Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Įdomu, kodėl ta grafienė įsikūrė mūsų lūšnyne? – grįžo prie savo klausimo Vinsetas.

– Todėl, kad jai nuoširdžiai nusispjauti į tai, kur ji gyvena, ir apskritai į visus mūsų aukštuomenės prietarus, – pasakė Arčeris, slapta didžiuodamasis Elenos Olenskos portretu, kurį pats nupiešė.

– Hmm... ji tikrai yra regėjusi ir geresnių laikų, – tarė Vinsetas. – Man reikia pasukti į aną gatvę. Iki pasimatymo.

Gūždamasis nuo šalčio jis perėjo į kitą Brodvėjaus pusę, o Niulandas liko stovėti ir žvelgdamas jam įkandin galvojo apie tai, ką išgirdo.

**

Tokie aiškiaregystės proveržiai Nedui Vinsetui neretai pasitaikydavo ir darė jį itin originalų. Arčeris stebėdavosi, kaip šitokią dovaną turintis vyras galėjo ramiai susitaikyti su pralaimėjimu, kai kiti jo bendraamžiai dar tebekovoja.

Jis žinojo, kad Vinsetas turi žmoną ir vaiką, bet niekada nebuvo jų matęs. Dažniausiai jie susitikdavo „Šimtmečio“ klube ar kitose žurnalistų ir menininkų pamėgtose vietose – kad ir smuklėje, į kurią Vinsetas kvietė jį išgerti alaus. Kažkada jis užsiminė Arčeriui, kad jo žmona sunkiai serga. Gal taip ir buvo, o gal varguolė stokojo saloniškumo arba vakarinių tualetų – nors veikiausiai ir vieno, ir kito. Pats Vinsetas jautė nenugalimą pasibjaurėjimą aukštuomenės ritualais. Arčeris, kuris buvo pripratęs vakarais persirengti, nes manė taip esant valyviau ir patogiau, ir kuriam niekada nešovė galvon, kad valyvumas ir patogumas – du brangiausiai kainuojantys kuklaus biudžeto punktai, Vinseto nuostatą laikė sudedamąja nuobodžios „bohemiškos“ pozos dalimi. Aukštuomenės žmonės, kurie persirenginėdavo apie tai nešnekėdami ir neskaičiavo, kiek kuris turi tarnų, atrodė jam kur kas paprastesni ir ne tokie drovūs kaip bohemos atstovai. Nepaisant šių skirtumų, su Vinsetu jam būdavo įdomu. Kaskart pastebėjęs poliesę barzdotą žurnalisto fizionomiją ir liūdnas akis Arčeris išsitraukdavo jį iš tamsaus kampo, kur šis amžinai nulįsdavo, ir užvesdavo ilgą pokalbį.

Žurnalistu Vinsetas tapo ne gera valia. Jis buvo literatas iš prigimties, bet ne laiku atėjęs į šį pasaulį, kuriam nereikėjo literatūros. Išleidęs trumpų subtilių esė rinkinį – jo leidėjai šimtą dvidešimt egzempliorių pardavė, trisdešimt išdalijo, o kitus (pagal sutartį) galų gale sunaikino, kad atlaisvintų vietą paklausesnėms prekėms – jis užmetė savo tikrąjį pašaukimą ir parsisamdė redaktoriaus padėjėju moterų savaitraščiui, spausdinusiam madas ir iškarpas pramaišiui su Naujosios Anglijos stiliaus meilės istorijomis ir nealkoholinių gėrimų reklama.

Jo sąmojų, nukreiptų į „Židinio liepsną“ (taip buvo vadinamas savaitraštis) atsargos buvo neišsenkamos, tačiau po tais juokeliais slypėjo bevaisis kartėlis, graužiantis dar neseną žmogų, kuris pamėgino laimę ir sudėjo ginklus. Jo kalbos visada priversdavo Arčerį įdėmiau pažvelgti į savo paties gyvenimą ir pajusti visą jo tuštumą, bet Vinseto gyvenimas, tiesą sakant, buvo dar tuštesnis. Ir nors intelektualiems ar smagiems pokalbiams temų netrūko, pasikeitimas nuomonėmis dažniausiai neperžengdavo melancholiško diletantiškumo rėmų.

– Įdomiausia, kad nei jūsų, nei mano gyvenimas nė velnio nevertas, – kartą pasakė Vinsetas. – Aš – nevykėlis, ir čia jau nieko nepadarysi. Galiu gaminti tik vienos rūšies prekę, bet pas mus ji neturi paklausos, ir neturės, kol aš gyvas. Tačiau jūs – laisvas ir turtingas. Kodėl jums nesiimti veiklos? Vienintelis tinkamas kelias – politika.

Arčeris atvertė galvą ir smagiai nusijuokė. Šie žodžiai akimirksniu atskleidė neperžengiamą bedugnę, skiriančią tokius žmones kaip Vinsetas nuo tokių kaip Arčeris. Aukštuomenės sluoksniuose kiekvienas žinojo, kad Amerikoje „džentelmenui nedera veltis į politiką.“ Bet Arčeris negalėjo taip tiesiai jam šito paaiškinti ir todėl atsakė išsisukinėdamas:

– Pasižiūrėkite į sąžiningo žmogaus politinę karjerą Amerikoje. Mes jiems nereikalingi.

