Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Pasinaudojusi proga Ponia Olenska prabilo apie fantastišką išradimą, kuris vieną gražią dieną suteiks žmonėms galimybę šnekučiuotis ne tik esant skirtingose gatvėse, bet netgi – neįtikėtina svajonė! – skirtinguose miestuose. Tai jiems priminė Edgarą Po, Žiulį Verną ir kitokias banalybes, kurios neišvengiamai nusprūsta nuo liežuvio net itin išsilavinusiems žmonėms, kai iš dyko buvimo jie pradeda plepėti apie išradimus, kurių realumu tikėti būtų stačiai naivu. Ši tema sėkmingai parlydėjo juos iki pat didžiojo namo.

Misis fon der Leiden dar nebuvo grįžusi. Atsisveikinęs Arčeris patraukė prie savo rogių, o Bofortas nusekė paskui grafienę Olenską vidun. Nors fon der Leidenai tikrai nebuvo neprašytų svečių mėgėjai, vis dėlto jis galėjo tikėtis būti pakviestas pietų ir nuvežtas į stotį prieš išvykstant devintos valandos traukiniui. Bet tik tiek – jiems nė į galvą nešautų, kad džentelmenas, keliaujantis be bagažo, galėtų norėt pasilikti nakvynės, o pasiūlyti ją žmogui, su kuriuo jų santykiai toli gražu nebuvo širdingi, šeimininkams būtų stačiai atgrasu.

Bofortas tai žinojo ir tikriausiai numatė, todėl tik didžiulis nekantrumas galėjo priversti jį sukarti tolimą kelią viliantis tokio menko atlygio. Jis, be abejo, persekiojo grafienę Olenską, o persekiodamas gražutes moteris Bofortas siekdavo tik vieno tikslo. Nuobodūs, bevaikiai namai seniai buvo jam pakyrėję ir šalia ilgalaikės paguodos jis nuolat ieškodavo meilės nuotykių net ir savo aplinkoje. Tai štai nuo ko bėgo ponia Olenska. Tik neaišku, ar todėl, kad jai nusibodo jo įkyrumas, ar nebuvo įsitikinusi savo pajėgumu jam pasipriešinti – žinoma, jeigu jos šnekos apie pabėgimą nebuvo tik apgavystė, o išvykimas – vien gudrus manevras.

Arčeris tuo netikėjo. Kad ir kokie trumpučiai buvo jo susitikimai su ponia Olenska, vis dėlto jam atrodė, kad išmoko skaityti jai iš veido ar bent jau iš balso, o dabar ir veidas, ir balsas išdavė apmaudą ir netgi sąmyšį dėl netikėto Boforto pasirodymo. O jeigu viskas ne taip, jeigu ji tyčia išvažiavo iš Niujorko, kad galėtų susitikti su Bofortu? Tada ji apskritai neverta dėmesio, nes susiejo savo likimą su vulgariu pašlemėku, o moteris, užmezgusi romaną su Bofortu – beviltiškai susikompromitavusi.

Ne, būtų tūkstantį kartų blogiau, jeigu ją – nors smerkė ir turbūt niekino Bofortą – būtų sužavėję pranašumai, kuriais jis išsiskyrė iš kitų vyrų: dviejų žemynų ir jų aukštuomenės pažinimas, pažintys su dailininkais, aktoriais ir kitomis įžymybėmis, panieka čionykščiams prietarams. Bofortas buvo vulgarus, jis buvo neišsilavinęs ir pasipūtęs, bet dėl gyvenimo aplinkybių ir tam tikro įgimto sumanumo įdomesnis pašnekovas už daugelį vyrų, lenkiančių jį dorove ir įtaka visuomenėje, tačiau kurių horizontas ribojosi ties Artilerijos gatve ir Centriniu parku. Ir jokia moteris, sugrįžusi iš didžiojo pasaulio, negalėtų šito skirtumo nepamatyti ir juo nesusižavėti.

Apimta pykčio ponia Olenska pasakė Arčeriui, esą juodu kalba skirtingomis kalbomis. Jaunuolis žinojo: daugeliu atvejų ji teisi. Tuo tarpu Bofortas puikiausiai suprato visas jos šnekos subtilybes ir laisvai ja šnekėjo. Jo mąstymo būdas ir kalbėjimo maniera, jo įsitikinimai buvo šiurkšti kopija to, kas taip aiškiai atsiskleidė grafo Olenskio laiške. Iš pirmo žvilgsnio šis panašumas galėjo pakenkti Bofortui grafo žmonos akyse, bet Arčeris buvo pernelyg protingas ir nemanė, kad jauną moterį, tokią kaip Elena Olenska, būtinai turėtų erzinti viskas, kas primena praeitį. Ji gali tikėti, kad bjaurisi praeitimi, tačiau dalykai, kurie viliojo ją anksčiau, gali vilioti ir dabar – net prieš jos pačios valią.

Šitaip, iš paskutiniųjų stengdamasis išlikti nešališkas, Arčeris svarstė Boforto ir jo aukos padėtį. Jis iš tikrųjų norėjo padėti grafienei, ir kartais jam atrodydavo, kad ji nieko kito ir netrokšta, tik kad jis padėtų jai.

