– Puiku, rytoj vakare, – pakartojo jis, o pats sau pagalvojo, jog anksti nevažiuos, o atvykęs vėliau arba sukliudys jai nuvykti pas misis Strazers, arba jau neberas jos namie – taip susiklosčius aplinkybėms pastarasis variantas būtų užvis geriausias.
**
Tačiau buvo vos pusė devynių – visu pusvalandžiu anksčiau, negu pats buvo nusprendęs – kai genamas kažkokio keisto nerimo Arčeris paskambino į visterijomis apsivijusias duris. Tiesa, jis pamanė, kad sekmadieninis priėmimas pas misis Strazers – ne pokylis, ir jos svečiai, tarsi stengdamiesi sumenkinti prasižengimą, susirenka anksti. Ko jau ko, bet svetimų paltų ir skrybėlių ponios Olenskos prieškambaryje rasti jis tikrai nesitikėjo. Kodėl ji prašė atvykti anksčiau, jeigu pas ją pietauja svečiai? Kai įdėmiai apžiūrėjo drabužius, šalia kurių Nastasija pakabino ir jo paltą, Arčerio pasipiktinimą pakeitė smalsumas. Padoriuose namuose tokių paltų jis dar nebuvo matęs ir iš pirmo žvilgsnio nustatė, kad nė vienas iš jų nepriklauso Džulijui Bofortui. Vienas drabužis buvo aptrintas geltonas ulsteris [ilgas laisvas paltas, dažniausiai su diržu – vert.] – iš tokių, kurie pardavinėjami gatavų drabužių krautuvėse, kitas – labai senas parudęs apsiaustas su pelerina, panašus į tuos, kuriuos prancūzai vadina „makfarlanais“. Pastarasis, sprendžiant iš dydžio, priklausė aukštaūgiui žmogui, buvo gerokai padėvėtas, o juodos pažaliavusios jo klostės skleidė šlapių pjuvenų kvapą, liudijantį, kad jo šeimininkas ilgokai ramstė aludės sienas. Ant viršaus buvo užmestas pilkas apspuręs šalikas ir pasibaisėtina fetrinė skrybėlė, iš tolo primenanti dvasiškio galvos apdangalą.
Arčeris klausiamai kilstelėjo antakius. Nastasija atsakė jam tuo pačiu ir beviltiškai mostelėjusi ranka atvėrė priešais jį svetainės duris.
Arčeris labai nustebo pamatęs, kad šeimininkės svetainėje nėra, o prie židinio stovi kažkokia kita dama. Toji ponia – aukšta, perkarusi ir nevykusiai sudėta – buvo apsitaisiusi drabužiu, vingriai išdabintu spurgais, o jo medžiagos dryžiai ir langai sudarė įmantrų ornamentą, kurio raktas tikriausiai
buvo seniausiai pamestas. Jos plaukai, regis, stengėsi pražilti, bet pavykus tik nubluko. Jie buvo sukelti į aukštą šukuoseną, apvainikuotą ispaniškomis šukomis ir juodu nėrinių šaliku, o reumato subjaurotas rankas dabino nemokšiškai užadytos šilkinės pirštinės.
Šalimais cigarų dūmų debesyje stovėjo paltų savininkai, abu su rytiniais kostiumais – greičiausiai nuo ryto nebuvo pasikeitę drabužių. Vieną iš jų apstulbęs Arčeris atpažino kaip Nedą Vinsetą, o kitas, vyresnis ir visiškai jam nepažįstamas, sprendžiant iš milžiniškos figūros, buvo „makfarlano“ savininkas. Jis purtė savo žilus liūto karčius ir plačiai skėsčiojo rankomis, tarytum laimintų nuolankiai suklupusią minią.
Visi trys stovėjo ant kilimėlio prie židinio susmeigę akis į didžiulę tamsiai raudonų rožių puokštę, kuri drauge su violetinių našlaičių puokštele gulėjo ant sofos, kur paprastai sėdėdavo ponia Olenska.
– Tik pagalvokite, kiek šiuo metų laku jos gali kainuoti – nors, žinoma, brangi ne dovana, o dovanotojas! – trūkčiojančiu staccato pareiškė dama, kai Arčeris įėjo kambarį.
Jam pasirodžius visas trejetas nustebęs atsigręžė, o dama žengė į priekį ir ištiesė jam ranką.
– Brangusis misteri Arčeri, galima sakyti, pusbroli Niulandai! – sušuko ji. – Aš – markizė Menson.
Arčeris nusilenkė, o dama kalbėjo toliau:
– Mieloji Elena priglaudė mane kelioms dienoms. Atvykau iš Kubos, ten leidau žiemą su savo draugais ispanais – žavingiausiais, garbingiausiais žmonėmis, kilmingiausia senosios Kastilijos diduomene. Kaip norėčiau jus supažindinti! Tačiau mane iškvietė gerasis mano draugas daktaras Karveris. Ar jūs pažįstami su daktaru Agatonu Karveriu, bendruomenės „Meilės slėnis“ įkūrėju?
