Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Jo sąmonę pasiekė misterio Džeksono, besirengiančio naujiems demaskavimams, kosčiojimas.

– Suprantama, aš nenutuokiu, ar jūsų žmonos šeimai yra žinoma, kokios pasklido kalbos kai… kai ponia Olenska atsisakė priimti paskutinį savo vyro pasiūlymą.

Arčeris tylėjo ir misteris Džeksonas pamėgino prieiti prie reikalo aplinkiniu keliu.

– Gaila, labai gaila, kad ji tą pasiūlymą atmetė.

– Gaila? Bet kodėl, vardan visų šventųjų?!

Misteris Džeksonas nuslydo žvilgsniu savo koja ir apsistojo ties standžiai aptempta kojine, jungiančia kulkšnį su lakuotu bateliu.

– Na, jeigu kalbėtume apie žemiausias materijas – iš kokių lėšų ji dabar gyvens?

– Dabar?..

– Jeigu Bofortas…

Arčeris pašoko ir trinktelėjo kumščiu į juodojo riešutmedžio rašomojo stalo kraštą. Varinių rašalinių lizduose sužvangėjo stikliniai indeliai.

– Ką, sere, jūs turite omenyje, velniai griebtų?

Misteris Džeksonas šiek tiek pasimuistė kėdėje ir ramiu žvilgsniu perleido užsiplieskusį Arčerio veidą.

– Hm… iš gana patikimų šaltinių, tiksliau, iš pačios senės Katerinos aš sužinojau, kad šeima gerokai sumažino piniginę paramą grafienei Olenskai, kai ši griežtai atsisakė sugrįžti pas vyrą, o kadangi atsisakiusi ji netenka ir savo pačios turto – grafas Olenskis buvo pasirengęs jai suteikti teisę juo naudotis, jeigu sugrįžtų – tai ką, velniai griebtų, turite omenyje jūs, mano berniuk, pateikdamas man tokį klausimą? – geraširdiškai atkirto misteris Džeksonas.

Arčeris priėjo prie židinio, pasilenkė ir nupurtė nuo cigaro pelenus.

– Aš nieko nežinau apie asmeninius ponios Olenskos reikalus, bet man ir taip aišku, kad jūsų užuominos…

– Na, visų pirma, jos visai ne mano, o Lefertso, – įsiterpė misteris Džeksonas.

– Lefertso, kuris mėgino rėžti aplink ją sparną ir gavo atkirtį! – su panieka šūktelėjo Arčeris.

– Ką jūs sakote? Nejaugi? – apsidžiaugė pašnekovas, tarsi tik ir būtų laukęs tokio atsakymo, kaip medžiotojas laukia žvėries, kuriam paspendė spąstus.

Jis sėdėjo šonu į ugnį, o šaltos seniokiškos jo akys buvo įbestos Arčeriui į veidą, sakytum laikė sugniaužusios jį plieno spyruoklėmis.

– Taip, labai gaila, kad ji nesugrįžo pas vyrą prieš žlungant Bofortui, – pakartojo jis. – Jeigu grįš dabar, kai Bofortas subankrutuos, tai tik patvirtins nuomonę, kurios, beje, laikosi ne vien Lefertsas.

– Ne, ji negrįš – nei dabar, nei niekada! – Nesuspėjo šie žodžiai atitrūkti jam nuo lūpų ir Arčerį vėl apėmė bloga nuojauta, kad kaip tik jų visą tą laiką kantriai laukė misteris Silertonas.

Senis įdėmiai pasižiūrėjo į Arčerį.

– Taip manote? Ką gi, jums geriau matyti. Bet kiekvienas jums gali pasakyti, kad apgailėtini grašiai, kurie dar liko Medorai, yra Boforto rankose, ir aš, tiesą sakant, tiesiog neįsivaizduoju, kaip tos damos pajėgs išsilaikyti paviršiuje, jeigu jis eis dugnan. Žinoma, gali būti, kad ponia Olenska dar įsigudrins prisimeilinti prie senės Katerinos, nors ši labiau už kitus mygo ją grįžti, ir senė paskirs jai išlaikymą. Bet visi žinome, kaip ji nemėgsta skirtis su pinigais, o kitiems giminaičiams visai nerūpi, kad ponia Olenska liktų čia.

Arčeris virte virė beprotišku įniršiu. Jo būklė buvo tokia, kai žmogus gali iškrėsti bet kokią kvailystę, nors puikiai supranta ką darąs.

Jis matė, kaip apstulbo misteris Džeksonas supratęs, kad jis nieko nežino apie ponios Olenskos nesutarimus su močiute ir kitais giminaičiais. Senis, be abejo, padarė išvadą, dėl kokių priežasčių žentas nekviečiamas į šeimos tarybą. Ir Arčeris suprato, kad turi būti budrus, bet užuominos apie

Bofortą išvedė jį iš kantrybės. Tačiau jis nepamiršo – jei ne pavojaus, gresiančio jam pačiam, tai bent fakto, kad misteris Džeksonas tebėra jo motinos namuose, vadinasi, yra jo svečias. Senasis Niujorkas skrupulingai paisė svetingumo įstatymo, o šis įstatymas bylojo: nesutarimų su svečiu jokiu būdu nevalia paversti kivirču.

