Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Žarijos židinyje apsitraukė pilkais pelenais, plykstelėjusi

lempa atkreipė dėmesį. Ponia Olenska atsistojo, prisuko dagtį, tada sugrįžo prie židinio ir liko stovėti. Jos poza turbūt bylojo, kad kalbėtis jie nebeturi apie ką, ir Arčeris taip pat pakilo.

– Ką gi, pasielgsiu taip, kaip jūs norite, – dusliai ištarė ji.

Arčeriui į veidą plūstelėjo kraujas. Apstulbintas tokios ūmios kapituliacijos jis negrabiai suėmė jos rankas.

– Aš... aš labai norėčiau jums padėti... – pasakė jis.

– Jūs jau ir taip man padėjote. Labos nakties, mielasis pusbroli. Arčeris pasilenkė ir prisilietė lūpomis prie jos rankų, apmirusių ir šaltų. Ji ištraukė rankas, Arčeris pasisuko į duris, išėjo į prieškambarį, blankioje dujų ragelio šviesoje susirado paltą, paskui skrybėlę ir žengė į žiemos naktį kupinas žodžių, kurių neišdrįso ištarti.

XIII

Voleko teatras lūžo nuo publikos. Buvo vaidinamas Diono Busiko „Šogrenas“. Pagrindinį vaidmenį atliko autorius, meilužius vaidino Haris Montegiu ir Ada Dias. Puikios anglų trupės populiarumas buvo pasiekęs apogėjų ir „Šogrenas“ sutraukdavo į teatrą minias žiūrovų. Galerijose susižavėjimas buvo beribis, parteryje ir ložėse sėdintieji atlaidžiai šaipėsi iš vulgaraus jausmingumo ir pigių efektų, tačiau spektakliu mėgavosi nė kiek ne mažiau.

Viena scena ypač pavergė žiūrovus – visus iki vieno, nuo parterio iki ložių: Haris Montegiu liūdnai atsisveikino su mis Dias – trumpai taręs jai „sudie“ jis ketino išeiti. Aktorė, vilkinti pilka kašmyro suknele be jokių madingų kaspinų ir papuošimų, kuri išryškina aukštą jos figūrą ir ilgomis klostėmis krinta iki žemės, stovėjo prie židinio ir žiūrėjo į ugnį. Kaklą juosiančio siauro juodo aksominio kaspino galai vinguriavo jai ant nugaros.

Kai meilužis pasuko prie durų, ji atsirėmė į židinio atbrailą ir užsidengė delnais veidą. Norėdamas paskutinį kartą į ją pažvelgti vyras tarpduryje atsigręžė, tada prisėlino prie mylimosios, pakėlęs kaspino galus juos pabučiavo ir išėjo taip tyliai, kad ji nieko nepajuto ir net nesujudėjo. Ir po šito nebylaus atsisveikinimo iškart nusileido uždanga.

Niulandas Arčeris eidavo žiūrėti „Šogreno“ tik dėl šitos scenos. Jis buvo įsitikinęs, kad Montegiu ir Ados Dias atsisveikinimo scena niekuo nenusileidžia Kruazetės ir Bresano vaidybai, kuria jis gėrėjosi Paryžiuje, arba Meidžės Robertson ir Kendalo Londone. Santūrus atsisveikinimas ir nebylus sielvartas jaudino jį kur kas labiau nei ašaringiausias rankų grąžymas.

Šį vakarą jausmingąją sceną jis išgyveno itin jautriai, nes ji priminė Arčeriui – kuo, nė pats nebūtų galėjęs pasakyti – jo atsisveikinimą su ponia Olenska po ano atviro pokalbio prieš savaitę.

Rasti kokį nors ryšį tarp šių dviejų scenų būtų taip pat sunku, kaip įrodyti jų dalyvių išvaizdos panašumą. Niulandas Arčeris tikrai negalėtų pretenduoti į romantišką jaunojo anglų aktoriaus grožį, o mis Dias buvo aukšta rudaplaukė monumentalaus sudėjimo moteris, kurios blyški, įdomiai nedaili fizionomija nė iš tolo nepriminė gyvų Elenos Olenskos bruožų. Be to, Arčeris ir ponia Olenska visai nebuvo meilužiai, išsiskiriantys spengiant širdį draskančiai tylai, o tik advokatas ir klientė, atsisveikinę pasibaigus pokalbiui, kuris advokatui paliko patį slogiausią įspūdį apie jo klientės reikalus. Tai kur slypi tasai panašumas, privertęs tankiai plakti jaunojo advokato širdį, kai šis prisiminė paskutinį jų pokalbį? Matyt, jis kažkaip susijęs su mįslingu grafienės Olenskos gebėjimu atskleisti tragiškas, sielą aitrinančias galimybes, glūdinčias kažkur anapus kasdienio gyvenimo ribų. Ji nepasakė Arčeriui nė žodelio, iš kurio jis būtų galėjęs susidaryti tokį įspūdį. Šis gebėjimas veikiau buvo jos esybės dalis, jos paslaptingos, mįslingos praeities atspindys arba joje pačioje slypinčių dramatiškų, aistringų ir neįprastų jausmų proveržis. Arčeris buvo linkęs manyti, kad atsitiktinumas ir aplinkybės žmonių gyvenime vaidina visai nereikšmingą vaidmenį, kur kas svarbesnis yra įgimtas polinkis vienaip ar kitaip pakreipti įvykius. Tokį polinkį jis iškart pajuto turint grafienę Olenską. Rami, kone pasyvi, Arčeriui ji pasirodė esanti iš tų moterų, ant kurių neišvengiamai krenta visokie likimo smūgiai, kad ir kaip ji stengtųsi jų išvengti ar nuo jų išsisukti. Turbūt aplinka, kurioje ji gyveno, buvo tokia pritvinkusi dramatiškų prieštaravimų, kad grafienės polinkis juos prisišaukti tiesiog liko nepastebėtas. Keistas grafienės nesugebėjimas stebėtis kaip tik ir įkvėpė Arčeriui įsitikinimą, kad ji buvo išgriebta iš paties sūkurio: pagal tai, kuriuos dalykus ji laiko savaime suprantamais, jis galėjo teisingai įvertinti kitus, prieš kuriuos ji maištavo.

