Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Mesjė Rivjeras nenuleido nuo jo drovaus žvilgsnio.

– Atvykau čionai ne darbo ieškoti, kaip ketinau tuomet, kai kalbėjomės praėjusį kartą, o vykdydamas ypatingą pavedimą.

– A! – šūktelėjo Arčeris, akimirksniu susiejęs abu jųdviejų susitikimus. Jis nutilo norėdamas apgalvoti susiklosčiusią padėtį, kuri ūmai iškilo prieš akis visai kitoje šviesoje. Mesjė Rivjeras taip pat tylėjo, tarsi suvokęs, kad jau pakankamai pasakė.

– Vykdydamas ypatingą pavedimą... – po ilgokos pauzės pakartojo Arčeris.

Jaunasis prancūzas skėstelėjo rankomis ir viršum rašomojo stalo abu ilgai tylomis žvelgė vienas į kitą, kol pagaliau Arčeris pasiūlė mesjė Rivjerui atsisėsti, ir šis, įsitaisęs ant tolimajame kambario gale stovinčios kėdės, vėl sustingo laukdamas.

– Norėjote pasikalbėti su manimi apie tą pavedimą? – pagaliau paklausė Arčeris.

Rivjeras linktelėjo.

– Ne savo vardu – su tuo, kas man buvo pavesta, susidorojau pats. Jeigu leisite, aš norėčiau pasikalbėti su jumis apie grafienę Olenską.

Arčeris jau kuris laikas laukė šitų žodžių, bet kai juos išgirdo, kraujas nutvilkė jam smilkinius, lyg tankmėje būtų užtvojusi stangri šaka.

– Kieno vardu ketinate kalbėti?

Išgirdęs šį klausimą mesjė Rivjeras net nevirptelėjo.

– Galėčiau sakyti, kad grafienės vardu, jeigu tai neskambėtų šiek tiek nekukliai. Gal geriau pasakysiu – vardan abstraktaus teisingumo.

Arčeris ironiškai pažvelgė į jį.

– Kitaip sakant, jūs grafo Olenskio pasiuntinys?

Dabar raudonis, tik daug tirštesnis, nudažė blyškų mesjė Rivjero veidą.

– Taip, pone, bet buvau siųstas ne pas jus. Čia atėjau dėl visai kitų priežasčių.

– Turint omenyje dabartines aplinkybes, nematau reikalo kalbėti apie kažkokias kitas priežastis, – atrėžė Arčeris. – Viena iš dviejų – jūs arba pasiuntinys, arba ne.

Jaunasis prancūzas susimąstė.

– Mano misija baigta. Taip, ji buvo susijusi su grafiene Olenska ir baigėsi nesėkmingai.

– Niekuo negaliu jums padėti, – su ankstesne ironija atšovė Arčeris.

– Be abejo, bet galite pagelbėti kitu klausimu... – Mesjė Rivjeras nutilo, jo rankos, vis dar tvarkingai apmautos pirštinėmis, apvertė skrybėlę, jis žvilgtelėjo vidun ir vėl nukreipė žvilgsnį į Arčerį. – Esu įsitikinęs, pone, jūs galite pagelbėti, kad tokia pat nesėkme baigtųsi ir mano misija pas jos šeimą. Arčeris atstūmė kėdę ir atsistojo.

– Dievas liudininkas, aš taip ir padarysiu! – šūktelėjo jis. Jis stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir iš viršaus žvelgė įsiutęs į mažąjį prancūzą, kurio, nors taip pat jau stovinčio, veidas vis tiek buvo porą colių žemiau Arčerio akių lygio. Mesjė Rivjero veidas vėl tapo įprastai blyškus – blyškesnis turbūt jau negalėtų būti.

– Kadangi kreipiatės į mane, regis, kaip į ponios Olenskos giminaitį, – piktai tęsė Arčeris, – kodėl, velniai griebtų, manote, kad laikausi kitokios nuomonės negu jos šeima?

Kurį laiką vienintelis mesjė Rivjero atsakas buvo tik besimainantis jo veidas: drovumas virto gilia neviltimi – visuomet toks guvus ir išradingas, dabar jis atrodė visiškai sutrikęs ir bejėgis.

– Ak, pone...

– Nesuprantu, kodėl atėjote pas mane, kai esama daugybės žmonių, kur kas artimesnių grafienei. Ir kodėl jums šovė galvon, kad aš būsiu ne toks kurčias argumentams, kuriuos pasitelkęs turėjote ją paveikti.

Šią ataką mesjė Rivjeras pasitiko trikdančiai romiai.

– Argumentai, kuriuos jums, pone, ketinu pateikti, yra mano, o ne siuntusio mane asmens.

– Tokiu atveju aš dar mažiau noriu juos išgirsti.

Mesjė Rivjeras vėl patyrinėjo savo skrybėlės vidų tarsi svarstydamas, ar pastaruosiuose žodžiuose neslypi gana atvira užuomina, kad jam derėtų ją užsidėti ir pasišalinti. Tada jis staiga sukaupė ryžtą ir pasakė:

– Pone, leiskite paklausti vieno dalyko. Ar manote, kad aš neturiu teisės čia būti? O gal esate įsitikinęs, kad klausimas jau išspręstas?

