Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Norėjau pabėgti nuo jūsų kuo toliau, – tyliai pakartojo ji.

Jis vėl nusijuokė, šįkart berniokiškai džiugiai.

– Štai matote, viskas perniek. Turiu jums pasakyti, – pridūrė jis, – kad reikalas, atvijęs mane į Bostoną – susirasti jus. Tačiau jau metas, antraip nespėsime į mūsų garlaivį.

– Mūsų garlaivį? – Elena nustebusi kilstelėjo antakius,

tada su šypsena pridūrė: – Taip, bet pirmiau man reikia grįžti

į viešbutį – turiu palikti laiškelį...

– Nors ir dešimt. Galite parašyti jį čia. – Iš piniginės jis išsitraukė parkerį – iš tų, kurie ką tik tapo madingi. – Turiu net ir voką – dabar matote, viskas nulemta iš anksto. Štai, pasidėkite ką nors ant kelių, o aš paruošiu rašiklį. Su juo reikia mokėti elgtis, palaukite... – Laikydamas rankoje parkerį jis stuktelėjo ranka į suoliuko atlošą. – Viskas labai paprasta – tas pats, kas nukrėsti termometro gyvsidabrį. O dabar pamėginkite...

Elena nusijuokė ir palinkusi virš popieriaus lapo pradėjo rašyti. Arčeris pasitraukė kelis žingsnius ir nereginčiomis švytinčiomis akimis žvelgė į praeivius, kurie nustebę spoksojo į neįprastą reginį – madingai apsirengusi dama, pasidėjusi popieriaus lapą ant kelių, centriniame parke ant suoliuko rašė laišką.

Ponia Olenska įdėjo laiškelį į voką, užrašė ant jo pavardę, įsikišo į kišenę ir atsistojo.

Jie patraukė Švyturio gatvės link ir prie klubo Arčeris pa- stebėjo pliušu išmuštą vežėjo karietą – vadinamąjį heroiką – kuriuo į „Parker House“ buvo nuvežtas jo laiškelis, ir vežėją, besiilsintį po šio nepakeliamo darbo ir gatvių sankirtoje pilantį sau ant sprando vandenį iš gaisrininkų čiaupo.

– Juk sakiau, kad viskas nulemta! Štai karieta! Matote?

Abu nusijuokė apstulbinti retos sėkmės, kad pavyko surasti samdomą ekipažą tokią valandą užvis netinkamiausioje vietoje ir dar mieste, kur vežėjų stotelės vis dar laikomos „užsieniniais pramanais“.

Žvilgtelėjęs į laikrodį Arčeris įsitikino, kad iki garlaiviui išplaukiant jie dar spės užsukti į „Parker House“. „Herdikas“ nudardėjo įkaitusiomis gatvėmis ir sustojo prie viešbučio durų.

Arčeris ištiesė ranką paimti laiško.

– Įsakysite nunešti? – paklausė jis, bet ponia Olenska papurtė galvą, iššoko iš ekipažo ir dingo anapus stiklinių durų. Dar nebuvo nė pusės vienuoliktos, bet gal pasiuntinys, nekantriai laukiantis atsakymo ir neturintis kuo užsiimti, jau sėdi vestibiulyje tarp keliauninkų, gurkšnojančių gaiviuosius gėrimus? Arčeris juos pastebėjo, kai Elena ėjo į vidų.

Jis laukė žingsniuodamas pirmyn atgal palei viešbutį. Jaunutis sicilietis tokiomis pat kaip Nastasijos akimis pasisiūlė nuvalyti jam batus, o stora airė įkalbinėjo pirkti iš jos persikų. Durys vis atsidarydavo išleisdamos suplukusius vyrus ant pakaušio atsmauktomis šiaudinėmis skrybėlėmis. Praeidami jie nudelbdavo Arčerį žvilgsniu. Jis nusistebėjo, kad durys taip dažnai varstosi, o išeinantieji tokie panašūs vienas į kitą – ir į visus kitus suplukusius vyrus, kurie šią valandą be perstojo įeina ir išeina pro dvivėres viešbučių duris visoje šalyje.

Staiga priešais Arčerį išniro veidas, kurio jis niekaip nebūtų galėjęs susieti su kitais. Pastebėjo jį tik prabėgomis, nes tą akimirką kaip tik buvo tolimiausiame savo sargybos posto gale. Sukdamas atgal prie viešbučio tarp daugybės tipiškų fizionomijų – liesų ir išvargusių, apvalainų ir nustebusių, geraširdžių ir niūrių – išvydo veidą, kuris atspindėjo kur kas gilesnes ir, beje, visai kitokias emocijas. Tai buvo jaunuolio veidas, taip pat išblyškęs ir sukritęs nuo karščio ar rūpesčių – o gal ir nuo vieno, ir nuo kito – tačiau kažkodėl daug gyvesnis, judresnis, sąmoningesnis. Bet gal taip tik atrodė, nes pats jis buvo visai ne toks kaip kiti. Arčeris buvo besučiumpąs plonytę atminties gijelę, bet ji iškart nutrūko ir nuplaukė drauge su dingusiu iš akiračio veidu – veikiausiai kokio užsieniečio komersanto, kuris šioje aplinkoje atrodė dar užsienietiškesnis. Jis išnyko praeivių sraute ir Arčeris pajudėjo savo maršrutu.

