Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

gyvenimu, kuris buvo visiškai priešingas viskam, ką iki šiol pažinojo.

Duris jam atidarė paslaptingai besišypsanti Nastasija. Prieškambaryje ant kėdės gulėjo sabalų kailiniai, sustumtas matinio šilko cilindras su auksine monograma „D. B.“ ant pamušalo ir baltas šilkinis šalikas – daiktai, neabejotinai priklausantys Džulijui Bofortui.

Arčeris supyko – ir supyko taip smarkiai, kad jau rengėsi brūkštelėti ant savo vizitinės kortelės kelis žodžius ir išeiti. Bet prisiminė, kad laiškelyje poniai Olenskai jis iš perdėto mandagumo neužsiminė norintis pasikalbėti su ja dviese. Taigi už tai, kad ji priiminėja kitus, kaltinti nėra ką, tik save patį. Arčeris žengė į svetainę tvirtai nusprendęs parodyti Bofortui, kad šis čia nereikalingas, ir sulaukti, kol jis išeis.

Bankininkas stovėjo atsišliejęs nugara į židinio atbrailą, uždengtą senoviniu siuvinėtu takeliu, ant kurio puikavosi varinės žvakidės su bažnytinėmis gelsvo vaško žvakėmis. Išpūtęs krūtinę jis visu svoriu rėmėsi viena dideliu lakuotu batu apauta koja. Kai Arčeris įėjo į kambarį, Bofortas šypsodamasis žvelgė iš viršaus į šeimininkę, kuri sėdėjo ant sofos, stovinčios galu į židinį. Jai už nugaros buvo gėlėmis nustatytas stalas, ir orchidėjų bei azalijų, kurias Arčeris iškart atpažino esančias iš Boforto šiltnamių, fone ponia Olenska sėdėjo atsirėmusi į sofos atlošą ir parėmusi galvą iki alkūnės apnuoginta ranka plačia rankove. Vakarais damos dažniausiai priiminėdavo svečius apsivilkusios „paprastomis pietų suknelėmis“ – ankštais šilkiniais šarvais su banginio ūsais, su nėriniais aplink kuklias iškirptes ir siauromis klostytomis rankovėmis, atidengiančiomis ranką lygiai tiek, kad galėtum įžiūrėti etruskišką aukso apyrankę arba aksominį kaspiną. Tačiau ponia Olenska numojo į tradicijas ir vilkėjo ilga, laisvai krintančia raudono aksomo suknele, apkraštuota žvilgančiu juodu kailiu, kuris rėmino pasmakrę ir priekyje leidosi žemyn. Arčeris prisiminė paskutinės kelionės į Paryžių metu matytą naujo dailininko Karoliuso Diurano, kurio paveikslai sukėlė salone sensaciją, nutapytą portretą, vaizduojantį damą, vilkinčią drąsia prie kūno prigludusia suknele su kailio apykakle. Kailis karštai prikūrentoje svetainėje ir pridengtas kaklas apnuogintų rankų kaimynystėje žadino mintis apie nedorybę ir gundymą, tačiau bendras įspūdis, be abejo, buvo malonus.

– Didis Dieve – net trys dienos Skaiterklife! – garsiai ir pašaipiai sušuko Bofortas, kai Arčeris įžengė į kambarį. – Nepamirškite pasiimti visų savo kailinių ir šildytuvo.

– Kam? Nejaugi tie namai tokie šalti? – paklausė grafienė tiesdama Arčeriui kairę ranką ir tarsi leisdama suprasti, kad laukia bučinio.

– Ne, užtat šeimininkė tikrai šalta, – atsakė Bofortas ir atsainiai linktelėjo Arčeriui.

– Bet ji pasirodė man tokia gera – pati atvažiavo manęs pakviesti. Močiutė sako, kad būtinai turiu važiuoti.

– Močiutė gali sakyti ką tinkama. O aš sakau, kad bus stačiai skandalas, jeigu nedalyvausite kuklioje vakarienėje su austrėmis, kurią aš ketinau surengti sekmadienį pas Delmoniką jūsų atvažiavimo proga. Ten bus Kampaninis, Skalčis ir gyva galybė kitų įdomių žmonių.

Grafienė nukreipė abejonių pilną žvilgsnį nuo bankininko į Arčerį.

– Ak, tai išties gundo! Nuo tada, kai esu čia – jei neminėsime vakaro pas misis Strazers – nesu mačiusi nieko iš menų pasaulio.

– Apie kurią menų rūšį kalbate? Pažįstu vieną kitą dailininką, jie labai mieli žmonės, ir jeigu leisite, galiu atvesti juos čia, – drąsiai įsiterpė Arčeris.

