Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Здесь есть возможность читать онлайн «Эдит Уортон - Nekaltybės amžius» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, Издательство: Svajonių knygos, Жанр: Классическая проза, Любовные романы, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nekaltybės amžius: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nekaltybės amžius»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Edith Wharton „Nekaltybės amžius“ (vertė Dalia Juodaitytė, 400 p., 2008 m., „Svajonių knygos“) – pirmasis romanas, už kurį moteris gavo Pulitzerio premiją. Kitas, ne ką mažiau intriguojantis faktas – 1993 metais Martinas Scorsese pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame vaidino Michelle Pfeiffer ir Danielis Day–Lewisas. Atrodo, romanas turėtų būti tikras amerikietiškos literatūros perlas. Bet, žinoma, nereikėtų apie knygą spręsti iš jos viršelio. Romane aprašoma klasikinė, jau daugybę kartų panaudota istorija, kurią galima nusakyti dviem žodžiais – „meilės trikampis“. Tokia jau ta meilė – kažkas vis turi jai trukdyti. Kaip gi kitaip? Jei niekas netrukdytų meilei, pasaulis prarastų beveik visus geriausius literatūros šedevrus. Tad geriau jau tegul kas nors trukdo... Trukdo ir šiame kūrinyje: Niulandas Arčeris ruošiasi vesti gražuolę Mėją Veland, bet iš Europos grįžta Mėjos pusseserė Elena Olenska. Štai, ir turime klasikinę dramą. Permainingi jausmai, moralė, sąžinė, pareiga ir t.t. – visi pagrindiniai komponentai sudėti į šią klasika tapusią knygą. Ir suprantama, kodėl ji tapo klasika – visais laikais pasaulis sukosi apie šiuos pagrindinius komponentus. Galima sugalvoti, kaip naujai juos sumaišyti, galima vieną išmesti ir įdėti kitą, bet esmė nuo to mažai kinta: meilė, kad ir kokiame laikmetyje atsirastų, visada sukelia, jei ne problemų, tai bent jau dramatiškų ir aistringų įvykių. Šiame romane taip pat gausu intrigų ir siekių išbristi iš savo laikmečio normų, moralės ir panašių kataklizmų. Be abejo, Niulandas Arčeris nori pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą – tai dar vienas amžinas žmogaus noras, ataidintis ir iki šiandienos literatūros. Trumpai tariant, „Nekaltybės amžius“ yra klasikinis, kupinas jausmų ir emocijų romanas apie meilę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis yra nuobodus ir neoriginalus kūrinys. Ne. Romanas parašytas talentingai ir subtiliai – šiuo atveju sutinku su Johnu Updike‘u. Tačiau jis skirtas tikrai ne progresyviam šiuolaikiniam skaitytojui, laukiančiam iš literatūros, jei ne skandalo, tai bent jau ko nors nenormalaus. Edith Wharton pasakoja jautriai ir švelniai, tarsi pati būtų bijojusi aštriau ir staigiau pakreipti savo kuriamų herojų gyvenimus. Tai istorija romantikams. Žmonėms, kurie tiki (būtent – tiki!) jausmų grožiu, jų nemirtinga ir amžina galia. Žmonėms, kuriems tiesiog patinka nors trumpam pabėgti iš šio pasaulio ir pasislėpus žodžiuose mėgautis malonia literatūra – „Nekaltybės amžiumi“.
Vertėjas: Dalia Juodaitytė

Nekaltybės amžius — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nekaltybės amžius», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Šiapus balto kaspino, atskyrusio vietas abiem šeimoms, jis pamatė raudoną Boforto fizionomiją – iš savo ūgio aukštybių jis įžūliai apžiūrinėjo moteris. Šalia sėdėjo jo žmona, visa skendinti sidabriškose šinšilose ir žibuoklėse, o ties tolimuoju kaspino galu buvo matyti sulaižyta Lorenco Lefertso galva.

Atrodė, ir čia jis stovi „gero tono“, tos neregimos dievybės, vadovaujančios visai ceremonijai, sargyboje.

