Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Arčeris išgąstingai pažvelgė į pašnekovą. Jaunuolis, kuris lankėsi pas Gonkūrus ir Floberą, kuriam atrodo verta gyventi tik dėl idėjų, nori įsikurti Niujorke! Jis nustebęs žvelgė į mesjė Rivjerą ir neišmanė, kaip jam paaiškinti, kad didžiausi jo pranašumai ir talentai ten būtų tik kliuviniai kelyje į sėkmę.

– Niujorke, Niujorke... Kodėl būtinai Niujorke? – murmėjo jis, bergždžiai mėgindamas įsivaizduoti, ką gimtasis jo miestas galėtų pasiūlyti jaunuoliui, kuriam, regis, tereikia malonių pokalbių?

Blyški Rivjero oda ūmai plykstelėjo raudoniu.

– Aš... aš maniau, kad ta jūsų sostinė – intelektinio gyvenimo centras, – pasakė jis. Tada, matyt, išsigandęs, kad pašnekovas nepamanytų, jog yra prašomas pagalbos, skubiai tarė: – Kartais vienokius ar kitokius samprotavimus pasakai ne tiek kitiems, kiek pats sau. Tiesą sakant, artimiausioje ateityje neturiu galimybės... – jis pakilo ir linksmai pridūrė: – Misis Karfrai turbūt laukia, kad palydėčiau jus į viršų.

Pakeliui į namus Arčeris nesiliovė galvojęs apie šį epizodą. Valanda, praleista su mesjė Rivjeru, paveikė jį kaip gaivaus oro gurkšnis ir impulso pagautas jis jau norėjo pasikviesti prancūzą rytoj pietų, bet jau buvo pradėjęs suprasti, kodėl vedę vyrai ne visada iškart paklūsta akimirksnio įgeidžiams.

– Tas jaunas mokytojas – labai įdomus žmogus. Mes smagiai pasišnekėjome apie knygas ir dar daug apie ką, – sėdėdamas karietaitėje atsargiai pratarė Arčeris.

Mėja prabudo iš svajingo snaudulio, kurio prasmę jos vyras ilgai ir nesėkmingai aiškinosi, kol šeši vedybinio gyvenimo mėnesiai pagaliau įdavė jam šios paslapties raktą.

– Tas prancūziukas? Argi jis tau nepasirodė klaikiai nuobodus?! – šaltai paklausė Mėja, ir Arčeris susivokė, jog giliai širdyje ji nusivylusi: ar vertėjo eiti į svečius Londone, kad susipažintum su dvasininku ir prancūzu mokytoju? Jos nusivylimą sukėlė ne įprastas snobizmas, o tik senajam Niujorkui būdingas numanymas, ko gali tikėtis, svetimoje šalyje surizikavęs savo orumu. Jeigu Mėjos tėvai sumanytų pasikviesti misis Karfrai šeimą į Penktąją aveniu, tikrai pasiūlytų kokių solidesnių svečių nei parapijos šventikas ir namų mokytojas. Bet Arčeris buvo susierzinęs ir negalėjo nutylėti.

– Nuobodus? Kam jis gali pasirodyti nuobodus? – paklausė jis ir Mėja neįprastai guviai atšovė:

– Mano galva, visiems, išskyrus jo mokinius. Draugijoje šie žmonės visada tokie susikaustę. Tačiau, – taikiai pridūrė ji, – man turbūt tiesiog nelemta suprasti, koks jis protingas.

Žodis „protingas“, nuskambėjęs iš Mėjos lūpų, Arčeriui nepatiko beveik taip pat kaip „nuobodus“, bet jį jau pradėjo gąsdinti jo paties polinkis nuolat pastebėti jam nepriimtinus žmonos bruožus. Galų gale, jos pažiūros nesikeičia. Jos tokios pat kaip tų žmonių, tarp kurių Arčeris užaugo, ir visą gyvenimą buvo įsitikinęs, kad jos nors ir neišvengiamos, tačiau neesminės. Dar prieš kelis mėnesius jis nepažinojo nė vienos padorios moters, kuri būtų žiūrėjusi į pasaulį kitaip, o jeigu vyras veda, tai veda tik padorią moterį.

– Ką gi, tada gal nekviesiu jo pietų, – juokdamasis nusprendė Arčeris, o Mėja pasibaisėjo:

– Viešpatie! Pasikviesti Karfrajų mokytoją?!

– Na, nebūtinai tą pačią dieną kaip ir juos, jeigu jau tu prieštarauji. Bet aš mielai dar kartelį su juo pasišnekučiuočiau. Jis tikisi gauti vietą Niujorke.

Mėjos nuostaba nenusileido jos abejingumui. Arčeriui net pasirodė, kad ji įtaria, ar tik jis nebus persiėmęs pragaištinga užsienietiška dvasia.

– Vietą Niujorke? Kokią dar vietą? Niekas nesamdo prancūzų namų mokytojų. Ką jis ten ketina veikti?

– Jeigu gerai supratau – svarbiausia, kad būtų tokia, kur jis galėtų mėgautis maloniais pokalbiais, – kurstomas prieštaravimo dvasios atsakė Arčeris ir Mėja pritariamai nusijuokė.

– Ak, Niulandai, kaip įdomu! Kaip tai prancūziška!