Jis nenorėjo būti pastebėtas priešais viešbutį su laikrodžiu rankoje, todėl pamėginęs spėtinai nustatyti, kiek laiko laukia, nusprendė: jeigu ponia Olenska taip ilgai užtruko, vadinasi, arba palaukė pasiuntinio, arba tas pats jos patykojo. Nuo šios minties jo būgštavimai virto tikru širdies skausmu.

„Jeigu ji tuoj pat negrįš, eisiu ieškoti“, – tarė jis sau.

Durys vėl atsidarė ir Elena sustojo greta jo. Juodu sėdo į ekipažą, o šiam pajudėjus Arčeris pasižiūrėjo į laikrodį – jos nebuvo vos tris minutes.

Nesandariai įstatyti stiklai taip blerbė, kad susišnekėti buvo neįmanoma, ir dardėdami per nelygų grindinį jie nuvažiavo į prieplauką.

**

Sėdėdami šalimais ant suolelio pustuščiame garlaivyje staiga jie suprato, kad beveik neturi ką vienas kitam pasakyti – tiksliau, tai, ką nori pasakyti, geriausiai gali būti išreikšta palaimingu vienatvės ir laisvės tylėjimu.

Kai pradėjo suktis laivaračiai, o laivai ir prieplauka palengva tirpo kaitros miglelėje, Arčeriui pasirodė, tarytum visas pažįstamas, įprastas pasaulis taip pat pradėjo tirpti. Jis labai norėjo paklausti ponios Olenskos, ar jai neatrodo, kad jie leidosi į tolimus kraštus, iš kurių nesugrįžtama, tačiau bijojo, kad šie ar kiti jo pasakyti žodžiai nenutrauktų plonyčio siūlelio, ant kurio laikėsi jos pasitikėjimas juo. Arčeris nenorėjo jos apvilti. Buvo dienų ir naktų, kai prisiminimas apie jų bučinį degindavo Arčeriui lūpas, ir netgi andai, pakeliui į Portsmutą, mintys apie Eleną lyg ugnis pulsavo jo gyslomis. Bet dabar, kai ji šalia ir juodu plaukia į tą nepažįstamą pasaulį, atrodė, kad juos sieja neįtikėtinai glaudus dvasinis ryšys, kurį galėtų pažeisti net lengviausias prisilietimas.

Kai garlaivis išplaukė iš uosto į atvirą jūrą, papūtė nestiprus vėjelis ir per įlanką ritosi ilgos riebiai blizgančios bangos putotomis keteromis. Virš miesto vis dar kybojo tvankus, drėgnas rūkas, bet priekyje driekėsi skaidrus neramių, raibuliuojančių vandenų ir saulės nutviekstų švyturių, stūksančių ant tolimiausių kyšulių, pasaulis. Atsišliejusi į turėklą ponia Olenska praviromis lūpomis gėrė jūros vėsą. Ji apsirišo skrybėlaitę ilgu vualiu, tačiau veidas liko atidengtas ir Arčerį pribloškė nerūpestingas jo gyvumas. Sakytum, šią kelionę ji laikė kažkokiu savaime suprantamu dalyku ir ne tik nebijojo netikėtų susitikimų, bet (o tai kur kas blogiau) nederamai džiūgavo dėl tokios galimybės.

Kukliame užeigos namų valgomajame, kuriame Arčeris vylėsi pabūti su ja dviese, sėdėjo rėksminga iš pažiūros nepavojingų jaunuolių ir merginų kompanija. Šeimininkas paaiškino, kad jie – atostogaujantys mokytojai, ir Arčeriui atėmė žadą nuo minties, jog teks kalbėtis tokiame triukšme.

– Tai nepakenčiama, paprašysiu, kad mums duotų atskirą kambarį, – pasakė Arčeris, ir ponia Olenska, netarusi nė žodelio prieš, liko laukti, kol jis sugrįš.

Kambario langai žvelgė į ilgą medinę verandą, o toliau buvo matyti jūra. Čia buvo vėsu ir tuščia. Vidury stora languota staltiese apdengto stalo puikavosi stiklainis pikulių ir stikliniu gaubtu uždengtas mėlynių pyragas. Dar niekada jokiai vienatvės ieškančiai porai neteko glaustis tokiame paprastučiame cabinet particulier [atskiras kabinetas – pranc.], ir Arčeriui pasivaideno, kad priešais jį prie stalo sėdančios ponios Olenskos vos pastebimoje pašaipioje šypsenėlėje jis perskaitė palengvėjimą. Moteris, kuri pabėgo nuo vyro – visų manymu, su kitu vyriškiu, tikriausiai buvo išmokusi nešališkai žvelgti į pasaulį, tačiau ponios Olenskos savitvarda buvo kažkokia ypatinga ir atbukino Arčerio ironiją. Jos ramybė, gebėjimas niekuo nesistebėti ir paprastumas padėjo jai numoti ranka į išankstines nuostatas ir įteigti Arčeriui, kad noras likti vienumoje visai natūralus, kai du seni draugai turi tiek daug vienas kitam pasakyti...