– Gal eime viršun, pas mamą? – mediniu balsu paklausė jis, kai misteris Džeksonas nukrėtė paskutinius savo cigaro pelenus į greta stovinčią varinę peleninę.

**

Pakeliui į namus Mėja buvo neįprastai tyli, ir netgi tamsoje Arčeris tarytum matė jos keistą, grėsmę slepiantį nuoraudį. Kokia ta grėsmė, jis nenumanė, bet ją sukėlė užuomina apie grafienę Olenską, o tai jau buvo rimtas įspėjimas.

Jie pakilo į viršų ir Arčeris pasuko į biblioteką. Mėja visada eidavo drauge, bet šį kartą Arčeris išgirdo, kaip ji patraukė į kitą koridoriaus pusę, į savo miegamąjį.

– Mėja! – nekantriai šūktelėjo Arčeris, ir ji sugrįžo, šiek tiek nustebinta jo tono.

– Lempa ir vėl rūksta. Nejaugi tarnai nesugeba žmoniškai pakirpti dagties? – irzliai suniurnėjo jis.

– Atleisk, daugiau tai nepasikartos, – atsakė ji nesudrumsčiamai žvaliu balsu, kurį buvo perėmusi iš motinos, ir Arčeris su apmaudu pagalvojo, kad žmona jau pradeda jam pataikauti lyg jaunesniajam misteriui Velandui. Ji pasilenkė prisukti dagties ir kai lempos šviesa nutvieskė baltus Mėjos pečius ir ryškius veido bruožus, Arčeris pamanė: „Kokia ji jauna! Kokią daugybę metų dar tęsis šitas gyvenimas!“

Bemaž pasibaisėjęs jis pajuto savo paties jaunystę ir gyslomis sruvenantį karštą kraują.

– Žinai, – staiga tarė jis, – man turbūt teks kelioms dienoms nuvažiuoti į Vašingtoną... Netrukus, gal net ateinančią savaitę.

Neatitraukdama rankos nuo lempos Mėja lėtai atsigręžė. Liepsna vėl nurausvino skruostus, bet kai ji pakėlė akis, Arčeris pamatė, kad jos veidas blykšta.

– Dėl bylos? – paklausė, o jos tonas sakyte sakė, kad apie jokią kitą galimybę negali būti net kalbos ir šį klausimą ji uždavė automatiškai, tarsi tik norėdama užbaigti jo sakinį.

– Žinoma, dėl bylos. Aukščiausiasis teismas nagrinės vieną patentą... – Arčeris pasakė išradėjo pavardę ir apsimestinai guviai, lyg pats Lorencas Lefertsas, pradėjo berti visokias smulkmenas. Mėja įdėmiai klausėsi ir kartkartėmis įterpdavo: „Taip, taip, suprantu.“

– Aplinkos pakeitimas išeis tau į naudą, – ramiai pasakė ji, kai Arčeris nutilo, – ir būtinai turi pasimatyti su Elena.

Šypsodamasi giedra šypsena ir žvelgdama tiesiai jam į akis Mėja ištarė šiuos žodžius lyg prašydama atlikti kokią nors nemalonią šeimos priedermę.

Tuo klausimo svarstymas ir pasibaigė, tačiau sutartine kalba, kurios jie abu buvo išmokyti, tai reiškė: „Aišku, tu supranti, kad aš žinau visus gandus apie Eleną ir visa širdimi pritariu savo giminaičių pastangoms įtikinti ją sugrįžti pas vyrą. Taip pat žinau, kad dėl kažkokios priežasties, kurią panorai nuo manęs nuslėpti, tu davei jai patarimą, prieštaraujantį visų vyresniųjų mūsų giminaičių, taip pat ir močiutės, nuomonei. Tavo palaikoma Elena visiems mums pasipriešino ir davė pagrindą kilti apkalboms, apie kurias šį vakarą tau tikriausiai užsiminė misteris Silertonas Džeksonas, jeigu taip sudirgai... Užuominų ir šiaip buvo į valias, bet jeigu nenori klausytis jų iš svetimų lūpų, užsiminsiu tau pati ta vienintele forma, kuria išauklėti žmonės, tokie kaip mes, ir tegali pranešti vienas kitam nemalonius dalykus – leisiu tau suprasti, kad žinau apie tavo ketinimą pasimatyti su Elena Vašingtone, lygiai kaip žinau, jog tai, veikiausiai, ir yra vienintelis tavo kelionės tikslas. O jeigu jau vis tiek ją pamatysi, noriu, kad pamatytum turėdamas visišką mano pritarimą ir pasinaudotum proga paaiškinti, kur gali nuvesti jos elgesys, kurį tu skatini.“