Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Tikiuosi, kad ir mes tokie būsime! – linksmai šūktelėjo Arčeris ir Mėja berniokiškai jam nusišypsojo:

– Taip! Juk mūsų laimė dar tik prasideda – mudu su jumis visada būsime laimingi drauge!

XX

– Žinoma, mieloji, mes būtinai papietausime pas misis Karfrai, – pasakė Arčeris, ir Mėja susirūpinusi pažvelgė į jį viršum masyvių britiško metalo stalo įrankių, puošusių pusryčiams padengtą stalą pensionate.

Visoje darganotoje rudeninio Londono dykumoje buvo tik du žmonės, kuriuos Niulandai Arčeriai pažinojo, bet atkakliai stengėsi išvengti, nes labai keista Niujorko tradicija bylojo, kad netaktiška užsienyje primesti savo draugiją pažįstamiems.

Lankydamosi Europoje misis Arčer ir Džeinė taip šventai paisė šios taisyklės ir taip tvirtai atstumdavo visus savo bendrakeleivių mėginimus draugiškai pabendrauti, kad nepersimesdavo nė vienu žodeliu su „užsieniečiais“, išskyrus viešbučių ir geležinkelio tarnautojus. Į tėvynainius, jei neminėsime tų, kuriuos pažinojo asmeniškai arba iš nuogirdų, jos žvelgdavo dar atsainiau. Taigi jeigu nepasitaikydavo susidurti su kuo nors iš Čiversų, Mingotų arba Dagonetų, ištisus kelionių po užsienį mėnesius jos praleisdavo griežtai tête-à-tête [vienu du, akis į akį – pranc.]. Tačiau kartais net nuoširdžiausios atsargumo priemonės būna bergždžios, ir kartą vakare Bocene viena iš dviejų kitoje koridoriaus pusėje gyvenančių anglių (kurių vardus, tualetus ir visuomeninę padėtį Džeinė jau buvo suskubusi nuodugniai ištyrinėti) pasibeldė į duris ir paklausė, ar misis Arčer neturėtų gydomojotepalo, nes antrąją damą, nekviestosios viešnios seserį misis Karfrai, netikėtai užpuolęs bronchitas. Misis Arčer, kuri niekada nesileisdavo į kelionę be namų vaistinėlės, laimei, galėjo pasiūlyti jai būtino vaisto.

Misis Karfrai rimtai sunegalavo, o kadangi ji su seserimi mis Harl keliavo vienos, abi damos buvo nepaprastai dėkingos ponioms Arčer, kurios visaip stengėsi palengvinti jų dalią, o sumani amerikiečių tarnaitė netgi sugebėjo pastatyti ligonę ant kojų.

Išvažiuodamos iš Boceno ponios Arčer neturėjo nė minties vėl pasimatyti su misis Karfrai ir mis Harl. Misis Arčer požiūriu, pirštis į draugystes „užsieniečiams“, kuriems padarai atsitiktinę paslaugą – siaubingai netaktiška. Bet misis Karfrai ir jos seseriai toks požiūris buvo ne tik nežinomas, bet tiesiog nesuvokiamas, ir todėl jos jautė gilų dėkingumą „žaviosioms amerikietėms“, kurios Bocene buvo joms tokios malonios. Jaudinamai atkakliai jos išnaudodavo kiekvieną progą susitikti su misis Arčer ir Džeine šioms keliaujant po žemyną ir išties antgamtiškai išradingai iššniukštinėdavo, kada amerikietės užsuks į Londoną pakeliui iš Valstijų arba į Valstijas. Draugystė tapo ilgalaikė, ir kaskart, kai misis Arčer ir Džeinė apsistodavo Brauno viešbutyje, jų jau laukdavo dvi mielos draugės, kurios taip pat augino paparčius Vordo dėžėse, pynė makramė, skaitė baronienės Banzen memuarus ir turėjo savo nuomonę apie žinomiausius Londono pamokslininkus. Pasak misis Arčer, pažintis su misis Karfrai ir mis Harl „visiškai pakeitė Londoną“, ir tuo metu, kai Arčeris buvo susižadėjęs su Mėja, tarp abiejų šeimų buvo nusistovėję tokie artimi santykiai, kad nuspręsta, jog bus „visai tinkama“ pasiųsti anglėms kvietimus į vestuves, o šios atsidėkodamos atsiuntė nuostabią džiovintų Alpių gėlių puokštę po stiklu. Niulandui su žmona išplaukiant į Angliją, misis Arčer išlydėdama juos prieplaukoje tarė: „Tu būtinai turi supažindinti Mėją su misis Karfrai.“

Niulandas su žmona visai neketino vykdyti šio nurodymo, tačiau išradingoji misis Karfrai įsigudrino juos susirasti ir pasiuntė jiems kvietimą pietų – kaip tik šis kvietimas privertė Mėją Arčer suraukti antakius, kai juodu gėrė arbatą su bandelėmis.

– Tau bepigu, Niulandai, juk tu jas pažįsti. O aš jausiuosi nejaukiai tarp tokios daugybės nepažįstamų žmonių. Kita vertus, kuo man apsirengti?

Niulandas atsilošė į kėdės atkaltę ir šypsodamasis pažvelgė į žmoną. Ji dar niekada nebuvo tokia graži ir tokia panaši į Dianą. Atrodė, nuo angliškos drėgmės rausvi jos skruostai dar skaisčiau pražydo, mergaitiškas bruožų aštrumas sušvelnėjo, o gal juos sušildė laimės švytėjimas, kuris sklido iš vidaus kaip šviesa iš po ledo.