Arčeris išėjo iš jos namų visiškai įsitikinęs, kad grafo kaltinimai tikrai nebuvo išlaužti iš piršto. Paslaptingas asmuo, šmėžavęs jo žmonos praeityje sekretoriaus pavidalu, vargu ar liko neapdovanotas už tai, kad padėjo jai pabėgti. Gyvenimas, nuo kurio ji bėgo, buvo nepakenčiamas, neapsakomas, vargiai įsivaizduojamas. Ji buvo jauna, įgąsdinta ir įvaryta į kampą – argi nėra natūralu manyti, kad atsidėkojo savo išgelbėtojui? Deja, įstatymo ir visuomenės požiūriu toks dėkingumas nusmukdė ją iki apgailėtino jos sutuoktinio lygio. Pateisindamas pasitikėjimą juo Arčeris leido grafienei šitai suprasti – taip pat ir tai, kad naivus ir geraširdis Niujorkas, kurio atlaidumo ji, be abejo, viliasi, yra tokia vietelė, kur užvis mažiausiai gali tikėtis pakantumo.

Aiškinti jai šitas subtilybes ir matyti, kaip nuolankiai ji su jomis susitaiko, Arčeriui buvo nepakenčiamai sunku. Jis jautė, kad prie grafienės jį traukia miglotas gailestis ir noras ja rūpintis. Sakytum, tylomis pripažinusi savo klaidą ji pateko jo valdžion – nors ir pažeminta, tačiau tokia miela jo širdžiai. Arčeris džiaugėsi, kad grafienė savo paslaptis atskleidė jam, o ne šaltam paniurėliui Leterblerui arba išsigandusiems savo giminaičiams. Arčeris nedelsdamas prisiėmė priedermę įtikinti

juos visus, kad grafienė atsisakė minties apie skyrybas, o jos sprendimas yra pagrįstas supratimu, koks beprasmiškas buvo jos sumanymas. Ir visi su neapsakomu palengvėjimu galės nukreipti savo žvilgsnius nuo „nemalonumų“, nes pati grafienė Olenska juos nuo jų išvadavo.

– Aš net neabejojau, kad Niulandui pavyks tai padaryti, – išdidžiai pasakė misis Veland apie savo būsimąjį žentą, o senoji misis Mingot pasikvietė jį konfidencialaus pokalbio, pagyrė už išmintį ir apmaudžiai pridūrė:

– Kvailiukė! Juk sakiau jai: kvaila vaidinti senmergę Eleną Mingot, kai nuskilo šitokia laimė – esi ištekėjusi moteris ir dar grafienė!

Visos šios aplinkybės taip ryškiai atgaivino Arčerio galvoje paskutinį jo pokalbį su ponia Olenska, kad po aktorių atsisveikinimo scenos nusileidus uždangai jo akys prisipildė ašarų ir jis atsistojo ketindamas palikti teatrą.

Išeidamas jis atsigręžė ir pamatė, kad dama, kuri ką tik buvo užvaldžiusi jo mintis, sėdi ložėje su Bofortu, Lorencu Lefertsu ir dar dviem ar trimis vyrais. Po ano vakaro Arčeris nė karo su ja nesikalbėjo, o draugijoje stengdavosi nepasilikti akis į akį. Bet dabar jų žvilgsniai susitiko, o kadangi misis Bofort taip pat jį pastebėjo ir apatišku mostu pakvietė į savo ložę, jis buvo priverstas paklusti.

Bofortas ir Lefertsas praleido jį į priekį ir, persimetęs keliais žodžiais su misis Bofort, kuri, kaip paprastai, troško likti žavi tylėdama, Arčeris atsisėdo už ponios Olenskos. Ložėje nieko daugiau nebuvo, tik misteris Silertonas Džeksonas, kuris paslaptingai kuždėjo misis Bofort apie priėmimą, aną sekmadienį vykusį pas misis Lemiuel Strazers (sklido kalbos, kad ten buvo šokama). Pasinaudojusi tuo, kad misis Bofort įsigilinusi į pasakojimą, kurio klausėsi šypsodamasi savo akinama šypsena, ir pakreipusi galvą taip, jog iš parterio būtų matyti jos profilis, ponia Olenska pasigręžė į Arčerį ir metusi žvilgsnį į sceną tyliai paklausė: