Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Niekas iš Mingotų nepajėgė suprasti, kodėl Emė taip nuolankiai pakentė ekscentriškus vyro išsišokimus, nes šis amžinai prisikviesdavo į namus ilgaplaukių vyrų ir trumpai kirptų moterų arba veždavosi žmoną tyrinėti kapaviečių į Jukataną, užuot nusivežęs į Paryžių ar Italiją. Šiaip ar taip, jie įsikirtę laikėsi savo pomėgių ir aiškiausiai nesuprato, kad skiriasi nuo visų kitų, o kartą per metus, kai savo sode rengdavo nykius priėmimus, visi Uolų gyventojai iš pagarbos Silertonams, Penilou ir Dagonetams buvo verčiami mesti burtus ir bemaž per prievartą pasiųsti pas juos kurį nors šeimos narį.

– Tikras stebuklas, kad jie nepasirinko dienos, kai vyksta Taurės lenktynės, – purkštelėjo misis Veland. – Prisimeni, užpraeitais metais jie surengė priėmimą kažkokio negro garbei tą pačią valandą, kai vyko Džulijos Mingot dansant [šokių vakaras – pranc.]? Laimė, šįkart nieko daugiau lyg ir nenumatyta... Mums teks pas juos nuvažiuoti.

Misteris Velandas nervingai atsiduso.

– Mums, brangioji? Argi nepakaktų kurio vieno? Trečia valanda – toks nepatogus laikas. Pusę keturių turiu būti namie, nes reikia išgerti lašų. Ar vertėjo pradėti naują daktaro Benkomo gydymo kursą, jeigu nesilaikai nurodymų? O jei prisidėsiu prie tavęs vėliau, praleisiu pasivaikščiojimą.

Ši mintis vėl privertė jį padėti peilį su šakute ir smulkių raukšlelių išvagoti jo skruostai paraudo iš susijaudinimo.

– Tau, mielasis, apskritai nėra ko ten važiuoti, – žvaliai atsakė žmona, o tas žvalumas jau seniai buvo tapęs nevalingas. – Turiu palikti kelias vizitines korteles tame pačiame Beleviu aveniu gale, tad pakeliui užsuksiu pas juos apie pusę keturių ir pabūsiu lygiai tiek, kiek reikia, kad vargšelė Emė neįsižeistų. – Ji neryžtingai pažvelgė į dukterį. – O jeigu Niulandas bus užsiėmęs, Mėja galėtų pavėžinti tave poniais ir drauge išbandyti naujuosius rusvus pakinktus.

Velandų šeimoje buvo laikomasi taisyklės, kad visų jos narių dienos ir valandos, misis Veland žodžiais tariant, būtinai turi būti „užimtos“. Liūdna būtinybė „užmušti laiką“ (ypač varginanti tiems, kas nemėgsta lošti visto ar pasianso) persekiojo misis Veland lyg bedarbio šmėkla filantropą. Kita jos taisyklė skelbė, kad tėvai niekada neturi (bent jau atvirai) kištis į vedusių ar ištekėjusių vaikų reikalus, o norint suderinti Mėjos nepriklausomybę su misterio Velando pageidavimais reikėjo tiek išradingumo, kad pačiai misis Veland nelikdavo nė sekundės laisvo laiko.

– Žinoma, aš važiuosiu su tėčiu. Niulandas tikrai ras ką veikti, – atsiliepė Mėja, o jos tonas švelniai priminė Arčeriui apie jautrumo stoką. Žento nesugebėjimas iš anksto suplanuoti savo laiko buvo nuolatinės misis Veland graužaties priežastis. Per dvi savaites, praleistas po jos stogu, į klausimą, kaip ketina leisti laiką, Arčeris kelis kartus atsipirko kažkokiais kalambūrais, pavyzdžiui: „Užuot leidęs laiką, aš dėl įvairumo ketinu jį pataupyti“. O kartą, kai misis Veland su Mėja buvo išvažiavusios seniai atidėliotų vizitų, jis prisipažino visą dieną pragulinėjęs po uola paplūdimyje netoli namų.

– Niulandas niekada nežiūri į priekį, – kartą išdrįso pasiskųsti dukteriai misis Veland, o Mėja nerūpestingai jai atsakė:

– Taip, bet, supranti – tai nesvarbu, nes kai jis neturi ką veikti, skaito knygą.

– Ak, visai kaip jo tėvas! – tarsi susitaikydama su paveldėtomis keistenybėmis šūktelėjo misis Veland ir klausimas apie Niulando neužimtumą daugiau nebuvo svarstomas.

Vis dėlto artėjant priėmimo pas Silertonus dienai Mėja pradėjo visai natūraliai rūpintis vyro gerove ir kaip paguodą už trumpalaikį savo dezertyravimą pasiūlė jam arba teniso partiją pas Čiversus, arba pasiplaukiojimą Džulijaus Boforto kateriu.

