Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Kai Arčerį pasiekė paskutiniai šios begarsės kalbos žodžiai, jos ranka vis dar laikė suėmusi lempą. Mėja prisuko dagtį, nuėmė stiklą ir pūstelėjo į priblėsusią liepsną.

– Kai užputi, kvapas būna ne toks stiprus, – paaiškino ji žvaliu rūpestingos šeimininkės balsu. Tarpduryje stabtelėjo ir atsigręžė laukdama jo bučinio.

XXVII

Kitą dieną iš Volstrito pasiekė viltingesnės žinios apie Boforto padėtį. Žinios nebuvo labai konkrečios, bet vis dėlto raminančios. Buvo kalbama, kad kritiškiausią akimirką jis turėjo galimybę paprašyti įtakingų asmenų pagalbos ir ta galimybe sėkmingai pasinaudojo. Kai tą patį vakarą misis

Bofort pasirodė teatre su senąja savo šypsena lūpose ir nauju smaragdų vėriniu ant kaklo, visi su palengvėjimu atsiduso.

Niujorkas nepermaldaujamai smerkė nesąžiningus dalykinius santykius. Ligi šiol nėra buvę, kad kas nors nesilaikytų nerašyto įstatymo, jog už negarbingą poelgį turi būti atlyginta, ir visi žinojo, kad netgi Bofortas ir jo žmona bus be gailesčio jam paaukoti. Bet prievolė juos paaukoti bus ne tik nemaloni, bet ir nepatogi. Bofortams išnykus paliks juntama spraga glaudžiame aukštuomenės ratelyje, ir tie, kuriuos dėl neišmanymo arba abejingumo šis moralinis žlugimas vargiai būtų privertęs krūptelėti, jau iš anksto apverkė geriausios Niujorko pokylių salės netektį.

Arčeris tvirtai apsisprendė važiuoti į Vašingtoną, tik laukė, kol bus pradėta nagrinėti byla, apie kurią pasakojo Mėjai, kad savo kelionę priderintų prie tos datos. Tačiau kitą antradienį misteris Leterbleras jam pranešė, kad byla veikiausiai bus atidėta kelioms savaitėms. Vis dėlto šį vakarą jis parėjo namo ketindamas trūks plyš kitą rytą išvažiuoti. Arčeris tikėjosi, kad Mėja, kuri apie jo tarnybos reikalus nieko neišmanė ir niekada jais nesidomėjo, nesužinos apie bylos atidėjimą, o jeigu jai girdint net ir bus paminėtos bylininkų pavardės, tikriausiai jų neprisimins. Šiaip ar taip, jis nebepajėgė atidėlioti susitikimo su ponia Olenska – pernelyg daug turėjo jai pasakyti.

Trečiadienio rytą atvažiavęs į kontorą Arčeris rado misterį Leterblerą smarkiai prislėgtą. Pasirodo, Bofortui nepavyko išsikapstyti, tačiau paleidęs apgaulingą gandą jis suteikė vilčių indėlininkams ir stambios sumos tebeplūdo į banką iki vakar vakaro, kai vėl pasklido nerimą keliančios šnekos. Todėl visi puolė atsiimti savo indėlių ir dar dienai nepasibaigus banką, reikia manyti, teks uždaryti. Žmonės kaip įmanydami keikė Bofortą už niekšingą manevrą, ir jo banko griūtis žadėjo tapti vienu pačių gėdingiausių įvykių Volstrito istorijoje.

Nelaimės mastai visiškai išmušė misterį Leterblerą iš vėžių.

– Per savo amžių prisižiūrėjau bjaurių dalykų, bet šis – užvis bjauriausias. Vienaip ar kitaip nukentės visi mūsų pažįstami. O kuo padėti misis Bofort? Ir ar įmanoma jai padėti? Bet labiausiai man gaila misis Menson Mingot – nežinia, kaip tokia istorija gali paveikti jos amžiaus žmogų. Ji visada tikėjo

Bofortu, net priėmė jį į draugų ratelį! O kaip Dalasai? Juk nelaimingoji Regina – visų jūsų giminaitė! Jai būtų geriausia palikti vyrą, bet kam apsiverstų liežuvis jai šitai patarti? Jos pareiga – būti drauge su juo. Visa laimė, ji, regis, visada buvo akla jo silpnybėms.

Pasigirdo beldimas į duris ir misteris Leterbleras irzliai atsigręžė.

– Kas ten? Juk prašiau netrukdyti.

Klerkas padavė Arčeriui laišką ir išėjo. Pažinęs žmonos braižą Niulandas atplėšė voką ir perskaitė: Gal galėtum kuo greičiau parvažiuoti? Močiutę naktį ištiko nedidelis smūgis. Ji kažkokiu mįslingu būdu anksčiau už visus sužinojo baisiąją naujieną apie banką. Dėdė Lavelas išvykęs į medžioklę, o vargšui tėčiui mintis apie gėdą taip sukrėtė nervus, kad pakilo temperatūra ir jis privalo likti namie. Tavęs labai reikia mamai, tikiuosi, kad galėsi iškart išeiti iš kontoros ir važiuoti pas močiutę.

