Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

rimtimi priminė marmurinę jauną amazonę.

Įtemptiems Arčerio nervams šis reginys buvo toks pat gaivinantis kaip dangaus žydrynė ir upės tyla. Jie atsisėdo ant suoliuko po apelsinmedžiais ir Arčeris apkabinęs pabučiavo Mėją. Bučinys buvo kaip gurkšnis šalto vandens iš saulės nutvieksto šaltinio, tačiau apkabino jis, matyt, stipriau nei ketino, nes Mėjos skruostus užliejo raudonis ir ji lyg išsigandusi atšoko.

– Kas jums? – šypsodamasis paklausė Arčeris. Ji pažvelgė į jį nustebusi ir atsakė:

– Nieko.

Abu sumišo ir Mėja išlaisvino savo ranką. Tai buvo vienintelis kartas, kai Arčeris pabučiavo ją į lūpas, jeigu neprisiminsime trumpučio bučinio Boforto žiemos sode, ir jis pastebėjo, kad Mėja sunerimo ir prarado savo berniokišką šaltakraujiškumą.

– Papasakokite, ką čia veikiate, – paprašė jis, užsimetė rankas virš galvos ir prisidengdamas nuo žilpinančios saulės užsismaukė ant akių skrybėlę. Paskatinus ją kalbėti apie pažįstamus paprastus dalykus buvo patogu leisti netrukdomai sroventi savo mintims, ir Arčeris sėdėjo klausydamasis negudrios maudynių, plaukiojimų burine valtimi, jodinėjimų ir kartais šokių kuklioje svetainėje, kai uoste išmesdavo inkarą karo laivas, kronikos. Viešbutyje gyvena malonūs žmonės iš Baltimorės ir Filadelfijos, be to, trims savaitėms atvažiavo Selfridžo Merio šeima, nes Keitė neseniai persirgo bronchitu. Jie nori paplūdimyje įrengti teniso kortą, tačiau raketes turi tik Keitė ir Mėja, o kiti apskritai nėra girdėję apie tenisą.

Visa tai atima begales laiko, ji suspėjusi tik perversti ant veleninio popieriaus išspausdintą tomelį („Portugalų sonetus“), kurį Arčeris atsiuntė jai prieš savaitę, bet užtai atmintinai mokosi eilėraštį „Apie tai, kaip iš Gento į Acheną buvo atnešta gera žinia“, nes tas eilėraštis – vienas iš pirmųjų, kuriuos jai perskaitė Arčeris. Ji juokdamasi pranešė, kad Keitė Meri nė nenutuokė, jog pasaulyje esama poeto Roberto Brauningo.

Netrukus šūktelėjusi, kad metas pusryčiauti, ji pašoko ir abu nuskubėjo namus, kuriuose Velandai įsikurdavo žiemą – į senutį namelį nedažytu stogu ir neapkirpta raudonųjų snapučių gyvatvore. Misteris Velandas, tikras namisėda, vengė apšnerkštų, neturinčių elementarių patogumų Pietų viešbučių ir jo žmonai metai iš metų tekdavo pakloti nemenką sumelę ir nežmoniškomis pastangomis, pasitelkus nepatenkintus tarnus niujorkiečius ir samdytus vietinius negrus, greitosiomis sustyguoti visą ūkį.

„Daktaras reikalauja, kad vyras jaustųsi kaip namie, antraip jis nervinsis ir klimatas neis jam į naudą“ – kiekvieną žiemą aiškindavo ji kupiniems užuojautos Filadelfijos ir Baltimorės gyventojams.

Misteris Velandas, spindulingai šypsodamasis per stalą, nukrautą visokiais per stebuklą gautais delikatesais, tarė Arčeriui:

– Štai matote, mano drauge, čia mes gyvename kaip karo stovykloje. Aš sakau žmonai ir Mėjai, kad ketinu pripratinti jas prie klajokliško gyvenimo sunkumų.

Misterį ir misis Velandus ne menkiau nei jų dukterį nustebino netikėtas jaunuolio atvykimas, tačiau Arčeris susiprato paaiškinti, kad vos nesusigriebė žiauraus peršalimo, ir misteriui Velandui tokia priežastis pasirodė visai rimta, kad galėtum numoti ranka į bet kokias priedermes.

– Reikia būti itin atsargiam, ypač artėjant pavasariui, – pasakė jis ir įsikrovęs kaugę gelsvų blynelių apšlakstė juos auksaspalviu sirupu. – Jeigu būčiau buvęs apdairus, kai buvau jūsų amžiaus, dabar Mėja šoktų pokyliuose, užuot leidusi žiemas užkampyje su sunkiai sergančiu seniu.

– Tėti, man čia labai patinka, juk pats žinote. Jeigu ir Niulandas galėtų pasilikti, man čia būtų tūkstantį kartų geriau nei Niujorke.

– Niulandas turi pasilikti, kol praeis peršalimas, – rūpestingai pasakė misis Veland, o Arčeris juokdamasis pridūrė, kad nederėtų pamiršti tarnybos.