Daktaras Karveris palenkė savąją liūto galvą ir markizė tęsė:
– Ak, Niujorkas, Niujorkas, koks jis tolimas dvasios gyvenimui! Matau, su misteriu Vinsetu jūs pažįstami.
– O taip, prieš kurį laiką aš prie jo priartėjau, tik ne šiais keliais vaikščiodamas, – sausai šyptelėjo Vinsetas.
Markizė priekaištingai palingavo galvą.
– Iš kur jūs žinote, misteri Vinsetai? „Dvasia sklando ten, kur nori.“
– Taip, taip, kur nori! – spigiu balsu patvirtino misteris Karveris.
– Misteri Arčeri, prašom prisėsti. Mes keturiese nuostabiai papietavome ir mano mergytė nuėjo į viršų persirengti. Ji laukia jūsų ir po akimirkos nusileis. O mes žavėjomės šiomis nuostabiomis gėlėmis, kurios jai bus tokia maloni staigmena.
Vinsetas liko stovėti.
– Deja, man jau metas. Prašau perduoti poniai Olenskai, kad mums bus labai liūdna, kai ji paliks mūsų gatvę. Šis namas buvo tikra oazė.
– Ak, bet jūsų ji neapleis. Poezija ir menas – jos gyvenimo šerdis. Juk jūs, misteri Vinsetai, rašote eilėraščius?
– Ne, bet kartais juos skaitau, – pasakė Vinsetas ir nusilenkęs išėjo iš kambario.
– Kandus protas... un peu sauvale [šiek tiek laukinis – pranc.]. Bet jis toks sąmojingas. Daktare Karveri, juk jūs taip pat manote, kad jis sąmojingas?
– Sąmojis – ne mano sritis, – rūsčiai atkirto daktaras Karveris.
– Ak, ak, sąmojis – ne jūsų sritis! Misteri Arčeri, koks jis negailestingas mums, silpniems mirtingiesiems. Bet daktaras gyvena vien dvasinį gyvenimą ir dabar mintyse kaupiasi paskaitai, kurią šį vakarą skaitys pas misis Blenker. Sakykite, daktare Karveri, ar surasite laiko prieš važiuodamas pas misis Blenker paaiškinti misteriui Arčeriui jūsų nuostabųjį „Tiesioginio kontakto“ atradimą? Bet ne, matau, kad jau greitai devynios, ir mes neturime teisės jūsų gaišinti, kai daugybė žmonių laukia jūsų įžvalgų.
Tokia išvada daktarą Karverį, regis, šiek tiek sutrikdė, tačiau sutikrinęs savo svarų auksinį laikrodį su mažučiu kelioniniu ponios Olenskos laikroduku jis nenorom susirengė išeiti.
– Pasimatysime vėliau, tiesa, mieloji bičiule? – paklausė jis markizės, kuri su šypsena atsakė:
– Kai tik privažiuos Elenos karieta, aš prie jūsų prisidėsiu. Tikiuosi, paskaita dar nebus prasidėjusi. Daktaras Karveris mąsliai pažvelgė į Arčerį.
– Jeigu šį jaunuolį domina mano tyrinėjimai, gal misis Blenker leistų, kad atsivežtumėte ir jį?
– O, mielas drauge, jeigu tai būtų įmanoma... Esu įsitikinusi, ji būtų labai laiminga. Tik bijau, kad Elena turi reikalų su misteriu Arčeriu.
– Labai gaila, – pasakė daktaras Karveris. – Bet štai mano vizitinė kortelė.
Jis įteikė Arčeriui kortelę, ir šis perskaitė gotišku šriftu išvedžiotą užrašą:
Agatonas Karveris, Meilės slėnis, Kitaskvotomis, Niujorkas
Daktaras Karveris atsisveikino ir misis Menson su atodūsiu, kuris galėjo reikšti tiek apgailestavimą, tiek palengvėjimą, vėl mostu pasiūlė Arčeriui sėstis.
– Elena tuoj sugrįš, o kol kas aš mielai pabūsiu su jums šią tylią akimirką. Arčeris kažką sumurmėjo apie džiaugsmą dėl tokio malonaus susitikimo ir markizė savo žemu, tarsi dūstančiu balsu tarė:
– Aš viską žinau, misteri Arčeri, mano mergytė man papasakojo, ką dėl jos padarėte. Jūsų išmintingas patarimas, jūsų vyriškas tvirtumas... ačiū Dievui, kad atsiradote ne per vėlai!
Arčeris klausėsi jos labai sutrikęs. Ar yra pasaulyje nors viena būtybė, kuriai ponia Olenska nebūtų papasakojusi, kad jis įsikišo į asmeninius jos reikalus?
– Madam Olenska perdeda. Jos paprašytas, aš tik daviau teisininko patarimą.
Читать дальше