Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Kaip tik tą akimirką iš po tento išėjo Mėja Veland. Apsivilkusi balta suknele, sujuosta šviesiai žaliu kaspinu, su vijoklių vainiku ant skrybėlaitės, kupina šalto Dianos išdidumo, ji buvo tokia pat, kaip jų sužadėtuvių Bofortų pokylyje dieną. Atrodė, nuo tada jos akyse nešmėstelėjo jokia mintis, o širdyje – joks jausmas, ir nors vyras žinojo, kad jai nesvetima nei viena, nei kita, dar kartą nusistebėjo, jog gyvenimo patirtis nepalieka joje nė menkiausio pėdsako.

Laikydama rankoje lanką ir strėles ji sustojo pievelėje prie kreida nubrėžtos linijos, pakėlė lanką prie peties ir nusitaikė. Jos poza buvo kupina tokio klasikinio grakštumo, kad minia pritariamai suošė, o Arčerį užplūdo savininko pasididžiavimas, kuris taip dažnai įteigdavo jam apgaulingą pasitenkinimo jausmą. Mėjos priešininkės – misis Redi Čivers, Merių panelės ir daugybė raudonskruosčių merginų iš Torlių, Dagonetų ir Velandų šeimų – susijaudinusios spietėsi jai už nugaros, palenkusios žavias tamsiaplaukes ir auksaspalves galveles virš taškų lentelės, o blyškių atspalvių muslinai ir vainikai ant jų skrybėlaičių mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis. Visos buvo dailios, visos švytėjo jaunystės grožiu, bet nė viena neturėjo to nimfos lengvumo, kurį pasitelkusi jo žmona įtempė raumenis ir raukydamasi iš laimės pertekliaus visa siela atsidavė pergalės siekimui.

– Gerasis Dieve, – išgirdo Arčeris Lorenco Lefertso balsą, – nė viena iš jų nesugeba šitaip laikyti lanko.

Tačiau Bofortas atrėmė:

– Taip, bet šis taikinys – vienintelis, į kurį ji įstengia pataikyti.

Arčerį apėmė beprotiškas pyktis. Paniekinama šeimininko duoklė Mėjos „padorumui“ jos vyrą, sakytum, turėjo tik pradžiuginti. Jeigu koks nors neišmanėlis laiko jūsų žmoną nepatrauklia, toks požiūris tik dar kartą patvirtina jos dorumą, bet Boforto žodžiai vis tiek sugėlė Niulandui širdį. O jeigu kraštutinumą pasiekęs padorumas tėra uždanga, po kuria slepiasi tuštuma? Stebint, kaip įraudusi Mėja paskutinį kartą pasiunčia strėlę į patį dešimtuką ir ramiai sugrįžta po tentu, Arčerį apėmė jausmas, kad jam dar nė karto nepavyko tos uždangos kilstelėti.

Mėja priėmė varžovių ir kitų svečių sveikinimus taip paprastai, kad šis paprastumas apvainikavo visas kitas jos dorybes. Niekas nepavydėjo jai sėkmės, nes ji mokėjo įteigti, kad ir nesėkmės atveju išliktų tokia pat nesudrumsčiamai rami. Bet kai jos akys susitiko su vyro akimis, Mėja nušvito tokiu pat džiaugsmu, kokį perskaitė jo veide.

Pinta misis Veland karietaitė laukė keleivių, ir jie pajudėjo kartu su kitais ekipažais, Mėja vadeliojo žemaūgius arkliukus, o Niulandas sėdėjo šalia jos.

Vakaro saulė vis dar delsė ryškiose pievelėse ir krūmynuose, Beleviu aveniu dviem eilėmis riedėjo dviviečiai ekipažai, dviratės karietos, lando ir „vis-a-vis“ [karieta, kurioje sėdima vienas prieš kitą –pranc.], vežantys puošnias damas ir ponus iš priėmimo pas Bofortus arba po įprasto popietinio pasivažinėjimo Vandenyno bulvaru.

– Imkime ir aplankykime močiutę, – netikėtai pasiūlė Mėja. – Norėčiau pati jai pasakyti, kad laimėjau prizą. Iki pietų dar marios laiko.

Arčeris sutiko ir karietaitė pasuko į Naraganseto aveniu, kirto Pavasario gatvę ir nudardėjo už jo nusidriekusios kalvotos dykynės link. Šioje nemadingoje vietovėje šykštuolė Jekaterina Didžioji, abejinga visų priimtiems papročiams ant pigios žemės lopinėlio virš įlankos dar jaunystėje pasistatydino vasarnamį su daugybe bokštelių ir skersinių sijų. Pritūpusios jo verandos, pasislėpusios tankiuose nykštukinių ąžuolų sąžalynuose, žvelgė į salų prisėtą įlanką. Įvažiavimo keliukas, vinguriuojantis tarp geležinių elnių ir snapučių klombose išdėliotų žydro stiklo rutulių, vedė prie paradinių durų po dryžuota stogine. Lakuotos riešutmedžio durys atsivėrė į siaurą koridorių, išklotą juodomis parketlenčių žvaigždėmis geltoname fone. Iš koridoriaus galėjai patekti į keturis nedidukus kvadratinius kambarius, išklijuotus aksomo apmušalais, kurių lubas italas dailininkas dosniai išpaišė visų Olimpo gyventojų atvaizdais. Kai ant misis Mingot užgriuvo sunki kūno našta, viename iš šių kambarių ji įsitaisė miegamąjį, o gretimame leisdavo dienas įsitaisiusi didžiuliame krėsle, pastatytame tarp atdarų durų ir lango, ir be perstojo vėduodamasi palmės lapo vėduokle. Tačiau neaprėpiamas jos biustas buvo taip toli išsikišęs į priekį, kad vėduoklės gainiojamas oras pasiekdavo pajudinti tik ranktūrių užvalkalų kutelius.