– Mielasis, aš būsiu namie šeštą, tėtis niekada vėliau negrįžta, – patikino ji ir nusiramino tik tada, kai Arčeris pasakė norįs pasisamdyti vežimaitį ir nuvažiavęs į šiaurinėje salos dalyje įsikūrusią fermą pasižvalgyti dar vieno arklio jos karietai. Jie jau kuris laikas ieškojo tinkamo arklio ir pasiūlymas pasirodė Mėjai toks išmintingas, kad ji pažvelgė į motiną nebyliai sakydama: „Štai, jis ne prasčiau už mus moka paskirstyti savo laiką.“

Mintis apie fermą ir antrą arklį dvikinkei karietai Arčeriui kilo tą pačią dieną, kai imta svarstyti Emersono Silertono kvietimą, bet jis neskubėjo jos garsinti, tarytum šis jo ketinimas būtų kokia paslaptis, kurią atskleidęs sukliudytų jį įgyvendinti. Dėl visa ko jis iš anksto pasisamdė vežimaitį su pora senų arkliukų, kurie įstengtų nužingsniuoti aštuoniolika mylių lygiu keliu, ir antrą valandą po pietų skubiai pakilęs nuo stalo šoko į vežimaitį ir išvažiavo.

Diena pasitaikė nuostabi. Lengvas šiaurės vėjelis ginė ultramarininiu dangumi baltų debesų draiskanas, o apačioje raitėsi perregimos bangos. Šią valandą Beleviu aveniu buvo tuščia, ir išlaipinęs berniuką arklininką ant Malūno gatvės kampo Arčeris pasuko į senąjį uostą keliu, einančiu palei Istmeno paplūdimį.

Jį užplūdo nesuprantamas džiaugsmas, panašus į tą, kai prasidėjus trumpoms atostogoms jis išeidavo iš mokyklos pasitikti nežinomybės. Arčeris paleido arklius lengva ristele ir tikėjosi netoli Rojaus akmenų esančią arklių fermą pasiekti iki trečios valandos, kad apžiūrėjęs arklį dar turėtų keturias palaimingas valandas, kurias galėtų praleisti savo nuožiūra. Išgirdęs apie priėmimą pas Silertonus jis iškart pamanė, kad markizė Menson būtinai važiuos į Niuportą su Blenkeriais, o ponia Olenska gal ir vėl pasinaudos proga praleisti dieną pas močiutę. Šiaip ar taip, Blenkerių valdos tikriausiai ištuštės, ir jis, nerizikuodamas pasirodyti nekuklus, galės apžiūrėti, kaip jos atrodo. Arčeris nebuvo įsitikinęs, kad nori dar kartą pamatyti grafienę Olenską, tačiau po to karto, kai stebėjo ją nuo takelio viršum įlankos, jį apėmė keistas, nepaaiškinamas noras pamatyti vietą, kur ji gyvena, ir atgaivinti savo vaizduotėje moters, kurią tuomet stebėjo pavėsinėje, paveikslą. Šis troškimas nedavė jam ramybės nei dieną, nei naktį, tarsi kankinantis ligonio įnoris paragauti maisto ir gėrimų, kuriais kažkada mėgavosi, bet jų skonį seniausiai pamiršo. Arčeris nežinojo, kur tai gali nuvesti, nes nepuoselėjo sąmoningo ketinimo pasikalbėti su ponia Olenska ar išgirsti jos balsą. Tik jautė: jeigu pavyks išsinešti prisiminimą apie žemės lopinėlį, kuriuo ji vaikšto, ir apie jį įrėminusius dangų ir jūrą, gal visas likęs pasaulis nebeatrodys toks tuščias.

Pasiekęs arklių fermą Arčeris iškart pamatė, kad arklys jam netinka, tačiau šiek tiek pavažinėjo jam iš paskos, tarsi pats sau būtų norėjęs įrodyti, kad niekur neskuba, ir tik trečią valandą pasuko lauko keliuku, vedančiu į Portsmutą. Vėjas nurimo ir lengva miglelė horizonte žadėjo rūką, kuris sulig potvynio pradžia pakyla Sakoneto upe aukštyn, bet dabar aplinkiniai laukai ir miškai buvo užlieti auksinės šviesos.

Jis važiavo pro pilkomis malksnomis apkaltus fermerių namus su vaismedžių sodais, pro pievas ir ąžuolų giraites, pro gyvenvietes, aštriais bokštais smaigstančias nublukusį dangų ir pagaliau, pasiklausinėjęs laukuose dirbančių žmonių, įsuko į siaurą keliuką tarp aukštų rykštenių ir raukšlėtųjų gervuogių sąžalynų. Keliuko gale blizguliavo žydra upė, o kairėje, priešais ąžuolų ir klevų guotą, buvo matyti ilgas senas namas, apkaltas lentomis ir nudažytas baltais, jau apsilaupiusiais dažais.

Kitoje kelio pusėje priešais vartus stovėjo atlapa daržinė – tokiose Naujosios Anglijos gyventojai laiko ūkio padargus, o atvykėliai palieka arklius. Arčeris nušoko ant žemės, nuvedė savo kinkinį į daržinę, pririšo prie stulpo ir patraukė prie namo. Gėlynas priešais įėjimą buvo virtęs pieva, kairėje, anapus tankiai sužėlusios buksmedžių gyvatvorės žydintys jurginai ir parudavę rožių krūmai juosė vaiduokliški, kadaise baltomis grotelėmis papuoštą pavėsinę, ant kurios stogo puikavosi medinis kupidonas – jis buvo pametęs savo lanką ir strėles, bet vis dar taikėsi į neregimą taikinį.