– Kuo tau apsirengti, mieloji? Argi praėjusią savaitę iš Paryžiaus neatkeliavo visa skrynia suknelių?

– Taip, žinoma. Tik nežinau, kaip dera apsivilkti. – Mėja truputį papūtė lūpas. – Niekada nebuvau kviestiniuose pietuose Londone ir nenoriu atrodyti juokinga.

– Argi anglės vakarais rengiasi ne taip kaip visos?

– Niulandai! Kaip tu gali taip kvailai klausinėti? Juk į teatrą jos eina apsivilkusios senas balines suknias ir be skrybėlaičių!

– Na, gal jos ir namie dėvi balines suknias. Tačiau tik ne misis Karfrai ir ne mis Harl. Jos bus su gaubčiukais kaip mama... ir su šalikais, minkštučiukais pūkuotais šalikais.

– Tarkime, tu teisus. Bet kaip bus apsirengusios kitos damos?

– Ne taip subtiliai kaip tu, mažute, – atsakė jis stebėdamasis, kodėl ji, kaip ir Džeinė, pradėjo nesveikai domėtis puošmenomis.

Atsidususi Mėja atitraukė savo kėdę.

– Labai ačiū, Niulandai, bet man nuo to ne lengviau. Staiga jam tvykstelėjo mintis.

– O kodėl tau neapsivilkus savo vestuvinės suknelės? Mano galva, būtų visai tinkama.

– Ak, mielasis! Jeigu aš ją turėčiau! Bet ji išsiųsta į Paryžių persiūti ateinančiai žiemai ir Vortas jos dar negrąžino.

– Na, ką gi, – gūžtelėjo pečiais Arčeris ir atsistojo. – Žiūrėk, rūkas sklaidosi. Jeigu tuoj pat lėksime į Nacionalinę galeriją, dar suspėsim pasižiūrėti paveikslų.

**

Jaunieji Arčeriai po trijų mėnesių povestuvinės kelionės, kurios įspūdžius laiškuose draugėms Mėja apibūdino miglotu žodžiu „palaima“, rengėsi namo.

Prie Italijos ežerų jie taip ir nenuvažiavo – gerai pagalvojęs Arčeris nusprendė, kad nepajėgia įsivaizduoti žmonos to kraštovaizdžio fone. O ji (praleidusi mėnesį madingų Paryžiaus siuvėjų draugijoje) mieliau buvo linkusi birželį palaipioti po kalnus, o rugpjūtį paplaukioti. Šis planas buvo tiksliai įvykdytas – birželį jie praleido Interlakene ir Grindelvalde, o rugpjūtį – Normandijos pakrantėje, mažame Etretos miestelyje, kurį jiems rekomendavo kaip egzotišką ir tylų. Kalnuose Arčeris kartais mostelėdavo į pietus ir tardavo: „Ten Italija“, o Mėja linksmai šypsodamasi atsakydavo: „Būtų puiku nuvažiuoti ten ateinančią žiemą, bet juk tu turėsi būti Niujorke.“

Tiesą sakant, keliavimas Mėją žavėjo daug mažiau, nei jis tikėjosi. Kai visi tualetai buvo užsakyti, Mėja džiaugėsi galėdama pasivaikščioti, pajodinėti, paplaukioti ir išmėginti jėgas žaisdama naują smagų žaidimą – lauko tenisą, ir kai jaunavedžiai pagaliau sugrįžo į Londoną (čia juodu turėjo praleisti dvi savaites, kol kostiumus užsisakys Arčeris), Mėja jau nebeslėpė, kaip nekantriai laukia dienos, kai galės išplaukti.

Londone ji domėjosi tik teatrais ir krautuvėmis. Bet teatrai jai pasirodė ne tokie patrauklūs kaip Paryžiaus kafešantanai po žydinčiais kaštonais Eliziejaus laukuose, kur ji išgyveno ligi tol nepatirtus pojūčius, nuo restorano terasos stebėdama apačioje sėdinčias „kokotes“ ir klausydamasi vyro verčiamų kupletų – tų, kuriuos jis manė esant ganėtinai švankius jaunosios žmonos ausims.

Arčeris vėl sugrįžo prie visų senovinių, paveldėtų santuokos principų. Kur kas lengviau laikytis papročių ir elgtis su Mėja taip, kaip visi jo draugai elgiasi su savo žmonomis, nei mėginti praktiškai įgyvendinti teorijas, kurias puoselėjo būdamas laisvas viengungis. Nėra prasmės stengtis emancipuoti žmoną, kuri net neįtaria esanti nelaisva. Kita vertus, jis seniai suprato: menama laisvė Mėjai reikalinga vien tam, kad galėtų sudėti ją ant vedybinės meilės altoriaus. Nenusižeminusi – šito jai niekada neleistų savigarba. Maža to, gal kada nors netgi išauš diena (kartą taip jau nutiko), kai ji suras jėgų šitą auką atsiimti, jeigu manys, kad taip elgiasi jo paties labui. Tačiau Mėjos požiūris į santuoką buvo labai paprastas, ir šitokia krizė galėtų kilti nebent tada, jeigu Arčeris pradėtų atvirai ją įžeidinėti, bet jos gilūs jausmai vyrui neleido apie tai net pagalvoti. Arčeris žinojo: kad ir kas nutiktų, Mėja visada liks ištikima, narsi ir nekerštinga, todėl ir pats privalėjo išsiugdyti šias dorybes.