Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Skaitydamas gautus dokumentus Arčeris ne tiek praturtėjo faktiniais duomenimis, kiek pasinėrė į atmosferą, kurioje pradėjo springti ir dusti. Tai daugiausia buvo grafo Olenskio patikėtinio susirašinėjimas su prancūzų juridine kontora, kuriai grafienė buvo pavedusi sutvarkyti jos finansinius reikalus. Ten buvo ir trumputis grafo laiškas žmonai. Perskaitęs jį Arčeris atsistojo, sukišo dokumentus atgal į voką ir sugrįžo į misterio Leterblero kabinetą.

– Štai tie laiškai, sere. Jeigu pageidaujate, aš pasimatysiu su ponia Olenska, – dusliu balsu pasakė jis.

– Ačiū, ačiū jums, misteri Arčeri. Jeigu vakare esate laisvas, atvažiuokite pas mane pietų, vėliau mudu pasikalbėsime apie šį reikalą. O savo klientę gal sutiksite aplankyti rytoj.

Iš kontoros Niulandas Arčeris vėl patraukė tiesiai namo. Buvo giedras žiemos vakaras, virš namų stogų švietė nekaltas jaunas mėnulis ir Arčeris panoro pripildyti savo sielą jo tyro švytėjimo ir su niekuo nesišnekėti, kol juodu su misteriu Leterbleru po pietų liks dviese. Kitoks sprendimas buvo tiesiog neįmanomas – jis privalo pats pasimatyti su ponia Olenska, nes negalima leisti, kad svetimos akys išvystų jos paslaptį. Užuojautos banga nuplovė jo abejingumą ir apmaudą, grafienė vėl atrodė jam nelaiminga, bejėgė moteris, kurią bet kokia kaina reikia išgelbėti nuo naujų smūgių, tykojančių žiaurioje kovoje su likimu.

Arčeris prisiminė grafienės pasakojimą, kaip misis Veland prašė neminėti „nemalonių“ jos istorijos pusių, ir sudrebėjo nuo minties, kad dėl šitokio požiūrio į gyvenimą Niujorko oras ir lieka toks tyras. „Nejaugi mes – tik fariziejai?“ – pamanė jis ir nustebo, kad mėgina instinktyvų bjaurėjimąsi žmogaus niekšybe sutaikyti su taip pat instinktyvia užuojauta žmogaus silpnumui.

Pirmą kartą gyvenime Arčeris suprato, kokie primityvūs jo paties principai. Jis garsėjo kaip drąsus žmogus ir žinojo: slaptas jo ryšys su kvailute misis Torli Rašvort nebuvo toks slaptas, kad nesukurtų jam romantiško herojaus reputacijos. Tačiau misis Rašvort buvo „tam tikros rūšies moteris“ – kvaila, tuščiagarbė, slapukė, kurią kur kas labiau traukė jų santykių paslaptingumas ir pavojingumas negu jo, Arčerio, kerai ir pranašumai. Kai jis tai suvokė, vos nenumirė iš sielvarto, bet dabar ši aplinkybė jam atrodė vienintelis visos istorijos pateisinimas. Trumpai sakant, šis ryšys buvo iš tokių, per kuriuos didžiuma jo amžiaus jaunuolių peržengia ramia sąžine ir tvirtai įsitikinę, kad esama neįveikiamos bedugnės, skiriančios moteris, kurias vyriškis myli ir gerbia, nuo moterų, kurias jis turi ir kurių gailisi. Šią nuomonę uoliai palaikė jų motinos, tetos ir kitos pagyvenusios giminaitės, vieningai pritariančios misis Arčer požiūriui, kad vyriškiui „tokie dalykai“ – tik kvailiojimas, o moteriai – kažkodėl – nusikaltimas. Visos Arčerio pažįstamos pagyvenusios damos kiekvieną paikai įsimylėjusią moterį laikė begėde intrigante, o į jos nagus pakliuvusį tyraširdį naivuolį vyrą – bejėge auka. Vienintelis dalykas, kurio tokiais atvejais buvo galima griebtis – kuo greičiau įtikinti paklydėlį vesti padorią merginą, o tada jau patikėti jį saugoti žmonai. Arčeris pradėjo susivokti, kad sudėtingame Europos visuomenės gyvenime meilės problemos buvo, matyt, ne tokios paprastos ir ne taip lengvai apibrėžiamos. Turtingas, šventiškas, prabangus gyvenimas buvo daug palankesnis rastis tokioms situacijoms. Ir netgi dar sudėtingesnėms, kai iš prigimties subtili ir santūri moteris, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, taip pat iš bejėgiškumo ir vienatvės galėjo būti priversta užmegzti santykius, kurie visuotinai priimtu požiūriu yra visiškai neleistini.