Neįveikiamas jo atkaklumas privertė Arčerį pajusti, kokie nevykę buvo triukšmingi jo išpuoliai. Mesjė Rivjerui tikrai pavyko padaryti jam įspūdį. Raustelėjęs Arčeris vėl atsisėdo ir mostu pakvietė jaunąjį prancūzą pasekti jo pavyzdžiu.

– Atleiskite. Bet kodėl jūs manote, kad klausimas dar neišspręstas?

Mesjė Rivjeras pažvelgė į jį liūdnu žvilgsniu.

– Vadinasi, jūs pritariate kitų šeimos narių nuomonei, kad, net atsižvelgiant į naujus pasiūlymus, madam Olenska vargu ar galės nesugrįžti pas vyrą?

– O Viešpatie! – sušuko Arčeris, o jo svečias tarsi patvirtindamas savo žodžius kažką tyliai sumurmėjo.

– Prieš susitikdamas su ja, grafo Olenskio pageidavimu aš pasimačiau su misteriu Lavelu Mingotu, keletą kartų su juo kalbėjausi ir tik tada išvykau į Bostoną. Supratau, kad jis laikosi savo motinos požiūrio, o misis Menson Mingot turi didžiulę įtaką šeimoje.

Arčeris sėdėjo tylėdamas. Jautėsi taip, tarsi kabintųsi į slidžius jam po kojomis atsivėrusios bedugnės kraštus. Netikėtai sužinojęs, kad buvo nušalintas nuo dalyvavimo šiose derybose ir netgi nebuvo apie jas informuotas, Arčeris apstulbo, ir tą jausmą dar labiau sustiprino klaiki nuostaba dėl to, ką dabar išgirdo. Staiga jis susigriebė: jeigu giminaičiai liovėsi su juo tartis, vadinasi, kažkoks gilus giminės instinktas jiems pakuždėjo, kad Arčeris – nebe jų pusėje. Dabar jis prisiminė ūmai naują prasmę įgavusius Mėjos žodžius, pasakytus lankininkų varžybų dieną pakeliui į namus iš misis Menson Mingot: „Gal Elena vis dėlto būtų laimingesnė su vyru.“

Net išmuštas iš vėžių šių naujų atradimų Arčeris prisiminė, su kokiu pasipiktinimu jis atsakė Mėjai, ir sumojo, kad nuo tada žmona jam girdint nė karto nepaminėjo ponios Olenskos vardo. Atsaini jos pastaba, be abejo, buvo šiaudelis, pakeltas į viršų, kad paaiškėtų, iš kur pučia vėjas. Apie rezultatus ji pranešė šeimai, ir tada Arčeris tylomis buvo pašalintas iš jų pasitarimų. Arčeris nustebo, kokia galinga yra giminės disciplina, privertusi jo žmoną paklusti šiam sprendimui. Jis net neabejojo: Mėja nebūtų taip pasielgusi, jeigu tai gultų jai ant sąžinės. Tačiau ji, matyt, pritarė šeimos nuomonei, kad poniai Olenskai geriau būti nelaiminga žmona, negu išsiskyrusia moterimi, ir nematė prasmės aptarinėti šį reikalą su Niulandu, kuriam būdinga kvaila maniera nei iš šio, nei iš to ūmai suabejoti pačiomis akivaizdžiausiomis tiesomis.

Arčeris pakėlė akis ir sutiko nerimastingą svečio žvilgsnį.

– Pone, nejaugi jūs nežinote… ar gali būti, kad nežinotumėte… kad jūsų giminaičiai pradeda abejoti, ar turi teisę patarti grafienei atmesti pastaruosius jos vyro pasiūlymus?

– Tuos pasiūlymus, kuriuos perdavėte jūs?

– Taip, tuos pasiūlymus, kuriuos perdaviau aš.

Arčeris jau norėjo atkirsti, kad mesjė Rivjerui neturėtų rūpėti, ką jis žino ir ko nežino, tačiau nuolankus ir drauge tvirtas prancūzo žvilgsnis privertė jį nutylėti, ir jis atsakė klausimu į klausimą:

– Kodėl visa tai man pasakojate?

Svečias nedelsė atsakyti.

– Nes noriu jūsų paprašyti, pone, – sušuko jis, – noriu jūsų maldauti, kad kaip nors įtikintumėte ją negrįžti. Ak, neišleiskite jos!

Arčeris žvelgė į jį su vis didėjančia nuostaba. Mesjė Rivjero įkarštis ir ryžtas nepaliko nė menkiausių abejonių: jis nusiteikęs bet kokia kaina išlieti širdį. Arčeris susimąstė.

– Norėčiau jūsų paklausti, – pagaliau prabilo, – ar tokio požiūrio laikėtės ir kalbėdamasis su grafiene Olenska?