Svajonių knygos“) – pirmasis romanas, už kurį moteris gavo Pulitzerio premiją. Kitas, ne ką mažiau intriguojantis faktas – 1993 metais Martinas Scorsese pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame vaidino Michelle Pfeiffer ir Danielis Day–Lewisas. Atrodo, romanas turėtų būti tikras amerikietiškos literatūros perlas. Bet, žinoma, nereikėtų apie knygą spręsti iš jos viršelio. Romane aprašoma klasikinė, jau daugybę kartų panaudota istorija, kurią galima nusakyti dviem žodžiais – „meilės trikampis“. Tokia jau ta meilė – kažkas vis turi jai trukdyti. Kaip gi kitaip? Jei niekas netrukdytų meilei, pasaulis prarastų beveik visus geriausius literatūros šedevrus. Tad geriau jau tegul kas nors trukdo... Trukdo ir šiame kūrinyje: Niulandas Arčeris ruošiasi vesti gražuolę Mėją Veland, bet iš Europos grįžta Mėjos pusseserė Elena Olenska. Štai, ir turime klasikinę dramą. Permainingi jausmai, moralė, sąžinė, pareiga ir t.t. – visi pagrindiniai komponentai sudėti į šią klasika tapusią knygą. Ir suprantama, kodėl ji tapo klasika – visais laikais pasaulis sukosi apie šiuos pagrindinius komponentus. Galima sugalvoti, kaip naujai juos sumaišyti, galima vieną išmesti ir įdėti kitą, bet esmė nuo to mažai kinta: meilė, kad ir kokiame laikmetyje atsirastų, visada sukelia, jei ne problemų, tai bent jau dramatiškų ir aistringų įvykių. Šiame romane taip pat gausu intrigų ir siekių išbristi iš savo laikmečio normų, moralės ir panašių kataklizmų. Be abejo, Niulandas Arčeris nori pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą – tai dar vienas amžinas žmogaus noras, ataidintis ir iki šiandienos literatūros. Trumpai tariant, „Nekaltybės amžius“ yra klasikinis, kupinas jausmų ir emocijų romanas apie meilę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis yra nuobodus ir neoriginalus kūrinys. Ne. Romanas parašytas talentingai ir subtiliai – šiuo atveju sutinku su Johnu Updike‘u. Tačiau jis skirtas tikrai ne progresyviam šiuolaikiniam skaitytojui, laukiančiam iš literatūros, jei ne skandalo, tai bent jau ko nors nenormalaus. Edith Wharton pasakoja jautriai ir švelniai, tarsi pati būtų bijojusi aštriau ir staigiau pakreipti savo kuriamų herojų gyvenimus. Tai istorija romantikams. Žmonėms, kurie tiki (būtent – tiki!) jausmų grožiu, jų nemirtinga ir amžina galia. Žmonėms, kuriems tiesiog patinka nors trumpam pabėgti iš šio pasaulio ir pasislėpus žodžiuose mėgautis malonia literatūra – „Nekaltybės amžiumi“.
Vertėjas: Dalia Juodaitytė

Nekaltybės amžius — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nekaltybės amžius», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Šie žodžiai pačiam Arčeriui pasirodė kažkokie neįtikėtini.

– Juk vesi jos giminaitę.

– Ak jau tie giminaičiai! – pašaipiai nutęsė jis.

– Niulandai, nejaugi tau nerūpi giminaičiai?

– Nė kiek!

– Ir visai nesvarbu, ką pagalvos teta Luiza fon der Leiden?

– Visiškai nesvarbu, jeigu jai patinka kapstytis niekniekiuose lyg kokiai senmergei, – atšovė Arčeris.

– Ji motina, todėl nėra senmergė, – pareiškė mergaujanti jo sesuo ir kietai sučiaupė lūpas.

Niulandui stačiai knietėjo riktelėti: „Taigi kad senmergė! Ir fon der Leidenai – senmergės, ir mes visi, vos tik mažumėlę prisiliečiame prie tikrovės, kaipmat virstame senmergėmis!“ Bet pamatęs, kad pailgą romų sesers veidą tuoj iškreips rauda, jis susigėdo be reikalo ją įžeidęs.

– Velniop tą grafienę Olenską! Neplepėk kvailysčių, Džeine, aš neprivalau ja rūpintis.

– Žinoma, kad neprivalai, bet juk pats prašei Velandų kuo greičiau paskelbti apie sužadėtuves, kad visi galėtume ją paremti. Jeigu ne tos sužadėtuvės, teta Luiza nieku gyvu nebūtų kvietusi jos į hercogo garbei surengtus pietus.

