Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Taip, bet juk Bostonas kur kas konservatyvesnis už Niujorką. O aš visada laikiausi nuomonės, kad patikimiausia prancūziškus tualetus vilkėti vienu sezonu vėliau, – pareiškė misis Arčer.

– Tai Bofortas įvedė naują madą. Vos atvežęs žmonai naujų suknelių, jis verčia ją spraustis į jas ir, turiu pasakyti, kartais tik dėl subtilios savo išvaizdos Regina neatrodo kaip… kaip… – Mis Džekson nužvelgė stalą ir neaiškiai kažką sumurmėjusi pamėgino paslėpti sutrikimą.

– Kaip jos varžovės, – patenkintas užbaigė misteris Džeksonas, tarsi būtų sukūręs epigramą.

– Ak, – choru atsiduso damos, o misis Arčer, iš dalies norėdama atitraukti dukters dėmesį nuo draudžiamos temos, pridūrė:

– Vargšė Regina! Bijau, kad Padėkos diena jai nėra labai linksma. Silertonai, ar jus pasiekė kalbos apie Boforto spekuliacijas?

Misteris Džeksonas atsainiai linktelėjo. Šių gandų visi jau buvo prisiklausę, ir jam pasirodė neoru patvirtinti naujieną, kuri jau seniai viešai žinoma.

Už stalo įsiviešpatavo niūri tyla. Boforto niekas per daug nemėgo, ir negali sakyti, kad buvo labai nemalonu įtarinėti jį baisiausiomis nuodėmėmis, tačiau mintis, jog žmonos šeimai jis užtraukė finansinę gėdą, buvo tokia klaiki, kad nedžiugino net jo priešų. Arčerių Niujorkas susitaikė su veidmainyste asmeniniame gyvenime, bet tvarkant dalykinius santykius reikalavo idealaus, krištolinio garbingumo. Jau seniai nė vienas iš stambiųjų bankininkų nebuvo piktybiškai bankrutavęs, bet visi prisiminė visuomenės pasmerkimą, kurio susilaukė firmos savininkai, kai nutiko paskutinis toks įvykis. Tas pats laukia ir Boforto, nepaisant jo galybės ir populiarumo. Net suvienytomis visų Dalasų pastangomis nepavyks išgelbėti nelaimingosios Reginos, jeigu ganduose apie neteisėtas jos vyro spekuliacijas yra bent lašas tiesos.

Buvo pereita prie mažiau grėsmingų temų, tačiau kad ir kur krypo pokalbis, viskas, regis, tik patvirtino misis Arčer įsitikinimą, kad „tendencija“ be perstojo stiprėja.

– Aišku, Niulandai, aš žinau, kad tu leidai mielajai mūsų Mėjai lankytis sekmadieniniuose misis Strazers vakarėliuose… – pradėjo ji, bet Mėja linksmai paprieštaravo:

– Ak, juk dabar visi eina pas misis Strazers, kita vertus, ji buvo pakviesta į priėmimą pas močiutę.

Štai taip, pamanė Arčeris, Niujorkas elgiasi su permainomis: iš pradžių atkakliai jas ignoruoja, o vėliau, kai jos vis tiek įvyksta, nuoširdžiai nuduoda, kad viskas nutiko jau praėjusiame amžiuje. Tvirtovėje visada atsiranda išdavikas, o kai jis (dažniau ji) perduoda raktus priešui, ar beverta vaidinti, kad tvirtovė buvo nepaimama? Kartą paragavę laisvo sekmadieninio misis Strazers svetingumo, žmonės vargiai norės sėdėti namie ir samprotauti apie tai, kad jos šampanas – batų tepalo distiliavimo produktas.

– Žinau, meilute, žinau, – atsiduso misis Arčer. – Matyt, tokie dalykai neišvengiami, jeigu žmonės vaikosi linksmybių, bet aš vis tiek niekaip negaliu atleisti jūsų pusseserei poniai Olenskai, kad ji pirmoji parėmė misis Strazers.

Raudonis, netikėtai užliejęs jaunosios misis Arčer skruostus, nustebino jos vyrą ne mažiau nei visus kitus.

– Ak, jau ta Elena, – sumurmėjo Mėja beveik taip pat smerkiamai ir karčiai, kaip jos tėvai pasakytų: „Ak, jau tie Blenkeriai…“

Štai kokį toną pasirinko jos šeima, kalbėdama apie grafienę Olenską, kai pastaroji juos nustebino ir suglumino kategoriškai atmetusi savo vyro pasiūlymą. Tačiau Mėjos lūpose šios gaidelės suteikė peno apmąstymams ir Arčeris pažvelgė į ją jausdamas susvetimėjimą, kuris kartkartėmis apimdavo jį, kai žmona pernelyg atvirai antrindavo savo artimiesiems.

Jo motina, kurią, sakytum, ūmai apleido būdingas jai takto pojūtis, atkakliai lenkė savo pusėn:

– Visada maniau, kad žmonės, kurie kaip grafienė Olenska sukinėjasi aristokratų draugijoje, privalo padėti mums išlaikyti visuomeninius skirtumus, o ne moti į juos ranka.

Mėjos veidas tebebuvo išpiltas ryškaus raudonio – po juo veikiausiai slypėjo šis tas daugiau, ne vien pripažinimas, kad ponia Olenska išdavė aukštuomenės principus.