– Dailininką? Argi Niujorke yra dailininkų? – paklausė Bofortas tokiu tonu, kurį derėjo suprasti kaip užuominą: jeigu jis neperka tų dailininkų paveikslų, vadinasi, jie nėra dailininkai. Ponia Olenska nusišypsojo savo liūdna šypsena ir kreipėsi į Arčerį:

– Būtų nuostabu. Bet aš turėjau omenyje dramos aktorius, dainininkus ir muzikantus. Mano vyras visada juos kviesdavosi į namus.

„Mano vyras“ ji pasakė tokiu tonu, tarytum šie žodžiai keltų jai ne šiurpias asociacijas, o priešingai, bemaž gailestį dėl prarastos santuokos. Arčeris pažvelgė į ją visiškai sutrikęs, stebėdamasis, ar tai veidmainystė, ar abejingumas, nes tik taip būtų galėjęs paaiškinti, kodėl grafienė taip švelniai mini praeitį ir drauge taip trokšta amžinai jos atsikratyti, kad net yra pasirengusi pastatyti ant kortos savo gerą vardą.

– Esu įsitikinusi, imprevu [netikėtas įvykis – pranc.] tik padidina malonumą, – tarė ji kreipdamasi į abu vyriškius. – Turbūt didžiulė klaida kasdien susitikinėti su tais pačiais žmonėmis.

– Šiaip ar taip, tai velniškai nuobodu – Niujorkas miršta iš nuobodulio, – suniurnėjo Bofortas. – Bet kai mėginu jus pralinksminti, jūs mane nuviliate. Tikiuosi, dar apsigalvosite. Sekmadienis – paskutinė proga pamatyti Kampaninį – kitą savaitę jis išvažiuoja į Baltimorę ir Filadelfiją, o aš užsakiau atskirą salę su Steinvėjaus fortepijonu, jis visą vakarą man dainuos.

– Kaip nuostabu! Ar leisite man pagalvoti? Rytoj ryte jums parašyčiau.

Šie žodžiai buvo ištarti labai maloniai, tačiau grafienės balse vis dėlto nuskambėjo vos juntama užuomina, kad ji laukia, kol Bofortas išeis. Šis iškart tai pajuto, bet nepratęs būti išprašomas nepajudėjo iš vietos ir suraukęs antakius nenuleido nuo jos akių.

– Kodėl ne dabar?

– Šis klausimas pernelyg rimtas, kad būtų sprendžiamas taip vėlai.

– Manote, kad jau vėlu?

Grafienė šaltai atrėmė jo žvilgsnį.

– Taip, nes man dar reikia šnektelėti su misteriu Arčeriu apie reikalus.

– Štai kaip! – burbtelėjo Bofortas. Grafienės balse neišgirdęs atsiprašymo jis gūžtelėjo pečiais, kupinas būdingos jam savikliovos paėmė grafienės ranką ir įprastu judesiu pakėlė prie lūpų. Paskui jau nuo durų šūktelėjo: – Klausykite, Niulandai, jeigu jums pavyks įtikinti grafienę pasilikti mieste, žinokite, kad taip pat esate pakviestas, – ir solidžiu, sunkiu žingsniu išėjo iš kambario.

Akimirką Arčeris pamanė, kad misteris Leterbleras įspėjo grafienę apie jo vizitą, tačiau tuoj pat nuskambėję jos žodžiai buvo tokie netikėti, kad įtikino jį klydus.

– Jūs pažįstamas su dailininkais? Sukinėjatės jų aplinkoje? – susidomėjusi paklausė ji.

– Ne. Aš nemanau, kad čia, Niujorke, esama kokios nors menininkų aplinkos, meno žmonės tesudaro plonytį sluoksnelį.

– Vis dėlto jūs domitės menu, tiesa?

– Labai. Lankydamasis Paryžiuje arba Londone niekada nepraleidžiu nė vienos parodos. Stengiuosi neatsilikti nuo laiko.

Grafienė nuleido akis į atlasinio batelio galiuką, kyšantį iš po ilgo sijono.

– Aš taip pat labai domėjausi tokiais dalykais, mano gyvenimas buvo jų kupinas. Bet dabar stengiuosi apie tai pamiršti.

– Pamiršti?

– Taip. Noriu nubraukti visą ankstesnį savo gyvenimą ir tapti tokia kaip visi čionykščiai. Arčeris paraudo.

– Jūs niekada nebūsite tokia kaip visi.

Ji kilstelėjo tiesius antakius.

– Ak, nekalbėkite taip! Jeigu žinotumėte, kaip man sunku, kad taip smarkiai skiriuosi nuo kitų!

Grafienės veidas tapo niūrus lyg tragiška kaukė. Ji palinko į priekį, grakščiomis rankomis apglėbė kelius ir nusigręžusi nuo svečio įsmeigė žvilgsnį į nežinomą tamsią tolumą.

– Aš noriu nuo viso to pabėgti, – pakartojo ji.

Arčeris patylėjo, paskui kostelėjo.

– Aš žinau. Misteris Leterbleras man sakė.

– Tikrai?

– Todėl ir atėjau. Jis paprašė... Matote, aš tarnauju toje firmoje...