– Nematau nieko bloga, kad pakvietė. Grafienė ten buvo pati gražiausia, tik dėl jos pietūs neatrodė tokie šermeniniai kaip visi fon der Leidenų pokyliai.

– Bet juk žinai, dėdė Henris pakvietė ją tik dėl tavęs, juk jis įkalbėjo ir tetą Luizą. O dabar jie taip nusiminė, kad rytoj pat grįžta į Skaiterklifą. Klausyk, Niulandai, man atrodo, kad turėtum nueiti pas mamą. Regis, tu tiesiog nesupranti, kaip ji dabar jaučiasi.

Motiną Niulandas rado svetainėje. Pakėlusi nuo siuvinio susirūpinusį veidą ji paklausė:

– Džeinė tau papasakojo?

– Taip, – Arčeris stengėsi kalbėti taip pat ramiai kaip ir ji. – Bet aš negaliu į tuos dalykus žiūrėti rimtai.

– Net ir į tai, kad pusseserė Luiza ir pusbrolis Henris patyrė baisų įžeidimą?

– Nejaugi tokie niekai kaip grafienės Olenskos vizitas pas moterį, kurią jie laiko vulgaria, galėtų juos įžeisti?

– Laiko!?

– Tarkim, jie teisūs, bet pas ją galima pasiklausyti geros muzikos ir pasilinksminti sekmadienio vakarais, kai visas Niujorkas miršta iš nuobodulio.

– Geros muzikos? Mano žiniomis, ten buvo moteris, kuri užsilipusi ant stalo traukė dainuškas – tas, kurias dainuoja tam tikrose Paryžiaus įstaigose. Jie rūkė ir gėrė šampaną.

– Na, tokių dalykų pasitaiko ir kitur, o pasaulis dar neapsivertė.

– Tikiuosi, mano mielas, kad tu neketini ginti prancūziško sekmadienio?

– Kai lankėmės Londone, mama, dažnai girdėdavau jus bambant dėl angliško sekmadienio.

– Niujorkas – ne Paryžius ir ne Londonas, – nukirto misis Arčer.

– Aišku, kad ne! – suvaitojo sūnus.

– Regis, tu nori pasakyti, jog čionykštė aukštuomenė ne tokia prašmatni. Žinoma, esi teisus, bet mes esame jos nariai, ir tie, kurie pas mus atvyksta, privalo gerbti mūsų papročius. Juoba Elena Olenska – juk ji ir sugrįžo čia norėdama pabėgti nuo anos prašmatniosios aukštuomenės gyvenimo įpročių.

Niulandas nieko neatsakė ir misis Arčer tęsė savo prakalbą:

– Aš ketinau užsidėti skrybėlaitę ir prašyti tavęs, kad drauge nuvažiuotume minutėlei pas pusseserę Luizą, – pamačiusi, kad Arčeris susiraukė, ji tarė: – Manau, galėtum jai paaiškinti, kad užsienyje, kaip pats sakei, aukštuomenė kitokia negu čia... Ten publika ne tokia išranki ir ponia Olenska galbūt nesupranta, kaip mes vertiname tokius dalykus. Juk ir pats žinai, poniai Olenskai tai išeitų tik į naudą, – su nekaltu vyliumi pridūrė ji.

– Mieloji mama, aš iš tiesų nesuprantu, kuo čia dėti mes. Hercogas važiavo su ponia Olenska pas misis Strazers, jis netgi pats atsivežė misis Strazers supažindinti su grafiene. Kai jie atvažiavo, aš kaip tik ten buvau. Jeigu fon der Leidenai nori su kuo nors susipykti, tikrasis kaltininkas yra po jų pačių stogu.

– Susipykti? Niulandai, ar esi nors kartą girdėjęs, kad pusbrolis Henris būtų su kuo nors susipykęs? Hercogas – jų svečias, be to, užsienietis. Užsieniečiai visiškai neišmano subtilybių. Kita vertus, kur galėtų jų išmokti? Bet grafienė Olenska gimė Niujorke, jai derėtų gerbti niujorkiečių jausmus.

– Na, jeigu jiems būtinai reikia aukos, aš neprieštarauju – atiduokite jiems sudraskyti ponią Olenską! – piktai šūktelėjo Arčeris. – Nesuprantu, kodėl mes su jumis turėtume atpirkti jos nuodėmes?