Tiesą sakant, jis net apsidžiaugė, kad Mėja, juokais nuleidusi jo norą pasikviesti mesjė Rivjerą, viską nusprendė už jį. Per popiečio pokalbį būtų nelengva išsilenkti klausimų apie Niujorką, o kuo Arčeris ilgiau apie tai galvojo, tuo sunkiau jam sekėsi įsivaizduoti mesjė Rivjerą tame Niujorke, kurį jis pažinojo.

Staiga jis suprato, kad ir ateityje dar ne viena problema taip pat neigiamai bus išspręsta už jį, ir nors nuo šios minties jį nukrėtė šiurpas, susimokėjęs vežėjui ir žengdamas vidun paskui ilgą žmonos šleifą Arčeris guodėsi banalia mintimi, kad pirmieji šeši vedybinio gyvenimo mėnesiai – visada sunkiausi.

„Tikiuosi, vėliau išmoksime išvengti aštrių vienas kito kampų“, – pamanė jis, tačiau blogiausia buvo tai, kad Mėja jau pradėjo šlifuoti kaip tik tuos jo kampus, kurių aštrumą Arčeris norėjo išsaugoti.

XXI

Nedidelė ryški pievelė lygia juosta driekėsi palei skaisčią jūrą.

Velėna buvo tvarkingai apkraštuota purpuriniais snapučiais ir margeniais, o iš rudų it šokoladas ketaus vazonų, lygiais tarpais sustatytų vingiuoto link jūros vedančio keliuko pakraščiu, ant kruopščiai nušluotos skaldos sviro petunijų ir pelargonijų garbanos.

Lygiu atstumu nuo uolingo skardžio ir kvadratinio gyvenamojo namo (taip pat šokolado spalvos, išskyrus skardinį verandos stogą, kuris buvo nudažytas kaip medžiaginis tentas – geltonais ir rudais dryžiais) krūmokšnių fone buvo pastatyti du dideli taikiniai. Kitoje pievelės pusėje priešais taikinius buvo ištemptas tikras tentas, o po juo – ratu sustatyti suoliukai ir sodo krėslai. Pulkelis damų vasarinėmis suknelėmis ir džentelmenų pilkais surdutais ir su cilindrais ant galvų stovėjo pievelėje arba sėdėjo ant suoliukų. Kartkartėmis kokia grakšti mergina krakmolyta muslino suknele išeidavo iš po stoginės ir paleisdavo į taikinį strėlę. Tada žiūrovai liaudavosi šnekėję ir skaičiuodavo taškus.

Niulandas Arčeris smalsiai stebėjo šią sceną iš verandos. Abipus blizgančiais dažais nudažytų pakopų ant ryškiai geltonų porceliano stovų puikavosi mėlyni porceliano vazonai, kuriuose augo spygliuoti žali augalai, o išilgai verandos driekėsi platus mėlynų hortenzijų bordiūras, apkraštuotas raudonais snapučiais. Arčeriui už nugaros pro stiklines svetainės duris, kurias jis ką tik uždarė, anapus plevenančių nėrinių užuolaidų žvilgėjo išblizgintas parketas, lyg salelėmis nusėtas kartūno pufais, žemučiais krėslais ir aksominiais staliukais, nustatinėtais sidabriniais niekučiais.

Niuporto lankininkų klubo rugpjūčio varžybos visada vykdavo pas Bofortus. Ši sporto šaka, kuriai populiarumu ligi šiol neprilygo jokia kita, jeigu neminėsime kroketo, pradėjo nusileisti lauko tenisui, nors pastarasis žaidimas vis dar buvo laikomas pernelyg šiurkščiu ir negrakščiu, o geresnės progos pasipuikuoti naujais tualetais ir gracingomis pozomis už šaudymą iš lanko negalėjo suteikti niekas.

Arčeris apstulbęs žvelgė į pažįstamą paveikslą. Keista, kad gyvenimas teka sena vaga, nors jo požiūris į tą gyvenimą ryškiai pasikeitė. Kaip tik Niuporte jis pirmą kartą suprato, kokie dideli tie pokyčiai. Praėjusią žiemą, kai juodu su Mėja apsigyveno naujame žalsvai geltoname name su erkeriu ir Pompėjos stiliaus vestibiuliu, Arčeris palengvėjusia širdimi pasinėrė į įprastą savo kontoros rutiną, ir tas sugrįžimas prie kasdienės veiklos buvo tarsi grandis, sujungusi jį su ankstesniu „aš“. Vėliau laukė malonus jaudulys perkant prašmatnų šyvą ristūną Mėjos karietaitei (dvikinkę karietą jai padovanojo Velandai) ir rūpesčiai įrengiant naująją biblioteką, kuri, nepaisant šeimos abejonių ir akivaizdaus nepritarimo, buvo tokia, apie kokią jis svajojo: tamsūs reljefiniai apmušalai, Istleiko stiliaus knygų spintos, paprasti nepoliruoti stalai ir jaukūs krėslai. „Šimtmečio“ klube jis vėl susitiko Vinsetą, „Niujorkietyje“ – savo rato aukštuomenės jaunuolių. Jeigu prie viso šito pridėtume valandas, paskirtas teisei, dar pietums, priėmimams namuose, kartais kokį vakarą, praleistą operoje ar dramos spektaklyje, dabartinis jo gyvenimas vis dar atrodė esąs visai natūralus ir neišvengiamas.