Senė Katarina, padėjusi Arčeriui pagreitinti vestuves, jautė jam prieraišumą, kurį dažniausiai jaučiame tiems, kuriems esame padarę paslaugą. Arčeris ją įtikino, kad jo nekantravimo priežastis – beprotiška meilė, o ji, būdama aistringų proveržių šalininkė (jeigu dėl jų nereikia papurtyti kapšo), visada pasitikdavo Niulandą kaip bendrininkė, užgriūdavo iškalbingais žvilgsniais ir pliūpsniais užuominų, laimė, visiškai nesuprantamų Mėjai.

Misis Mingot smalsiai apžiūrėjo ir susižavėjusi netgi pagyrė strėlę briliantiniu antgaliu, kuri pasibaigus varžyboms buvo prismeigta Mėjai prie krūtinės, ir pridūrė, kad jos laikais būtų pakakę filigraninės sagės, tačiau Bofortui juk netrūksta nei skonio, nei užmojo.

– Tai, brangute, tikra šeimos brangenybė, – nusišypsojo senė. – Turėsi palikti ją savo vyriausiai dukrai. – Ji žnybtelėjo Mėjai į ranką ir raudonis užliejo jaunosios moters veidą. – Na jau, na jau, ką tokio aš čia pasakiau? Argi jūs neturėsite dukterų, vien tik berniūkščius? O Dieve! Tik pažiūrėkite, kaip ji rausta! Nejaugi nė tiek nevalia pasakyti? Viešpatie gailestingasis, kai mano vaikai maldauja uždažyti visus šiuos dievus ir deives ant lubų, aš jiems atsakau: ačiū Aukščiausiajam, kad juos turiu – šitų bent jau niekuo nenustebinsi!

Arčeris nusikvatojo, o paskui jį ir Mėja, paraudusi iki plaukų pašaknių.

– Na, o dabar prašau išsamiai papasakoti man apie šventę, nes iš tos pakráipos Medoros neišgirsi nė vieno protingo žodžio, – paprašė pramotė.

– Iš pusseserės Medoros? Maniau, ji važiuos į Portsmutą! – šūktelėjo Mėja.

– Taip, – ramiai atsakė senė, – bet iš pradžių turi užvažiuoti čia pasiimti Elenos. Beje, judu juk nežinote, kad Elena atvažiavo dienelei pas mane pasisvečiuoti. Kaip kvaila, kad ji nenori praleisti čia visos vasaros. Bet aš jau prieš penkiasdešimt metų lioviausi ginčytis su jaunimu. Elena! Elena! – spigiu senatvišku balsu riktelėjo misis Mingot ir pamėgino pasilenkusi į priekį žvilgtelėti į pievelę anapus verandos.

Niekas neatsiliepė ir misis Mingot nekantriai pastukseno lazda į blizgantį parketą. Į kvietimą atėjusi tarnaitė mulatė su margu turbanu pasakė šeimininkei mačiusi, kad „mis Elena“ leidosi takeliu į pakrantę, ir senė grįžtelėjo į Arčerį.

– Būkite gerutis, nueikite jos pakviesti, o ši žavi dama papasakos man apie šventę, – tarė ji, ir Arčeris pakilo tarsi sapnuodamas.

Per pusantrų metų, praėjusių nuo paskutinio susitikimo su grafiene Olenska, jis ne kartą girdėjo jos vardą ir netgi žinojo apie svarbiausius jos gyvenimo įvykius: praėjusią žiemą ji praleido Niuporte, kur visą laiką sukinėjosi aukštuomenėje, bet rudenį netikėtai atsisakė „nuostabaus namelio“, kurį Bofortas su tokiu vargu jai surado, ir nusprendė įsikurti Vašingtone. Žiemą girdėjo, esą ji (taip Vašingtone visada kalbama apie dailias moteris) žibėjo rinktinėje diplomatų draugijoje, kuri turėjo kompensuoti vyriausybės dėmesio stoką aukštuomenės pramogoms. Šitų pasakojimų ir prieštaringų nuomonių apie jos išvaizdą, pokalbius, pažiūras ir draugus jis klausydavosi atsainiai, kaip pasakojimų apie seniai mirusius žmones, ir tik tą akimirką, kai lankininkų varžybose Medora netikėtai ištarė jos vardą, Elena Olenska vėl jam atgijo. Kvailas markizės tarškėjimas prikėlė jo vaizduotėje mažos, židinio apšviestos svetainės vaizdą ir tuščia gatve grįžtančios karietos ratų dardesį.