Arčeris padavė laišką savo vyresniajam partneriui ir jau po kelių minučių perpildytu arklių tramvajumi lėtai šliaužė į šiaurinę miesto dalį. Pasiekęs 14-ąją gatvę persėdo į vieną iš aukštų triukšmingų omnibusų, važiuojančių į Penktąją aveniu. Buvo jau pirma valanda po vidurdienio, kai šis darbštus ekipažas išleido jį prie misis Mingot namų. Pirmojo aukšto svetainės lange, prie kurio visada sėdėdavo senė, šmėžavo nė iš tolo nepajėgianti jos pakeisti misis Veland. Pamačiusi Arčerį, ji liūdnai linktelėjo, o prie durų jį pasitiko Mėja. Prieškambaryje viešpatavo neįprasta netvarka, kylanti pavyzdingai tvarkomuose namuose, kai kas nors netikėtai suserga – ant kėdžių dryksojo paskubomis numesti kailiniai ir šalikai, o ant stalo, šalia daktaro palto ir lagaminėlio, buvo išaugusi niekam neberūpinčių kortelių ir vokų krūva.

Mėja buvo išblyškusi, bet šypsojosi – daktaras Benkoumas, ką tik atvažiavęs jau antrą kartą, šįkart šnekėjo viltingiau, o nepalaužiamas misis Mingot nusistatymas likti gyvai ir pasveikti teigiamai paveikė jos giminaičius. Mėja nusivedė Arčerį į svetainę, kurios stumdomosios durys, vedančios į miegamąjį, buvo uždarytos ir užleistos storomis geltono šilko portjeromis. Ir čia išsigandusi misis Veland pašnibždomis papasakojo jam nelaimės smulkmenas. Pasirodo, išvakarėse įvyko paslaptingas ir klaikus dalykas. Apie aštuntą valandą, vos tik misis Mingot užbaigė pasjansą, kurį visada dėliodavo po pietų, pasigirdo skambutis, ir dama, užsileidusi tokį tankų vualį, kad tarnai ne iškart ją atpažino, pasiprašė pas misis Mingot.

Išgirdęs pažįstamą balsą liokajus atvėrė svetainės duris, pranešė: „Misis Bofort“ ir vėl jas uždarė, palikęs abi damas vienas. Jo manymu, jos prabuvo ten apie valandą. Kai misis Mingot paskambino, misis Bofort jau buvo suspėjusi nemačiomis išsmukti iš namų, o šeimininkė, išbalusi, išpurtusi ir baisi, sėdėjo viena savo didžiuliame krėsle. Ji pasiprašė liokajaus nuvedama į miegamąjį. Tada, nors ir smarkiai sukrėsta, misis Mingot dar buvo visiškai sveika ir sąmoninga. Mulatė kambarinė paguldė ją į lovą, kaip visada, padavė puodelį arbatos, sutvarkė kambarį ir išėjo, bet trečią valandą nakties vėl pasigirdo skambutis, ir tarnai, pašaukti neįprastu laiku (senė Katerina miegodavo kietai kaip kūdikis), pamatė, kad šeimininkė sėdi lovoje atsišliejusi į pagalves ir bejėgiškai nusvarinusi storą ranką su mažučiu delniuku kreivai šypsosi.

Smūgio tikriausiai būta nesmarkaus, nes ji pajėgė paaiškinti, ko pageidaujanti, ir neilgai trukus po pirmojo daktaro apsilankymo vėl galėjo valdyti veido raumenis. Vis dėlto nerimas buvo didelis, o ir pasipiktinimas ne menkesnis, kai iš paskirų misis Mingot frazių paaiškėjo, kad Regina Bofort atvyko prašyti – negirdėtas įžūlumas! – paremti jos vyrą, išgelbėti, arba, pasak jos, nepalikti nelaimėje, kitais žodžiais tariant, įkalbėti visą šeimą pridengti ir pamiršti baisią jų gėdą.

– Aš jai sakau: „Mingotų namuose garbė visada buvo garbė, o sąžinė – sąžinė, ir taip bus, kol mane išneš iš čia kojomis į priekį“, – mikčiodama, kimiai kaip visi paralyžiuotieji šnibždėjo senė savo dukteriai. – Ir kai ji pasakė: „Teta, bet mano vardas… juk aš esu Regina Dalas“, aš jai atsakiau: „Kai jis maudė tave brangenybėse, tavo vardas buvo Bofort. Toks privalo likti ir dabar, kai panardino į gėdą.“

Misis Veland visa tai papasakojo Arčeriui kūkčiodama ir dusdama iš siaubo. Ji buvo išblyškusi ir prislėgta liūdnos būtinybės pagaliau pastebėti nemalonius ir gėdingus dalykus.