„Įdomu, kiek jo dieviškojo ritualo pažeidimų pastebėjo aštri Lefertso akis?“ – pamanė Arčeris. Ir staiga prisiminė, kad kadaise ir jam šie dalykai atrodė labai svarbūs. Viskas, kas anksčiau užpildydavo jo dienas, dabar atrodė lyg vaikiška gyvenimo parodija, tarsi viduramžių scholastų ginčai apie metafizinius terminus, kurių prasmės niekas niekada nesuprato. Audringa diskusija, ar reikia surengti vestuvinių dovanų „parodą“, aptemdė paskutines valandas prieš vestuves, ir Niulandas tiesiog nepajėgė suprasti, kaip suaugę žmonės gali iki įniršio ginčytis dėl šitokių niekų. Galų gale klausimą išsprendė (neigiamai) misis Veland, su pasipiktinimo ašaromis akyse pareiškusi, kad jau greičiau įsileis į savo namus reporterius. O juk buvo laikai, kai Arčeris apie šiuos dalykus turėjo labai apibrėžtą ir gana kategorišką nuomonę ir visa, kas susiję su jo mažučio klano papročiais ir nuostatomis, jam atrodė neapsakomai reikšminga.

„Ir visą tą laiką, – mąstė jis, – kažkur tikri žmonės gyveno tikrą gyvenimą...“

– Eina! – susijaudinęs sušnibždėjo vyriausiasis pabrolys, tačiau jaunikis žinojo, kad tai dar ne jie.

Atsargiai prasivėrusios bažnyčios durys tebuvo ženklas, kad vežėjų karalius misteris Braunas (juodais drabužiais, kaip ir dera diakonui, kurio pareigas jis dabar ėjo) atlieka išankstinę savo kariaunos apžiūrą prieš sustatydamas ją kovos tvarka. Durys vėl be garso užsidarė, o dar po kurio laiko buvo iškilmingai atvertos ir per bažnyčią nuvilnijo šnabždesys: „Giminaičiai!“

Priekyje, vedama vyriausiojo sūnaus, ėjo misis Veland. Jos stambiame rausvame veide buvo sustingusi progai deranti iškilminga išraiška. Tamsiai violetinė atlaso suknelė su blyškiai žydrais įsiuvais šonuose ir žydros stručio plunksnos ant mažutės atlaso skrybėlaitės susilaukė visuotinio pritarimo, tačiau jai didingai nušlamėjus sijonais ir dar nespėjus atsisėsti į savo vietą eilėje priešais misis Arčer, žiūrovai jau tempė kaklus stengdamiesi įžiūrėti, kas eina įkandin.

Išvakarėse pasklido fantastiškas gandas, esą misis Menson Mingot numojo ranka į savo negalią ir nusprendė dalyvauti ceremonijoje. Šis ketinimas taip atitiko narsų jos būdą, kad klubuose buvo lažinamasi iš didelių sumų, ar pajėgs ji pereiti per navą ir įsisprausti į siaurą suolą. Pavyko sužinoti, kad ji pasiuntė savo stalių pasižiūrėti, ar negalima nuimti jos suolo galinės sienelės, ir išmatuoti atstumą tarp sėdynės ir priekinės suolų eilės atramos. Rezultatai buvę nepalankūs ir visa šeima

išgyveno neramią dieną, nes senė brandino mintį pervažiuoti per navą savo didžiuliame krėsle ant ratukų ir lyg soste atsisėsti altoriaus papėdėje.

Klaikūs misis Mingot kėslai taip nederamai išstatyti save visuotinei apžiūrai suteikė jos giminaičiams tiek kančių, kad jie buvo pasirengę apipilti auksu sumanų žmogelį, kuris apskaičiavo, jog krėslas per platus ir nepravažiuos tarp geležinių statramsčių, ant kurių ištempta kiltinė stoginė virš įėjimo į bažnyčią.

Mintis nuardyti tą stoginę ir leisti spoksoti į save siuvėjų ir reporterių miniai, kuri laužte laušis prie plyšių kilte, sutrikdė net senę Kateriną, nors kurį laiką šis planas dar buvo svarstomas.

– Bet jie, ims ir padarys mano mergaitės nuotrauką bei įdės į laikraščius ! – sušuko misis Veland, kai buvo užsiminta apie naujausią anytos užmačią, ir visas klanas vieningai pašiurpo dėl tokio negirdėto nepadorumo. Pramotei teko pasiduoti, bet nuolaida buvo išsiderėta tik už pažadą vestuvinius pusryčius surengti po jos stogu, nors, pasak vieno giminaičio iš Vašingtono skvero, kam mokėti Braunui papildomai už svečių nugabenimą į pasaulio kraštą, kai iki Velandų namų – pora žingsnių.