– O, taip, tu stoji Mingotų pusėn, – įsižeidusi papriekaištavo motina jausmingu balsu, kuris rodė, kad ji tuoj supyks.

Liūdnasis liokajus atitraukė nuo durų portjerą ir pranešė:

– Misteris Henris fon der Leidenas.

Misis Arčer paleido iš pirštų adatą ir drebančia ranka atstūmė kėdę.

– Dar vieną lempą! – riktelėjo ji išeinančiam tarnui, o Džeinė pasilenkė prie motinos pataisyti jos kyko.

Ant slenksčio išdygo misterio fon der Leideno figūra ir Niulandas Arčeris skubiai žengė pasitikti dėdės.

– Sere, mes ką tik apie jus kalbėjome, – pasakė jis. Misterį fon der Leideną ši žinia, regis, pribloškė. Jis nusimovė pirštinę, kad paspaustų ranką damoms, ir kol Džeinė stūmė jam krėslą, droviai glostinėjo savo cilindrą.

– Ir apie grafienę Olenską, – pridūrė Arčeris.

Misis Arčer išbalo.

– Ak, ji tokia žavinga moteris. Atvykau tiesiai iš jos namų, – pasakė misteris fon der Leidenas ir jo veidą vėl užliejo nesudrumsčiama ramybė. Jis atsisėdo į krėslą, senoviniu papročiu šalimais ant grindų pasidėjo cilindrą su pirštinėmis ir tęsė: – Ji turi neįtikėtiną talentą sudėlioti gėles. Buvau pasiuntęs jai gvazdikų iš Skaiterklifo ir tiesiog apstulbau. Užuot pamerkusi didžiulę puokštę, kaip daro mūsiškis sodininkas, ji šen bei ten pamėtė po kelis žiedus... Net negalėčiau paaiškinti kaip. Sužinojau apie tai iš hercogo. Jis pasakė: „Nuvažiuok ir pasižiūrėk, kaip skoningai ji apstatė savo svetainę.“ Ir tikrai. Mielai nusivežčiau pas ją Luizą, jeigu nesidėtų tokie... tokie nemalonūs dalykai.

Mirtina tyla buvo vienintelis atsakas į šį misteriui fon der Leidenui visiškai nebūdingą žodžių srautą. Misis Arčer išsitraukė iš krepšelio siuvinį, kurį ten buvo nervingai įgrūdusi, o Niulandas atsišliejęs židinio pešiojo kolibrio plunksnų širmą. Tuo metu buvo įnešta antroji lempa ir jos šviesoje jis išvydo iš nuostabos suakmenėjusią Džeinės fizionomiją.

– Matote, – tęsė misteris fon der Leidenas, bekrauje ranka, svarinama didžiulio žiedo su patrono antspaudėliu, glostinėdamas savo ilgą koją, – matote, aš užsukau padėkoti jai už nuostabų laiškelį, kurį atsiuntė man dėkodama už gėles, taip pat – bet šitai, suprantama, tik tarp mūsų – draugiškai įspėti, kad nevažinėtų su hercogu po svečius. Nežinau, ar jau girdėjote...

Misis Arčer ištempė atlaidžią šypseną.

– Argi hercogas vežiojasi ją po svečius?

– Juk žinote, kokie tie anglų ponai. Visi jie vienodi. Mudu su Luiza labai mylime savo pusbrolį, tačiau iš žmonių, pripratusių sukiotis Europos rūmuose, bergždžia tikėtis dėmesio mūsų mažutėms respublikoniškoms subtilybėms. Hercogas važiuoja ten, kur jam linksma, – misteris fon der

Leidenas nutilo, bet niekas nepratarė nė žodžio. – Beje, vakar jis, regis, buvo nuvažiavęs su grafiene pas misis Lemiuel Strazers. Silertonas Džeksonas ką tik papasakojo mums šitą kvailą istoriją. Luiza labai susikrimto. Aš nusprendžiau, kad bus daug paprasčiau tiesiog nuvažiuoti pas grafienę Olenską ir paaiškinti – žinoma, tik švelniomis užuominomis – kaip mes Niujorke vertiname kai kuriuos dalykus. Pamaniau, kad galėčiau padaryti tai labai delikačiai, nes tą vakarą, kai ji pas mus pietavo, užsiminė... leido man suprasti, jog būtų labai dėkinga už patarimus. Taip ir buvo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nekaltybės amžius»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nekaltybės amžius» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nekaltybės amžius»

Обсуждение, отзывы о книге «Nekaltybės amžius» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x