Tą vakarą Arčeris išpakavo iš Londono atsiųstas knygas. Dėžėje buvo daugybė leidinių, kurių jis nekantriai laukė: naujausias Herberto Spencerio veikalas, neprilygstamų Alfonso Dodė apsakymų rinkinys ir romanas, pavadintas „Midlmaču“, kuris neseniai susilaukė įdomių atsiliepimų. Dėl šio malonumo Arčeris atsisakė trejų kviestinių pietų, tačiau su juslingu žinovo džiaugsmu vartydamas puslapius jis vargiai tesuprato, ką skaito, ir knygos viena po kitos krito jam iš rankų. Staiga jis paėmė eilėraščių tomelį, kurį užsisakė susigundęs pavadinimu „Gyvenimo namai“. Atsivertęs jį Arčeris paniro į tokią atmosferą, kokia kvėpuoti knygose jam dar neteko – ji buvo karšta, aitri ir drauge nenusakomai švelni, paprasčiausioms žmogiškoms aistroms suteikianti naujo nerimastingo žavesio. Visą naktį tuose stebuklinguose puslapiuose jam vaidenosi paveikslas moters, Elenos Olenskos veidu. Bet kai prabudęs ryte pažvelgė į rudus akmeninius namus kitoje gatvės pusėje, prisiminė savo rašomąjį stalą misterio Leterblero kontoroje, šeimos suolą Viešpaties Malonės bažnyčioje, valanda, praleista Skaiterklifo parke, jam pasirodė tokia pat nutolusi nuo tikrovės kaip ir naktiniai jo regėjimai.

– O Viešpatie, Niulandai, koks tu išblyškęs! – ryte geriant kavą šūktelėjo Džeinė, o misis Arčer pridūrė:

– Niulandai, mielasis, aš seniai pastebėjau, kad tu kosti. Tikiuosi, nepervargai?

Abi damos buvo įsitikinusios, kad geležiniame vyresniųjų partnerių junge jaunojo Niulando gyvenimas perpildytas ne apsakomai sunkaus triūso, o jis niekada nė nemėgino pakeisti jų nuomonės.

Kitos dvi ar trys dienos buvo kankinamai ilgos. Arčeris jautė burnoje kasdienybės kartėlį ir kartais jam atrodydavo, tarsi yra gyvas palaidotas po savo paties ateities uola. Jis nieko negirdėjo nei apie grafienę Olenską, nei apie „nuostabųjį namelį“, ir nors kartą klube buvo susitikęs Bofortą, jie tik tylomis vienas kitam linktelėjo per visto stalą. Ir tik ketvirtą vakarą grįžęs namo rado laiškelį: „Ateikite rytoj vėliau. Turiu Jums paaiškinti. Elena.“ Tik tiek.

Arčeris buvo pakviestas pietų. Šyptelėjęs iš prancūziškos sakinio konstrukcijos jis įsikišo laiškelį į kišenę. Po pietų jis išvyko į teatrą ir tik po vidurnakčio grįžęs namo vėl išsitraukė ponios Olenskos raštelį ir kelis kartus iš eilės lėtai jį perskaitė.

Atsakyti jis galėjo keleriopai. Visą naktį nesudėdamas bluosto Arčeris nuodugniai svarstė visus variantus. Ryte pagaliau apsisprendė – įsimetė į sakvojažą šiek tiek drabužių ir sėdo į garlaivį, tą dieną išplaukiantį į Sent Ogiusteną.

XVI

Kai Arčeris pagrindine smėlėta Sent Ogiusteno gatve priėjo prie misterio Velando namo ir pamatė po magnolija stovinčią Mėją, kurios plaukuose žaižaravo saulė, jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip ilgai atidėliojo kelionę.

Čia buvo tiesa, tikrovė – čia jo gyvenimas, o jis, įsivaizduodamas, jog niekina beprasmius draudimus, bijojo atsiplėšti nuo savo rašomojo stalo, kad kas nors nepasmerktų dėl netinkamu laiku pasiimtų atostogų!

Išgirdęs pirmuosius Mėjos žodžius: „Niulandai, ar kas nors atsitiko?“ – jis pamanė, kad būtų kur kas „moteriškiau“, jeigu ji iškart būtų perskaičiusi jo akyse, kodėl čia atvažiavo. Bet kai atsakė: „Taip, aš pajutau, jog turiu jus pamatyti“, Mėjos veidą užliejęs džiugus nuoraudis ištirpdė šaltoką jos nuostabą ir Arčeris suprato, kaip lengvai jam bus atleista ir kaip greitai meilios šeimos šypsenos ištrins jam iš atminties švelnų misterio Leterblero nepritarimą.

Nors ir ankstyvu metu, pagrindinė gatvė nebuvo tinkama vieta širdingai sveikintis ir Arčeris svajojo likti vienudu su Mėja, kad galėtų išlieti jai savo švelnumą ir nekantrumą. Iki Velandų vėlyvų pusryčių dar buvo likusi visa valanda ir, užuot pakvietusi jį į namus, Mėja pasiūlė pasivaikščioti užmiestyje po seną apelsinmedžių giraitę. Ji visai neseniai irstėsi valtimi ir saulės spinduliai, žaidę lengvuose upės raibuliuose, regis, pagavo ją į savo auksinius tinklus. Išsitaršę plaukai žvilgėjo kaip sidabro gijos ir kontrastavo su įdegusiais skruostais, o jaunatviškai ryškiai žėrinčios akys atrodė šviesios, bemaž perregimos. Kai ji plačiu, ramiu žingsniu žengė šalia Arčerio, nesudrumsčiama