Parėjęs namo Arčeris parašė grafienei Olenskai laiškelį, kuriame prašė paskirti laiką kitą dieną ir jį priimti. Pasiuntinys greitai sugrįžo su žinia, kad rytoj ryte ji išvažiuoja praleisti sekmadienio į Skaiterklifą pas fon der Leidenus, bet šiandien po pietų jis galėtų rasti ją namie vieną. Laiškelis buvo parašytas ant suglamžyto popiergalio, nebuvo nei kreipinio, nei datos. Mintis, kad savaitgalį ji praleis karališkoje Skaiterklifo vienatvėje, Arčerį pralinksmino, bet jis tuoj pat suprato, jog būtent ten – labiau negu kur nors kitur – ji skaudžiausiai pajus šaltį, dvelkiantį nuo žmonių, kuriems neįveikiamą pasišlykštėjimą kelia visa, kas „nemalonu“.

Lygiai septintą valandą Arčeris atvyko pas misterį Leterblerą ir buvo labai patenkintas, kad turi dingstį iškart po pietų atsiprašyti ir išeiti. Iš jam patikėtų dokumentų Arčeris susidarė savo nuomonę apie visą reikalą ir nelabai troško jį aptarinėti su vyresniuoju kompanionu. Misteris Leterbleras buvo našlys ir juodu pietavo vieni, lėtai ir susikaupę, tamsiame apleistame kambaryje, ant kurio sienų kabojo pageltusios graviūros „Četemo mirtis“ ir „Napoleono vainikavimas“. Ant bufeto tarp dviejų rievėtų Šeratono dėžučių peiliams stovėjo grafinas su „Haut Brion“ ir kitas – su senu Leningo portveinu (vieno kliento dovana). Plačiai žinomas švaistūnas Tomas Leningas išpardavė portveiną likus metams ar dvejiems iki paslaptingos ir gėdingos savo mirties San Franciske, ir pastarasis įvykis aukštuomenės akyse jo šeimai užtraukė mažesnę gėdą nei vyno rūsio pardavimas.

Po aksominės austrių sriubos buvo patiekta žuvų su agurkais, po to – jauna virta kalakutė su kukurūzų blyneliais, o tada – kepta antis su serbentų drebučiais ir salierų salotos su majonezu. Misteris Leterbleras pusryčiams pasitenkindavo arbata ir sumuštiniu, užtai pietaudavo sočiai, pasiskonėdamas ir to paties reikalaudavo iš svečių. Pagaliau visas ritualas buvo atliktas, staltiesė nudengta, cigarai surūkyti. Tada misteris Leterbleras pastūmė šalin portveino taurę, atgręžė nugarą maloniai židinio ugnies šilumai ir tarė:

– Visa šeima priešinasi skyryboms. Mano galva, jie visai teisūs.

Arčeris akimirksniu stojo į priešingą stovyklą.

– Bet kodėl, sere? Jeigu kada nors buvo atvejis...

– Kokia prasmė? Ji čia, jis ten, juos vieną nuo kito skiria Atlanto vandenynas. Iš savo pinigų ji niekada negaus nė dolerio daugiau, negu jis savanoriškai jai sugrąžino – visa tai tiksliai aptarta jų pasibjaurėtinoje vedybų sutartyje. Tenykščiu požiūriu Olenskis pasielgė kilniai – galėjo palikti ją išvis be skatiko.

Arčeris tai žinojo, todėl nutylėjo.

– Jeigu neklystu, pinigai jai nėra svarbūs, – tęsė misteris Leterbleras. – Tai kurių galų, pasak jos giminaičių, šokinėti kaip varlei prieš dalgį?

Vos prieš valandą, važiuodamas pas misterį Leterblerą, Arčeris laikėsi tokios pat nuomonės, bet kai šitas įmitęs senas egoistas, kuriam buvo nuoširdžiai į viską nusispjauti, išsakė ją žodžiais, juose staiga nuskambėjo fariziejiškas balsas visuomenės, susirūpinusios vienu: kaip apsisaugoti nuo nemalonumų.

– Mano galva, apsispręsti turėtų ji pati.

– Hmm... hmm... Ar jūs suprantate, kokios bus pasekmės, jeigu ji vis dėlto nuspręs reikalauti skyrybų?

– Turite omenyje grasinimą, išsakytą jos vyro laiške? Negi tai svarbu? Tai tik gana neapibrėžtas pagiežingo niekšo kaltinimas.

– Taip, bet jeigu jis pateiks priešpriešinį ieškinį, gali kilti nemalonių šnekų.

– Nemalonių šnekų!.. – nusiviepė Arčeris.

Misteris Leterbleras dėbtelėjo į jį iš po klausiamai pakeltų antakių ir Arčeris suprato, kad visi jo mėginimai pagrįsti savo požiūrį bergždi, todėl pritarimo ženklan nusilenkė vyresniajam kompanionui.

– Skyrybos – visada nemaloni procedūra, – tęsė Misteris Leterbleras, tada kiek patylėjo ir pasitikslino: – Juk jūs pritariate?