Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Grafienė nustebusi pažvelgė į Arčerį. Jos akys nušvito.

– Norite pasakyti, kad galite man padėti? Kad galiu kalbėtis su jumis, o ne su misteriu Leterbleru? O, šitaip man bus kur kas lengviau!

Ponios Olenskos žodžiai sugraudino Arčerį. Jis suprato, kad Bofortui ji užsiminė apie reikalus tik norėdama juo atsikratyti, o priversti Bofortą trauktis – išties nemenka pergalė. Pasitenkinimas savimi suteikė Arčeriui pasitikėjimo.

– Atėjau čia tam, kad aptartume tuos reikalus, – pakartojo jis.

Ji sėdėjo tylėdama, vis dar priglaudusi galvą prie rankos, padėtos ant sofos atlošo. Jos veidas atrodė išblyškęs ir užgesęs, tarytum ryški suknelė būtų nustelbusi visas jo spalvas. Staiga Arčeriui ji pasirodė nepaprastai nelaiminga, netgi verta gailesčio.

„Dabar artėjame prie skausmingų faktų“, – pamanė jis ir pajuto, kaip jį užvaldo tas pats instinktyvus pasibjaurėjimas, dėl kurio taip dažnai smerkdavo motiną ir jos bendraamžius. Kaip retai jam tekdavo susidurti su neįprastomis aplinkybėmis! Jis net nežinojo, kokiais žodžiais apie jas kalbėti, nes atrodė,

kad visi jie tinkami tik grožinei literatūrai ir scenai. Tai, kas dabar turėjo įvykti, kėlė jo sieloje sumaištį ir drovumą – lyg berniukui.

Kiek patylėjusi ponia Olenska netikėtai paleido aistringą tiradą:

– Aš noriu būti laisva! Trokštu ištrinti visą praeitį!

– Aš suprantu jus.

Jos veidas sušvelnėjo.

– Tai jūs man padėsite?

– Visų pirma, – neryžtingai prabilo Arčeris, – man, matyt, reikėtų žinoti šiek tiek daugiau smulkmenų...

Grafienė atrodė nustebusi.

– Nejaugi jūs žinote apie mano vyrą... apie mano gyvenimą su juo?

Jis pritariamai linktelėjo.

– Tai... tai ką dar pasakoti? Argi mūsų šalyje tokie dalykai leidžiami? Esu protestantė, mūsų bažnyčia tokiais atvejais nedraudžia skirti.

– Žinoma, kad nedraudžia.

Juodu vėl nutilo. Arčerio vaizduotėje iškilo šlykščiai besivaipančio grafo Olenskio šmėkla. Vos pusės puslapio jo laiške ir slypėjo ta aplinkybė, kurią pokalbyje su misteriu Leterbleru Arčeris pavadino gana neapibrėžtu pagiežingo niekšo kaltinimu. Bet ar yra ten nors lašas tiesos? Į šį klausimą gali atsakyti tik grafo žmona.

– Aš peržiūrėjau dokumentus, kuriuos jūs perdavėte misteriui Leterblerui, – pagaliau prabilo jis.

– Ar įmanoma įsivaizduoti ką nors dar šlykštesnio?

– Ne.

Ji šiek tiek pakeitė pozą ir prisidengė ranka akis.

– Aišku, jūs žinote, kad jeigu jūsų vyras sumanytų pateikti priešinį ieškinį... kaip grasina...

– Kas tada?

– Jis gali pasakyti ką nors... ką nors nemal... ko nepageidautumėte... pasakyti viešai, taip sukeltų šnekų ir pakenktų jums, net jeigu...

– Kas „jeigu“?

– Noriu pasakyti – net jeigu tai nepagrįsta.

Ji ilgai tylėjo – taip ilgai, kad Arčeris, nukreipęs žvilgsnį nuo šešėlyje skendinčio jos veido, turėjo pakankamai laiko gerai įsidėmėti kitos jos rankos formą – tos, kuri gulėjo ant kelių, ir nuodugniai ištyrinėti ant bevardžio ir mažojo piršto užmautus tris žiedus, iš kurių nė vienas nebuvo sutuoktuvinis.

– Kaip tokie kaltinimai galėtų man pakenkti, net pareikšti viešai, kai aš jau esu čia?

Iš Arčerio lūpų jau veržėsi žodžiai: „Vargše mergaite, čia jie pakenktų kur kas labiau nei kur nors kitur!“ Bet jis pasakė ką kita – ir tokiu balsu, kuris net jo paties ausyse nuskambėjo visai kaip misterio Leterblero:

– Palyginti su pasauliu, kuriame jūs gyvenote, Niujorko visuomenė – siauras pasaulėlis. Nors gali atrodyti kitaip, jį valdo maža saujelė žmonių, kurių... kaip čia pasakius... kurių pažiūros gana senamadės.

