Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Kaip manote, ar rytoj ryte jis atsiųs jai puokštę geltonų rožių?

Arčeris paraudo, jo širdis iš netikėtumo suspurdėjo. Jis tik du kartus lankėsi pas ponią Olenską ir abu kartus pasiuntė jai geltonų rožių – beje, abu kartus be vizitinės kortelės. Anksčiau ji neužsiminė apie gėles ir Arčeris buvo įsitikinęs, kad ji nežino, nuo ko jos. Dabar, kai ji ūmai prisiminė rožes ir susiejo jas su graudžiu atsisveikinimu scenoje, Arčerį apėmė malonus jaudulys.

– Aš taip pat apie tai pagalvojau... Norėjau išeiti iš teatro ir išsinešti širdyje šį paveikslą, – atsakė jis.

Jo nuostabai, grafienės veidas plykstelėjo tamsiu raudoniu. Ji nuleido akis į perlamutrinius žiūronus, kuriuos laikė suspaudusi pirštinėta ranka, ir luktelėjusi paklausė:

– Ką jūs veikiate, kai nėra Mėjos?

– Dirbu, – atsakė jis, šiek tiek pyktelėjęs dėl tokio klausimo.

Senu įpročiu Velandai dar praėjusią savaitę išvažiavo į Sent Ogiusteną, kur dėl tariamos misterio Velando bronchų ligos dažniausiai praleisdavo žiemos pabaigą. Misteris Velandas, geraširdis tylūnas, jokiu klausimu neturėjo savo nuomonės, užtai turėjo galybę įpročių. Vienas iš tokių – ir niekas jam nedrįsdavo prieštarauti – buvo noras, kad žmona ir duktė būtinai lydėtų jį kasmetinėse kelionėse į pietus. Šeimos židinio nedalumas buvo būtina jo dvasios pusiausvyros sąlyga. Jeigu greta nebūtų misis Veland, jis nežinotų, kur yra jo plaukų šepečiai ir kaip įsigyti pašto ženklų.

Visi šeimos nariai stačiai dievino vienas kitą, tačiau pagrindinis jų dievinimo objektas buvo misteris Velandas, ir todėl nei misis Veland, nei Mėjai niekada nešaudavo galvon išleisti jį vieną į Sent Ogiusteną, o abu sūnūs – jie buvo teisininkai ir žiemą negalėjo palikti Niujorko – visada atvažiuodavo pas jį per Velykas ir parsiveždavo namo.

Todėl net nekilo klausimas, ar Mėja turi lydėti tėvą. Mingotų šeimos gydytojo reputacija didžia dalimi buvo pagrįsta pastangomis apsaugoti jį nuo plaučių uždegimo, kuriuo misteris Velandas niekada nesirgo, ir todėl gydytojas kategoriškai reikalavo važinėti į Sent Ogiusteną. Iš pradžių buvo galvojama palūkėti ir neskelbti Mėjos sužadėtuvių, kol ji negrįš iš Floridos. Nors visa tai įvyko anksčiau, niekas nesitikėjo, kad misteris Velandas pakeis planus. Arčeris mielai būtų prisidėjęs prie keliauninkų ir praleidęs kelias savaites saulėje irstydamasis valtimi su savo sužadėtine, bet ir jį saistė nuostatos ir įpročiai. Jeigu jis – nors tarnyboje nebuvo apsivertęs darbais – sumanytų vidury žiemos paprašyti atostogų, visas Mingotų klanas apkaltintų jį lengvapėdiškumu, todėl Mėjos išvažiavimą jis priėmė nuolankiai ir jau pradėjo suprasti, kad nuolankumas – vienas iš pagrindinių vedybinio gyvenimo elementų.

Arčeris pajuto, kad ponia Olenska prisimerkusi stebi jį.

– Aš pasielgiau taip, kaip jūs norėjote... kaip patarėte, – užsikirsdama ištarė ji.

– Aaa... aš labai džiaugiuosi, – sutrikęs, kad ji prakalbo apie tai visai netinkamu laiku, atsiliepė Arčeris.

– Aš suprantu... jūs buvote teisus, – mėšlungiškai gaudydama orą tęsė grafienė, – tačiau gyvenimas kartais būna toks sunkus... toks painus...

– Taip, tikrai.

– Ir dar norėjau pasakyti, kad jūs tikrai buvote teisus ir aš esu jums labai dėkinga, – užbaigė ji ir greitai pakėlė prie akių žiūronus. Tada durys atsidarė ir jie išgirdo šaižų Boforto balsą.

Arčeris pakilo ir apleido ložę, o paskui ir teatrą.

