Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Arčeris kurį laiką stovėjo prisišliejęs prie vartų. Nebuvo nieko matyti, pro atvirus langus – nė garso. Prie durų snūduriuojantis pilkas niūfaundlendas atrodė toks pat nepavojingas sargas kaip ir strėlių netekęs kupidonas. Buvo sunku patikėti, kad ši apleista tylos karalija – nenuoramų Blenkerių buveinė, tačiau Arčeris buvo įsitikinęs, jog neapsiriko.

Jis ilgai stovėjo gėrėdamasis vaizdu ir palengva pasiduodamas snaudulingiems jo kerams, kol mintis, kad metas eiti, pagaliau privertė jį krustelėti. Gal atsižiūrėti iki soties ir važiuoti? Kol taip stovėjo dvejodamas, ūmai panoro žvilgtelėti vidun ir apžiūrėti kambarį, kuriame gyvena ponia Olenska.

Niekas netrukdė jam prieiti prie durų ir paskambinti – jeigu, kaip tikėjosi, ji išvažiavo su kitais, jis prisistatys ir pasiprašys įleidžiamas į svetainę parašyti laiškelio.

Bet, užuot taip padaręs, Arčeris perėjo per pievelę ir pasuko gyvatvorės link. Pavėsinėje šmėstelėjo kažkokia ryški dėmė ir priėjęs arčiau jis pamatė rausvą skėtį. Tas kaip magnetas jį traukiantis skėtis, be abejo, buvo jos. Arčeris įžengė į pavėsinę, atsisėdo ant išklibusio suolelio, paėmė į rankas skėtį ir pradėjo apžiūrinėti raižytą rankeną, kuri buvo padaryta iš kažkokio reto medžio ir skleidė vos juntamą subtilų aromatą. Arčeris pakėlė rankeną prie lūpų.

Pasigirdo gyvatvorės dreskiamų sijonų šiugždesys. Arčeris atsirėmė į skėtį, nudūrė akis į žemę ir sustingo laukdamas. Seniai žinojo, kad tai turės nutikti…

– O, misteris Arčeris! – garsiai šūktelėjo jaunas balsas ir pakėlęs akis Niulandas išvydo priešais save pačią jauniausią ir pačią aukščiausią Blenkerių dukrą, susitaršiusią blondinę suglamžyta muslino suknele. Sprendžiant iš įraudusio skruosto, ji ką tik atplėšė jį nuo pagalvės, o mieguistos akys žvelgė į Arčerį draugiškai, nors šiek tiek sutrikusios.

– Viešpatie, iš kur jūs atsiradote? Regis, buvau užsnūdusi hamake. Visi išvažiavo į Niuportą. Ar jūs skambinote? – nerišliai memeno mergina.

Arčeris sutriko dar labiau nei ji.

– Aš... Ne… tai yra kaip tik ketinau… Buvau čia netoliese apžiūrėti arklio ir užsukau pas jus. Tikėjausi rasti misis Blenker ir jūsų svečius. Man pasirodė, kad namie nieko nėra, tai nusprendžiau pasėdėti ir palaukti.

Mis Blenker galutinai prabudo ir žvelgė į Arčerį su vis didėjančiu susidomėjimu.

– Namie tikrai tuščia. Nėra nei mamos, nei markizės, nieko – tik aš. – Jos akyse švystelėjo priekaištas. – Argi nežinote, kad šiandien pas profesorių ir misis Silertonus sodo šventė mamos ir visos mūsų šeimos garbei? Man baisiai nepasisekė – skauda gerklę, o mama būgštavo, kad grįžtant gali būti šalta. Kaip apmaudu! Žinoma, – gyvai pridūrė ji, – nebūčiau dėl to susikrimtusi, jeigu būčiau žinojusi, kad atvažiuosite jūs. Pastebėjęs šį nevikrų mėginimą koketuoti Arčeris suėmė save į rankas ir paklausė:

– O ponia Olenska? Ar ir ji išvažiavo į Niuportą?

Mis Blenker pažvelgė į jį nustebusi.

– Ponia Olenska? Argi nežinote, kad ją iškvietė?

– Iškvietė?..

– Ak, mano mėgstamiausias skėtis! Daviau tai išsiblaškėlei Ketei, nes jis dera prie jos kaspinų, o ji pamiršo čia. Mes, Blenkeriai, visi tokie… tikra bohema! – Čiupusi galinga ranka skėtį mergina išskleidė jį viršum galvos. – Taip, Eleną vakar iškvietė… ji leido mums vadinti ją Elena. Gavo telegramą iš Bostono ir pasakė, kad išvažiuoja dviem dienoms. Man baisiai patinka jos šukuosena, o jums? – tarškėjo mis Blenker.

Arčeris žvelgė į merginą, tarsi ji būtų perregima, ir matė tik kvailą skėtį, rausvu kupolu kylantį virš jos besišypsančios fizionomijos. Po akimirkos jis išdrįso paklausti:

– Gal kartais žinote, ko ponia Olenska išvažiavo į Bostoną? Tikiuosi, negavo kokių blogų žinių?