– Esu įsitikinusi, kad užsieniečiams mes visi atrodome vienodi, – su rūgščia mina pratarė mis Džekson.

– Mano galva, Elenos visiškai nedomina visuomeniniai skirtumai. Beje, niekas nė nežino, kas ją domina, – tarė Mėja, tarytum mėgindama savo mintį išsakyti kuo diplomatiškiau.

– Ak, – vėl atsiduso misis Arčer.

Visi žinojo, kad grafienė Olenska užsitraukė savo giminės nemalonę. Net ištikima jos užtarėja misis Menson Mingot, ir ta negalėjo pateisinti dukraitės atsisakymo sugrįžti pas vyrą. Apie savo nepritarimą Mingotai garsiai nešaukė – juos vienijo pernelyg stiprus solidarumo jausmas. Pasak misis Veland, jie „tiesiog paliko vargšelei Elenai pačiai pasirūpinti derama vieta gyvenime“, o toji vieta – baisu pagalvoti! – glūdėjo kažkokiose neįsivaizduojamose gelmėse, kur karaliauja Blenkeriai ir tamsias apeigas atlieka „žmonės, kurie rašo“. Neįtikėtina, tačiau tiesa: nepaisant visų galimybių ir pranašumų, Elena nusirito iki „bohemos“ lygio. Ir taip dar kartą buvo patvirtinta visų nuomonė, kad nepanorusi sugrįžti pas grafą Olenskį ji padarė lemtingą klaidą. Galų gale, juk jaunos moters vieta – jos vyro namuose, juolab kad ji paliko tuos namus tokiomis aplinkybėmis, kurios… kaip čia pasakius… kai atidžiau pažvelgi…

– Ponia Olenska itin mėgstama tarp džentelmenų, – nuoširdžia veido išraiška klastingai įdūrė mis Sofija.

– Ak, šis pavojus nuolat gresia tokiai jaunai moteriai kaip ponia Olenska, – karčiai palingavo galvą misis Arčer ir pasikėlusios savo šleifus damos pasišalino į svetainę su Karselio lempomis. Arčeris ir misteris Silertonas Džeksonas patraukė į gotikinę biblioteką.

Įsitaisęs patogiai prie židinio ir pietų trūkumus kompensuodamas puikiu cigaru misteris Džeksonas vėl atgavo orumą ir iškalbą.

– Jeigu Bofortas subankrutuos, – pareiškė jis, – bus neišvengiamai demaskuotas.

Arčeris staigiai kilstelėjo galvą – paminėjus ofortą, jam prieš akis visada išnirdavo per Skaiterklifo sniegus žengianti stambi figūra brangiais kailiniais ir ilgaauliais batais.

– Kils bjauriausias skandalas. Tikrai ne visus savo pinigus jis išleido Reginai, – tęsė misteris Džeksonas.

– Na, to nereikėtų imti už gryną pinigą. Esu įsitikinęs, jis dar išsikapstys, – norėdamas pakeisti temą burbtelėjo Arčeris.

– Galbūt, galbūt. Man yra žinoma, kad šiandien jis ketino aplankyti kai kuriuos įtakingus asmenis. Aišku, – nenorom sutiko misteris Džeksonas, – reikia tikėtis, kad jiems pavyks jį ištempti – bent jau šį kartą. Nenorėčiau manyti, kad vargšei Reginai lemta leisti likusias dienas kokiame nusususiame užsienio kurorte, kur glaudžiasi bankrutavusieji.

Arčeris nieko neatsakė. Jam atrodė visiškai natūralu, nors ir tragiška, kad žmogaus, nesąžiningai susikrovusio turtus, laukia sunki atgaila. Ir todėl jo mintys, neapsistojusios ties liūdna misis Bofort lemtimi, sugrįžo prie artimesnių jam klausimų. Kodėl paraudo Mėja, kai buvo paminėta grafienė Olenska?

Praėjo keturi mėnesiai nuo tos vasaros dienos, kurią jis praleido su ponia Olenska, ir daugiau juodu nebuvo susitikę. Arčeris žinojo, kad ji sugrįžo į Vašingtoną, į mažutį namelį, kurį nuomojosi su Medora Menson. Kartą Arčeris jai parašė – vos kelis žodžius, tik paklausė, ar negalėtų jos pamatyti, o ji atsakė dar trumpiau: „Kol kas ne.“

Nuo tada nutrūko visi jų ryšiai, ir savo širdyje Arčeris pasistatė savotišką šventyklą, kurioje ji karaliavo tarp slapčiausių jo svajonių ir troškimų. Pamažu toji šventykla pavirto vieta, kur bėgo tikrasis jo gyvenimas ir buvo žengiami protingiausi žingsniai: čia jis atsinešdavo knygas, kurias skaitė, mintis ir jausmus, kuriuos puoselėjo, savo svajones ir apmąstymus. Anapus šios šventovės, kur vyko regimasis jo gyvenimas, Arčeris, vis labiau kamuojamas nerealumo ir nevisavertiškumo, judėjo atsitrenkdamas į pažįstamus prietarus ir visuotinai priimtas nuomones – kaip koks išsiblaškėlis, nuolatos atsitrenkiantis į savo paties kambario baldus. Jis buvo nutolęs, taip neapsakomai nutolęs nuo visko, kas realu ir artima aplinkiniams, kad kartkartėmis Arčerį net gąsdindavo jų įsitikinimas, jog jis tebėra su jais.