– Kam „jiems“? Kodėl jums visiems nesusirinkus ir netapus „jais“?

Arčerio juokas virto atlaidžia šypsena. Tęsti ginčą buvo beprasmiška – visi gerai žinojo, koks likimas ištiko tą saujelę džentelmenų, kurie surizikavo savo geru vardu ir Niujorke ėmėsi savivaldybės ar valstijos lygio politinės veiklos. Laikai, kai tai buvo įmanoma, seniai praėjo: dabar šalis valdoma verteivų ir emigrantų, o padoriems žmonėms teko trauktis į sporto ar kultūros sritis.

– Kultūra! O, jeigu mūsų šalyje tokia būtų! Žinoma, šen bei ten pasitaiko želmenėlių, bet jie žūva – kaip čia tiksliau pasakius – dėl prastai išpurento dirvožemio ir trąšų stygiaus. Turiu omenyje europietiškųjų tradicijų, kurias atsivežė jūsų protėviai, liekanas. Jūs – niekinga mažuma, neturinti vadų, nedalyvaujanti konkurencinėje kovoje ir stokojanti auditorijos. Esate panašūs į ant apleisto namo sienos kabantį paveikslą, kurį būtų galima pavadinti – „Džentelmeno portretas“. Nė venas iš jūsų niekada nieko nepasieks, kol nepasiraitos rankovių ir nesukiš rankų giliai į purvą. Turite tai padaryti arba emigruoti... O Dieve, jeigu aš galėčiau emigruoti!..

Arčeris mintyse gūžtelėjo pečiais ir vėl sugrįžo prie knygų, apie kurias Vinsetas samprotaudavo, tegu ne visai užtikrintai, bet visada įdomiai. Emigruoti! Tarsi džentelmenas galėtų paprasčiausiai imti ir palikti savo gimtąją šalį! Tai lygiai taip pat neįmanoma, kaip pasiraitoti rankoves ir sukišti rankas į purvą. Džentelmenas lieka sėdėti namie ir nesikiša kur nereikia. Bet išaiškinti tai tokiam žmogui kaip Vinsetas tiesiog neįmanoma, ir todėl niujorkietiškasis literatūrinių klubų ir egzotiškų restoranų pasaulis, iš pirmo žvilgsnio primenantis kaleidoskopą, kaip reikiant papurtytas pasirodydavo esąs tik daug mažesnių matmenų dėžutė su daug vienodesniais ornamentais negu į vieną vietą surinktos Penktosios aveniu dalelytės.

**

Kitą rytą Arčeris bergždžiai daužėsi po miestą ieškodamas geltonų rožių ir pavėlavo į kontorą. Įsitikino, kad niekas to nepastebėjo, ir staiga jį apėmė neviltis – suvokė visišką savo gyvenimo tuštybę. Kodėl dabar jis ne smėlėtame Sent Ogiusteno paplūdimyje su Mėja Veland? Niekas nepuoselėjo iliuzijų, kad jis atsidavęs tarnybinėms priedermėms. Senovinėse advokatų kontorose, tokiose kaip ši, kuriai vadovavo misteris Leterbleras ir kuri daugiausia rūpinosi stambiomis žemės valdomis ir „konservatyviosiomis“ investicijomis, visada sukinėdavosi du trys jauni, turtingi ir visiškai neturintys ambicijų vyrukai. Po kelias valandas per dieną jie trindavo alkūnėmis stalus atlikdami smulkius pavedimus arba tiesiog skaitydami laikraščius. Nors visuotinai priimtu požiūriu jiems derėjo turėti tarnybą, vis dar buvo manoma, kad primityvus pelno vaikymasis žemina džentelmeną, ir teisininko profesija jam labiau tinka negu komercija. Beje, nė vienas iš tų jaunų vyrukų nesitikėjo ir net netroško pasistūmėti į priekį savo veiklos srityje ir daugelis jau pradėjo apaugti aplaidumo kerpėmis.

Nuo minties, kad ir pats baigia apsamanoti, Arčeris sudrebėjo. Žinoma, jis turėjo dar ir kitų polinkių bei pomėgių, atostogas leisdavo keliaudamas po Europą, draugavo su žmonėmis, kuriuos Mėja vadino „protingais“, ir apskritai stengėsi, kaip pats šiek tiek svajingai yra pareiškęs kalbėdamasis su ponia Olenska, „neatsilikti nuo laiko“. Tačiau į ką pavirs šis siaurutis jo gyvenimo ruoželis po vedybų? Jis pažinojo daugybę jaunų žmonių, svaigusių nuo tų pačių svajonių, – nors gal ir ne taip aistringai kaip jis, – o vėliau vyresniųjų pavyzdžiu palengva paskendusių įprastoje vienodybėje ir prabangoje.