Pasikeitus telegramomis su kontora peršalimui gydyti jam pavyko gauti visą savaitę, o tai, kad misterio Leterblero atlaidumą iš dalies lėmė jo talentingo jaunesniojo partnerio taip sėkmingai sutvarkyti nemalonūs ponios Olenskos skyrybų reikalai, nušvietė visą šį reikalą švelnia ironija. Misteris Leterbleras pranešė misis Veland, kad misteris Arčeris „padarė neįkainojamą paslaugą“ visai šeimai ir senoji misis Menson Mingot yra labai patenkinta. Kartą, kai Mėja su tėvu išvažiavo pasivažinėti vienintele mieste esančia karieta, misis Veland pasinaudojo patogia proga ir palietė temą, kurios vengdavo dalyvaujant dukrai.

– Bijau, kad Elenos mąstymas visai kitoks negu mūsų. Jai buvo vos aštuoniolika, kai Medora Menson vėl išsivežė ją į Europą. Prisimenate, koks kilo šurmulys, kai savo pirmajame pokylyje ji pasirodė apsirengusi juoda suknele? Dar viena Medoros keistenybė, kuri tąkart pasirodė bemaž pranašiška! Tai įvyko mažiausiai prieš dvylika metų ir nuo tada Elena nė karto nebuvo Amerikoje. Nėra ko stebėtis, kad ji visiškai sueuropėjo.

– Bet juk Europos visuomenė nepritaria skyryboms. Grafienė Olenska buvo įsitikinusi, kad siekdama laisvės ji elgiasi pagal amerikietiškuosius principus, – tardamas jos vardą pirmą kartą po grįžimo iš Skaiterklifo Arčeris pajuto, kad rausta.

Misis Veland užjaučiamai nusišypsojo.

– Tokias pasakaites apie mus kuria užsieniečiai. Jie įsivaizduoja, kad mes pietaujame antrą valandą po vidurdienio ir skatiname skyrybas! Štai todėl man ir atrodo didžiausia kvailystė rengti iškilmingus priėmimus, kai jie atvyksta į Niujorką. Jie naudojasi mūsų svetingumu, o sugrįžę namo kartoja vis tas pačias nesąmones.

Arčeris nieko į tai neatsakė ir misis Veland kalbėjo toliau:

– Tačiau mes labai vertiname, kad jūs įtikinote Eleną atsisakyti tos minties. Nei jos močiutei, nei dėdei Lavelui to padaryti nepavyko. Jie parašė man, kad ji pakeitė savo ketinimus tik jūsų paveikta – ji ir pati taip sakė močiutei. Ji nepaprastai žavisi jumis. Vargšelė Elena visada buvo aikštinga mergaitė. Kažin, kaip toliau klostysis jos gyvenimas?

„Taip, kaip mes sumanėme, – sukosi jam ant liežuvio. – Jeigu jūs visi norite, kad Elena taptų Boforto meiluže, o ne kokio padoraus vyruko žmona, tai einate teisingu keliu.“

Įdomu, ką pasakytų misis Veland, jeigu šiuos žodžius jis būtų ištaręs garsiai? Arčeris įsivaizdavo, kaip persikreipia jos ryškūs, ramūs bruožai, kuriems gyvenimas, praleistas kovojant su juokingais sunkumais, suteikė netikro orumo. Jie vis dar išsaugojo buvusio grožio, kurį atkartojo jos duktė, pėdsakus, ir Arčeris klausė savęs, ar ir Mėjos veidui bėgant metams lemta taip sugrubti ir įgyti tokią pat nedrumsčiamo naivumo išraišką.

O ne, jis visai nenorėjo, kad Mėja paveldėtų tokį naivumą, kuris protą atriboja nuo vaizduotės, o širdį – nuo gyvenimiškos patirties!

– Esu įsitikinusi: jeigu ta baisi istorija būtų pakliuvusi į laikraščius, mano vyrui tai būtų mirtinas smūgis, – tęsė misis Veland. – Aš nesivaikau smulkmenų, nenoriu jų žinoti – taip ir pasakiau vargšelei Elenai, kai ji pamėgino apie tai prabilti. Kai ant rankų turiu sunkų ligonį, aš privalau būti linksma ir laiminga. Bet misteris Velandas buvo baisingai susikrimtęs ir kol laukėme, kaip šis reikalas išsispręs, jam kiekvieną rytą pakildavo temperatūra. Jį kaustė siaubas, kad jo mergaitė gali sužinoti, jog pasaulyje esama tokių dalykų. Bet juk ir jūs, brangusis Niulandai, jautėte tą patį. Mes visi žinojome: tada jūs galvojote apie Mėją.

– Aš visada galvoju apie Mėją, – pasakė Arčeris ir norėdamas kaip nors pabaigti pokalbį atsistojo.

Jis norėjo pasinaudoti pokalbiu su misis Veland, kad įtikintų ją pagreitinti vestuves, tačiau neįstengė sugalvoti nė vieno argumento, kuris galėtų ją paveikti, ir lengviau atsiduso pamatęs, kad prie namo privažiavo misteris Velandas su Mėja.