Mis Blenker linksmai paneigė tokią neįtikėtiną prielaidą:

– Oi ne, nemanau. Ji mums nesakė, kas toje telegramoje. Manau, norėjo nuslėpti tai nuo markizės. Elenos tokia romantiška išvaizda, tiesa? Ar ji jums neprimena misis Skot- Sidons, skaitančios „Ledi Džeraldinos meilę“? Nesate apie ją girdėjęs?

Arčeris karštligiškai mėgino suvaikyti galvoje šurmuliuojančias mintis. Atrodė, prieš jį staiga atsiskleidė visa jo ateitis: jis pamatė per begalinę tuštumą judančią vyro figūrėlę, kuris vis mažėjo ir nyko – vyro, kuriam niekada nieko nenutiko. Jis pažvelgė į apleistą sodą, apšiurusį namą ir ąžuolų giraitę, kurioje jau tirštėjo sutemos. Atrodė, kaip tik tokioje vietoje jis turėjo surasti ponią Olenską, bet ji buvo toli – net rausvasis skėtis buvo ne jos… Arčeris suraukė kaktą ir neryžtingai ištarė:

– Matote, taip susiklostė, kad rytoj būsiu Bostone. Jeigu galėčiau ją pamatyti…

Arčeris pajuto, kad mis Blenker susidomėjimas juo slūgsta, nors šypsena vis dar puošė jos veidą.

– Ak, žinoma, kaip miela! Ji apsistojo „Parker House“ viešbutyje – tokiu oru ten turėtų būti klaiku.

Po šių žodžių Arčeris tik kartkartėmis suprasdavo, apie ką juodu šnekasi. Prisiminė, kad ryžtingai atsisakė jos pasiūlymo sulaukti kitų ir prieš išvažiuojant su jais papietauti bei išgerti arbatos. Galų gale lydimas šeimininkės jis pasitraukė iš kaimiškojo kupidono teritorijos, atsirišo arklius ir išvažiavo. Keliuko posūkyje dar pamatė, kad mis Blenker stovi prie vartų ir moja jam skėčiu.

XXIII

Kitą rytą, išlipęs iš Fol Riverio traukinio, Arčeris atsidūrė tvankiame vasariškame Bostone. Alumi, kava ir supuvusiais vaisiais trenkiančiomis stoties rajono gatvėmis nesivaržydami lyg pensionato gyventojai, kiūtinantys koridoriumi į išvietę, šmaižiojo vienmarškiniai miestelėnai.

Arčeris pasisamdė vežėją ir nuvažiavo pusryčių į Somerseto klubą. Aristokratiškieji kvartalai čia irgi atrodė šeimyniškai nevalyvi – Europos miestai taip nenusmunka net per tropines kaitras. Namų prižiūrėtojos kartūno suknelėmis tingiai sėdinėjo prie prabangių namų durų, o centrinis parkas atrodė tarsi miesto sodas kitą rytą po masonų iškylos. Jeigu Arčeris būtų pamėginęs įsivaizduoti Eleną Olenską kokioje nors neįtikėtinoje aplinkoje, nebūtų galėjęs sugalvoti nieko blogesnio už šitą nuo kaitros besigaluojantį, visų apleistą Bostoną.

Pusryčiavo jis iš lėto, pasiskonėdamas. Pradėjo nuo gabalėlio meliono ir laukdamas kiaušinienės su skrebučiais vartė rytinį laikraštį. Nuo tada, kai praėjusį vakarą pareiškė Mėjai turįs reikalų Bostone ir jau šiąnakt sės į garlaivį, plaukiantį į Fol Riverį, o rytoj vakarop pasuks atgal į Niujorką, jis jautėsi kupinas naujų jėgų ir energijos. Visi žinojo, kad savaitės pradžioje jis turi sugrįžti į miestą, todėl laiškas iš kontoros, likimo valia atsidūręs vestibiulyje ant staliuko jam sugrįžus iš Portsmuto, buvo pakankamas pagrindas netikėtai pakeisti savo planus. Jis net šiek tiek susigėdo, kad viskas einasi lyg per sviestą, o prisiminęs gudrias Lorenco Lefertso išmones, garantuojančias jam laisvę, akimirką net pajuto pasišlykštėjimą. Tačiau neilgai dėl to suko sau galvą – dabar jis užvis mažiausiai buvo linkęs svarstyti.

Po pusryčių Arčeris surūkė papirosą ir užmetė akį į „Commercial Advertiser“. Tą akimirką į klubo valgomąjį įėjo du ar trys pažįstami vyrai, su kuriais Arčeris kasdieniškai pasisveikino – juk gyvenimas šiaip ar taip tekėjo įprasta vaga, nors neapleido jausmas, kad jis išslydo iš laiko ir erdvės tinklo.

Pažvelgęs į laikrodį ir įsitikinęs, kad jau pusė dešimtos, Arčeris atsistojo, nuėjo į kitą kambarį, atsisėdęs prie rašomojo stalo brūkštelėjo kelias eilutes, paliepė pasiuntiniui pasisamdžius vežėją nugabenti laiškelį į „Parker House“ ir sulaukti atsakymo. Tada vėl pasislėpė už laikraščio ir pamėgino apskaičiuoti, per kiek laiko vežėjas nusigaus iki viešbučio.