Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Ji vėl atsisėdo ant sofos, tiesiog susmuko tarp banguojančių savo šventinio drabužio klosčių lyg pavargusi kaukė pasibaigus karnavalui, o Arčeris tebestovėjo prie židinio ir negalėjo atplėšti nuo jos akių.

– Viešpatie, – sudejavo jis, – o aš maniau...

– Ką jūs manėte?

– Neklauskite, ką aš maniau!

Nepajėgdamas atitraukti nuo jos akių Arčeris pastebėjo, kaip karštas raudonis pakyla jos kaklu ir užlieja veidą. Ponia Olenska išsitiesė ir kupinu rūstaus orumo žvilgsniu atrėmė jo žvilgsnį.

– Ir vis dėlto aš klausiu.

– Matote... tame laiške, kurį davėte man paskaityti... buvo rašoma...

– Mano vyro laiške?

– Taip.

– To, kas rašoma tame laiške, aš nebijojau. Bijojau tik vieno: užtraukti gėdą ir negarbę visai šeimai – jums ir Mėjai.

– Dieve mano, – vėl suvaitojo Arčeris ir užsidengė rankomis veidą.

Stojusi tyla prislėgė juos sunkiu nepataisomo praradimo akmeniu. Arčeriui atrodė, kad tas akmuo – jo paties antkapis, ir begalinėje ateityje nėra nieko, kas galėtų kada nors nuridenti nuo jo sielos šią sunkenybę. Jis nekrustelėjo, neatitraukė nuo veido rankų ir užmerktos jo akys vis žvelgė ir žvelgė į nepermatomą tamsą.

– Šiaip ar taip, aš jus myliu... – ištrūko jam.

Iš kitos židinio pusės, iš sofos kampučio, kur Arčeris nujautė ją tebesėdint, pasigirdo tylus prislopintas raudojimas – lyg vaiko. Jis skubiai priėjo artyn.

– Elena! Kokia kvailystė! Kodėl jūs verkiate? Viską, kas padaryta, galima pakeisti. Aš tebesu laisvas, jūs taip pat išsilaisvinsite, – Arčeris ją apkabino, jos veidas – lyg gėlės žiedas po lietaus – prisilietė jam prie lūpų, ir visos tuščios jų baimės pranyko kaip šmėklos tekančios saulės šviesoje. Ir kam reikėjo ištisas penkias minutes ginčytis su ja stovint kitoje kambario pusėje, kai nuo vieno vienintelio prisilietimo viskas iškart tapo taip aišku?

Elena atsakė į bučinį, bet akimirksniu visa susigūžė jo glėbyje, atstūmė jį ir pakilo.

– Vargšeli Niulandai, anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti. Bet dėl to niekas nepasikeitė, – pasakė ji.

– Tai pakeitė visą mano gyvenimą.

– Ne, ne, taip neturi būti ir nebus. Jūs – susižadėjęs su Mėja Veland, o aš – ištekėjusi.

Arčeris užsiplieskė ir taip pat atsistojo.

– Nesąmonė! – ryžtingai atkirto jis. – Apie tokius dalykus jau per vėlu galvoti! Mes neturime teisės apgaudinėti savęs ir kitų. Apie jūsų santuoką mes nekalbėsime, bet nejaugi galite įsivaizduoti, kad po to, kas įvyko, aš vesiu Mėją?

Ji tylėjo laibomis rankomis atsirėmusi į židinio atbrailą, o veidrodyje už nugaros atsispindėjo jos profilis. Viena garbana ištrūko iš šukuosenos ir nusviro jai ant kaklo. Elena atrodė nusikamavusi, net pasenusi.

– Aš negaliu įsivaizduoti, kaip pasakysite tai Mėjai. Ar jūs galite?

Arčeris nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Jau per vėlu trauktis.

– Šitaip kalbate todėl, kad dabar tai lengviausia pasakyti... bet ne todėl, kad tai tiesa. Iš tikrųjų jau per vėlu keisti mudviejų abiejų sprendimą.

– Aš nesuprantu jūsų!

Ji graudžiai nusišypsojo ir, užuot nušvitęs, jos veidas dar labiau apniuko.

– Nesuprantate, nes nežinote, kaip viską sujaukėte mano gyvenime. Taip, taip, iš pat pradžių... gerokai anksčiau, nei sužinojau apie viską, ką jūs padarėte.

– Apie viską, ką aš padariau?

– Taip. Iš pradžių aš tiesiog nesupratau, kad čia visi manęs šalinasi ir laiko nedora moterimi. Regis, jie net nenorėjo pietauti su manimi prie vieno stalo. Apie tai sužinojau vėliau – ir tai, kad įkalbėjote savo mamą važiuoti su jumis pas fon der Leidenus, reikalavote apie jūsų sužadėtuves paskelbti per pokylį pas Bofortus, kad mane galėtų paremti nebe viena, o dvi šeimos...

Tai išgirdęs Arčeris nusijuokė.