Ji nieko neatsakė ir Arčeris tęsė:

– Mūsų pažiūros į santuoką ir skyrybas – itin senamadės.

Mūsų įstatymai skyrybas leidžia, bet papročiai – ne.

– Jokiomis aplinkybėmis?

– Hmm... jeigu moteris – netgi nuskriausta, nors ir nepriekaištingo elgesio – kelia kad ir menkiausią įtarimą, jeigu ji nors per plauką nusižengė nusistovėjusioms normoms ir šitaip suteikė dingstį... įžeidžioms insinuacijoms...

Grafienė dar žemiau nuleido galvą. Arčeris tikėjosi sulaukti nors pykčio protrūkio ar kokio pasipiktinimo šūksnio – bet nesulaukė.

Šalia jos tylutėliai tiksėjo mažutis kelioninis laikrodukas, purkštelėjusi žiežirbų spiečių perlūžo deganti pliauska. Mąsliai nuščiuvęs kambarys, regis, tyliai laukė drauge su Arčeriu.

– Taip, – galų gale sušnibždėjo ponia Olenska, – tą patį sako ir mano giminaičiai.

Jis nežymiai susiraukė.

– Visai suprantama...

– Mudviejų su jumis giminaičiai, – patikslino grafienė ir

Arčeris paraudo. – Juk netrukus jūs tapsite mano pusbroliu, – švelniai pridūrė ji.

– Tikiuosi.

– Ar jūs pritariate jų požiūriui?

Užuot atsakęs, jis atsistojo, perėjo per kambarį, įsmeigė nereginčias akis į vieną iš paveikslų, kabančių ant raudonos damasto drapiruotės, paskui neryžtingai pasuko prie grafienės. Argi galėjo pasakyti jai: „Taip, jeigu jūsų vyro užuominos turi pagrindą arba jeigu jūs negalite jų paneigti?“

– Sakykite atvirai... – netikėtai paprašė ji, pamačiusi, kad

Arčeris ketina prabilti.

Jis pažvelgė į ugnį.

– Sakau atvirai: kas atlygins jums už tai, ką galbūt – ne, iš tikrųjų – padarys bjaurios paskalos?

– Laisvė. Argi ji šito neverta?

Tą akimirką jam šmėstelėjo mintis: laiške minimas kaltinimas – pagrįstas ir ji tikisi ištekėti už savo nuodėmės bendrininko. Kaip paaiškinti jai, kad jeigu iš tikrųjų puoselėja tokius planus, valstybės įstatymai kategoriškai tai draudžia? Net įtarimo šešėlis, kad ji gali to tikėtis, sukėlė Arčeriui apmaudą ir priešiškumą.

– Tačiau jūs ir šiaip esate laisva lyg vėjas, – paprieštaravo jis. – Kas išdrįs jus paliesti? Misteris Leterbleras man sakė, kad finansiniai klausimai išspręsti...

– Taip, taip, – abejingai patvirtino grafienė.

– Tai kam šauktis ant savo galvos nesibaigiančių nemalonumų ir kančių? Pagalvokite apie laikraščius – kokie jie begėdiški! Visa tai kvaila, ribota, neteisinga, tačiau visuomenės mes nepakeisime.

– Nepakeisime, – sutiko ji, bet balsas buvo toks silpnas ir sielvartingas, kad Arčeris staiga susigėdo savo žiaurių minčių.

– Tokiais atvejais asmenybė beveik visada paaukojama vadinamajam visuomenės labui. Žmonės įsikibę laikosi įsigalėjusios tvarkos, saugančios šeimą ir ginančios vaikų, jeigu jų esama, interesus, – greitakalbe bėrė Arčeris, versdamas į krūvą visas nuvalkiotas frazes, kurios atėjo jam į galvą, ir aistringai trokšdamas pridengti jomis pasibjaurėtiną tikrovę, kurią, regis, apnuogino jos tylėjimas.

Ji aiškiai nenorėjo ar negalėjo ištarti to vienintelio žodžio, kuris būtų praskaidrinęs atmosferą, todėl Arčeris darė viską, kad ji nepamanytų, jog jis stengiasi iškvosti jos paslaptį. Verčiau jau atsargiai slysti paviršiumi, kaip priimta senajame Niujorke, negu rizikuoti atverti žaizdą, kurios jis nepajėgus užgydyti.

– Supraskite, aš privalau padėti jums pažvelgti į šias aplinkybes akimis tų žmonių, kurie švelniai jus myli: Mingotų, Velandų, fon der Leidenų, visų jūsų draugų ir saviškių. Būtų nesąžininga, jeigu nepaaiškinčiau, kaip jie vertina tokius dalykus, – jis primygtinai reikalavo, bemaž maldavo, iš paskutiniųjų stengdamasis nutiesti tiltą per žiojinčią jos tylėjimo bedugnę.

– Taip, būtų nesąžininga, – lėtai ištarė ji.