Išvakarėse jis buvo gavęs Mėjos Veland laišką, kuriame ji – kaip buvo pratusi – tiesmukai prašė, kol jos nebus, „būti dėmesingam Elenai.“ „Ji taip Jus gerbia, taip Jumis žavisi ir, nors neparodo, tebėra labai vieniša ir nelaiminga. Man atrodo, močiutė jos nesupranta, taip pat ir dėdė Lavelas Mingotas. Jie įsitikinę, kad Elena yra kur kas labiau pasaulietiška ir mėgstanti draugiją, negu yra iš tikrųjų. Aš žinau, Niujorkas turi atrodyti jai nuobodus, nors giminaičiai man nepritaria. Man regis, ji pripratusi prie daugybės dalykų, kurių pas mus nėra: geros muzikos, dailės parodų ir garsenybių – dailininkų, rašytojų ir kitų protingų žmonių, kuriais žavitės Jūs. Močiutė niekaip negali suprasti, kad Elenai reikia ne tik kviestinių pietų ir puošnių drabužių. Aš žinau, kad Jūs – kone vienintelis žmogus Niujorke, galintis kalbėtis su ja apie tai, kas jai iš tikrųjų įdomu.“

Išmintingoji Mėja! Kaip jį sujaudino šitas laiškas! Bet Arčeris neketino vykdyti jos prašymo – visų pirma buvo labai užsiėmęs, be to, būdamas susižadėjęs visai netroško imtis ponios Olenskos globėjo vaidmens. Jis neabejojo, kad pasirūpinti savimi grafienė pajėgs kur kas geriau, nei mano naivuolė Mėja. Bofortas jau po jos kojomis, viršum jos lyg angelas sargas plevena fon der Leidenas, o kiek atokiau patogios progos lūkuriuoja kiti dūsautojai, siekiantys jos palankumo (taip pat ir Lorencas Lefertsas). Tačiau kaskart su ja pasikalbėjęs ar tik šiaip susitikęs Arčeris pajusdavo, kad Mėjos naivumas labai arti aiškiaregystės – Elena Olenska iš tikrųjų vieniša ir nelaiminga.

XIV

Vestibiulyje Arčeris susidūrė su savo draugu Nedu Vinsetu, vieninteliu iš „protingų žmonių“ (pasak Džeinės), su kuriuo kalbėdamasis mėgindavo įsiskverbti į dalykų esmę šiek tiek giliau, nei buvo priimta klube ar restoranuose.

Jau žiūrovų salėje jis atkreipė dėmesį į aptrintą Vinseto nugarą ir nuolaidžius pečius, o kartą pastebėjo, kaip šis metė žvilgsnį į Boforto ložę. Jie paspaudė vienas kitam ranką ir Vinsetas pasiūlė išgerti alaus vokiečių smuklelėje už kampo. Visai nenusiteikęs leistis į pokalbius, kurie tikrai būtų ten prasidėję, Arčeris atsisakė prisimetęs dingstimi, kad jam dar reikia padirbėti, ir Vinsetas tarė:

– Taip, padirbėti ir man būtų ne pro šalį.

Jie patraukė gatve ir veikiai Vinsetas paklausė:

– Klausykite, kas toji tamsaus gymio dama, sėdinti prašmatnioje jūsų ložėje? Jeigu neklystu, ji drauge su Bofortais. Toji, kuri į pačią širdį sužeidė jūsų draugą Lefertsą.

Pats nežinodamas kodėl Arčeris pajuto apmaudą. Kurių velnių Nedui Vinsetui parūpo Elena Olenska? O svarbiausia, kodėl jis sieja ją su Lefertsu? Vinsetui toks smalsumas visai nebūdingas, tačiau jis, šiaip ar taip, žurnalistas.

– Tikiuosi, neketinate paimti iš jos interviu? – nusijuokė jis.

– Ką gali žinoti... tačiau ne spaudai, o asmeniškai sau, – atsakė Vinsetas. – Matote, mes gyvename kaimynystėje. Gana keistas kvartalas tokiai gražuolei... Šiomis dienomis ji buvo labai meili mano sūneliui – jis vijosi kačiuką, įbėgo į jos kiemą, parkrito ir smarkiai persipjovė koją. Ta moteris atlėkė pas mus be skrybėlaitės, atnešė berniuką ant rankų, aptvarstė jam kelį ir buvo tokia gera ir žavi, kad apstulbusi mano žmona net nepaklausė, kuo ji vardu.

Arčeriui maloniai žnybtelėjo širdį. Vinseto pasakojimas nebuvo kuo nors ypatingas – bet kuri moteris su kaimynų vaiku būtų pasielgusi lygiai taip pat. Tačiau tas poelgis atskleidė tikrąją Eleną: atlėkė be skrybėlaitės, su berniuku ant rankų ir taip apstulbino vargšę misis Vinset, kad toji pamiršo paklausti, kas ji tokia.

– Tai grafienė Olenska, senosios misis Mingot dukraitė.

– Nieko sau – grafienė! – švilptelėto Nedas Vinsetas. – O aš net neįtariau, kad grafienėms nesvetimi kaimyniški jausmai. Šiaip ar taip, Mingotams jie nebūdingi.

– Dar ir kaip būdingi, tik jūs pats neleidžiate jiems tų jausmų parodyti.

– Na, gal...

Jie amžinai ginčydavosi, kodėl „protingi žmonės“ atkakliai vengia aukštuomenės, ir abu suprato, kad nėra jokios prasmės tęsti ginčą.