– Tik pamanykite, kokia aš buvau kvaila ir nepastabi! – tęsė grafienė. – Aš nieko nežinojau, kol močiutė vieną dieną man viską išplepėjo. Niujorkas man atrodė ramybės ir laisvės oazė – aš sugrįžau namo. Vėl atsidūrusi tarp saviškių jaučiausi tokia laiminga, kad maniau, jog visi čia be galo geri, mieli ir labai džiaugiasi mane matydami. Iškart pajutau, kad nėra geresnio už jus žmogaus – niekas kitas man nepaaiškino, kodėl turiu padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė taip sunku ir... ir nereikalinga. Tie gerieji žmonės nepajėgė manęs įtikinti, nes aš jaučiau, kad jie niekada nepatyrė pagundos. O jūs žinojote, jūs supratote, jūs jautėte, kaip aplinkinis pasaulis kimba į žmones savo auksinėmis rankomis, ir vis dėlto bjaurėjotės jo reikalavimais, bjaurėjotės laime, pirkta išdavystės, žiaurumo ir abejingumo kaina. Anksčiau aš to nežinojau... ir tai geriausia, ką sužinojau.

Jos balsas buvo duslus, lygus, be ašarų, be regimo jaudulio, ir kiekvienas žodis, išlėkęs jai iš lūpų, išlydytu švinu degino Arčeriui krūtinę. Nuleidęs galvą jis žiūrėjo į židinio kilimėlį ir atlasinio batelio galiuką, kyšantį iš po Elenos suknelės, paskui ūmai suklupo ant kelių ir pabučiavo tą batelį.

Elena lėtai palinko prie jo, uždėjo rankas ant jo pečių ir pažvelgė tokiu giliu žvilgsniu, kad jis nepajėgė nė krustelėti.

– Ne, nemėginsime pakeisti to, ką jūs padarėte! – sušuko ji. – Jau nebegaliu galvoti kaip anksčiau. Aš negalėsiu jūsų mylėti, jeigu jūsų neatsisakysiu.

Apimtas nevilties Arčeris ištiesė į ją rankas, bet Elena atšoko, ir juodu tylėdami žvelgė vienas į kitą per jos žodžių suręstą užtvarą. Netikėtai jį apėmė įtūžis.

– O Bofortas? Ar tik ne jis pakeis mane?

Išsprūdus tokiems žodžiams, Arčeris pasirengė atsakomajam pykčio proveržiui, net džiaugėsi, kad ji suteiks peno jo įtūžiui. Bet ponia Olenska tik nubalo. Ji stovėjo nuleidusi rankas, šiek tiek palenkusi galvą, tarytum kažką svarstydama.

– Jis laukia jūsų šiandien pas misis Strazers, kodėl nesiskubinate? – piktai nusišiepė Arčeris.

Grafienė paskambino.

– Aš šiandien niekur nevažiuosiu, paliepk, kad karieta grįžtų paimti senjoros markizės, – pasakė ji pasirodžiusiai tarnaitei.

Kai durys vėl užsidarė, Arčeris žvelgė į ją kartėlio sklidinomis akimis.

– Kam tokia auka? Juk sakėte, kad jaučiatės vieniša. Aš nedrįsiu trukdyti jums susitikt su draugais.

Ji nusišypsojo jam akimis iš po drėgnų blakstienų.

– Dabar aš nebebūsiu vieniša. Tikrai buvau vieniša, man buvo baisu. Tačiau tuštumos ir tamsos jau nebėra ir dabar, pažvelgusi į savo širdį, aš jaučiuosi kaip vaikas, vidury nakties įeinantis į kambarį, kuriame visada šviesu.

Visa savo išvaizda ir balso tonu ji tarsi statė tarp jų neregimą, bet neįveikiamą užtvarą, ir Arčeris vėl suvaitojo:

– Aš jūsų nesuprantu!

– Bet suprantate Mėją!

Jis paraudo iš apmaudo, bet akių nuo jos nenuleido.

– Mėja pasirengusi manęs atsisakyti.

– Ką? Praėjus vos trims dienoms po to, kai jūs atsiklaupęs maldavote pagreitinti vestuves?

– Ji nesutiko, ir tai suteikia man teisę...

– Ak, juk jūs man paaiškinote, koks pasibjaurėtinas šis žodis.

Apimtas mirtino nuovargio Arčeris nusigręžė. Atrodė, lyg daugybę valandų būtų ropštęsis stačia uola, ir dabar, kai pagaliau pavyko pasiekti pačią viršūnę, rankos nusilpo ir jis žemyn galva krenta į tamsią bedugnę.

Jeigu būtų įmanoma vėl suspausti ją glėbyje, jis sutriuškintų jos argumentus, tačiau Elena tebelaikė jį per atstumą: visoje jos figūroje ir žvilgsnyje buvo justi kažkoks nesuprantamas atsajumas, bet ir jis pats buvo perimtas pamaldžios pagarbos jos nuoširdumui.