Nors Džeksonai visą šitą maišalynę buvo plačiai pagarsinę, tačiau keli stiprių pojūčių mėgėjai vis dėlto tikėjosi, kad senė Katerina atvažiuos į bažnyčią, ir kai vietoj jos pasirodė jos marti, aistrų įtampa juntamai atlėgo. Ryškus misis Lavel Mingot įraudis ir blausus žvilgsnis liudijo, kokių nežmoniškų pastangų prireikia jos amžiaus ir sudėjimo damai įsisprausti į naują suknelę. Bet kai nusivylimas nepasirodžius senei Katerinai nuslūgo, visi sutiko, kad jos juodieji šilko nėriniai, priderinti prie alyvinio atlaso ir skrybėlaitės su Parmos žibuoklėmis, nuostabiai kontrastuoja su žydrais ir tamsiai violetiniais misis Veland tonais. Visai kitokį įspūdį paliko prakauli manieringa

dama, kuri ėjo jai iš paskos po ranka su misteriu Mingotu, ir kai ši pasišiaušusi pamėklė, apsitaisiusi nežmoniškais apdarais iš styrančių į visas puses kaspinų, spurgų ir plevėsuojančių šalikų, išdygo Arčeriui prieš akis, jo širdis krūptelėjo ir akimirką liovėsi plakusi.

Jis buvo įsitikinęs, kad markizė Menson tebėra Vašingtone kur maždaug prieš mėnesį išvažiavo su savo dukterėčia Elena Olenska. Manyta, kad netikėtas jos išvykimas buvo inspiruotas ponios Olenskos troškimo apsaugoti tetulę nuo pragaištingos daktaro Agatono Karverio įtakos, nes šis vos neužverbavo jos į „Meilės slėnio“ šalininkų gretas, todėl niekas nesitikėjo kurią nors iš tų dviejų damų pamatyti vestuvių ceremonijoje. Kurį laiką Arčeris stovėjo įrėmęs žvilgsnį į fantastišką Medoros figūrą ir stengėsi įžiūrėti, kas eina įkandin jos, tačiau paaiškėjo, kad eisena ja ir pasibaigia – ne tokie svarbūs šeimos nariai jau buvo užėmę savo vietas suoluose ir aštuoni augaloti pabroliai lyg skrydžiui pasirengę paukščiai pranėrė pro šonines duris ir susibūrė priebažnytyje.

– Niulandai! Ar girdite?! Ji čia! – sušnypštė vyriausiasis pabrolys.

Arčeris krūptelėjo.

Nuo tada, kai jo širdis liovėsi plakusi, turbūt praėjo nemažai laiko, nes balta ir rožinė procesija jau buvo pasiekusi navos vidurį. Vyskupas, pastorius ir du baltapūkiai patarnautojai stovėjo prie lelijomis apkaišyto altoriaus, o pirmieji Šporo simfonijos akordai byrėjo gėlėmis po jaunosios kojomis.

Arčeris atmerkė akis (nejaugi jos tikrai buvo užmerktos, o gal jam tik pasivaideno?) ir pajuto, kad jo širdis vėl plaka kaip įprastai. Muzika, lelijų kvapas nuo altoriaus, vis artėjantis tiulio ir apelsinų žiedų debesis, misis Arčer veidas, ūmai iškreiptas palaimingos raudos, pastoriaus balsas, neaiškiai murmantis laiminimo žodžius, aštuonių rausvų pamergių ir aštuonių juodų pabrolių išmokti manevrai – visi tie vaizdai, garsai ir pojūčiai, iš esmės puikiausiai pažįstami, bet tokie neapsakomai keisti ir beprasmiai dabar, kai visa tai vyksta su juo, galutinai surizgo Arčerio galvoje.

„O Dieve, kur žiedas?“ – nustėro jis ir dar kartą pakartojo konvulsišką visų jaunikių judesį.

Po akimirkos šalia jo atsirado Mėja. Nuo jos sklido toks švytėjimas, kad sušildė sustingusią Niulando širdį, jis išsitiesė ir su šypsena pažvelgė jai į akis.

– Jeigu tokia Išganytojo valia... – pradėjo pastorius.

Žiedas jau Mėjai ant piršto, vyskupas ištarė palaiminimą, pamergės pasirengusios vėl užimti savo vietas procesijoje, vargonai tuoj užgriaudės Mendelsono maršą, be kurio dar nė karto neišėjo į gyvenimą nė viena Niujorko jaunavedžių

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nekaltybės amžius»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nekaltybės amžius» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nekaltybės amžius»

Обсуждение, отзывы о книге «Nekaltybės amžius» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x