Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Ak, jeigu galėčiau visa tai nuslėpti nuo jūsų uošvio! Jis visada man sako: „Dėl Dievo meilės, Augusta, negriauk paskutinių mano iliuzijų.“ Bet kaip neleisti jam sužinoti apie šitas baisenybes?! – nepaguodžiamai virkavo ji.

– Ak, mama, juk jis nieko nepamatys, – įsiterpė jos duktė, ir misis Veland atsidūsėjusi atsakė:

– Ačiū Dievui, nepamatys. Jis ramiai guli lovoje ir daktaras Benkoumas pažadėjo laikyti jį ten tol, kol vargšei mamai pagerės, o Regina bus kur nors išvežta.

Arčeris atsisėdo prie lango ir įsmeigė buką žvilgsnį į tuščią gatvę. Buvo akivaizdu, kad sielvarto palaužtoms damoms reikia ne jo pagalbos, o tik moralinės paramos. Misteriui Lavelui Mingotui buvo išsiųsta telegrama, o giminaičiams, gyvenantiems Niujorke, per pasiuntinius išsiuntinėti laiškeliai, ir dabar teliko pusbalsiu aptarinėti Boforto gėdos ir neatleistino jo žmonos poelgio padarinius.

Misis Lavel Mingot, rašiusi laiškelius gretimame kambaryje, neilgai trukus atėjo ir prisidėjo prie besišnekančiųjų. Vyresniosios damos vienu balsu tvirtino, kad anais laikais nesąžiningai tvarkiusio savo komercinius reikalus vyro žmona galvodavo tik apie tai, kaip likti nepastebėtai ir drauge su juo dingti visiems iš akių.

– Pavyzdžiui, vargšė močiutė Spaiser, tavo, Mėja, prosenelė. Žinoma, – skubiai pridūrė misis Veland, – tavo prosenelio piniginiai sunkumai buvo tik asmeninio pobūdžio – regis, jis prasilošė kortomis ar pasirašė kažkam vekselį – taip niekada ir nesužinojau tiesos, mama nenorėjo apie tai pasakoti. Todėl ji užaugo provincijoje, nes gėda – nesvarbu, kokia jos priežastis – privertė jos motiną palikti Niujorką, ir jos žiemą vasarą gyveno vienos Hadsono pakrantėje, kol mamai sukako šešiolika metų. Močiutei Spaiser niekada nebūtų atėję į galvą prašyti giminaičių ją „paremti“. To, jei neklystu, prašė Regina, nors gėda privačiame gyvenime – vieni niekai prieš begėdišką šimtų niekuo nekaltų žmonių sužlugdymą.

– Žinoma, Reginai derėjo pačiai pasirūpinti savo orumu, užuot kitų prašius jį „išsaugoti“, – pritarė misis Lavel Mingot. – Sako, tą smaragdų vėrinį, kuriuo pasipuošusi ji pasirodė operoje praėjusį penktadienį, Bofortai buvo parsisiųsdinę iš Belo ir Bleko apžiūrėti. Įdomu, atgaus jie tą vėrinį ar ne?

Arčeris abejingai klausėsi negailestingo choro. Nepriekaištingas sąžiningumas tvarkant finansinius reikalus – pagrindinis džentelmeno kodekso principas – taip giliai buvo įaugęs Arčeriui į kūną ir kraują, kad jokie sentimentalūs samprotavimai nepajėgė išjudinti. Koks nors avantiūristas, kaip Lemiuelis Strazersas, tamsiomis machinacijomis galėjo užsidirbti milijonus iš batų tepalo, bet senojo Niujorko finansininkams nepriekaištingas sąžiningumas buvo garbės reikalas. Misis Bofort likimas Arčerį taip pat menkai tejaudino. Žinoma, jis gailėjosi Reginos labiau negu pasipiktinę jos giminaičiai, bet ir jam atrodė, kad saitai, jungiantys vyrą ir žmoną, kuriuos klestėjimo dienomis galima nutraukti, ištikus nelaimei turi likti tvirti. Pasak misterio Leterblero, kai vyrą ištinka bėda, žmona privalo jo neapleisti. Tačiau visuomenė to daryti neprivalo, ir dėl šaltakraujiško misis Bofort įsitikinimo, kad yra priešingai, ji buvo laikoma bemaž vyro bendrininke. Pati mintis, kad moteris gali kreiptis į gimines prašydama nuslėpti vyro finansinę negarbę, buvo nepriimtina, nes būtent šio žingsnio šeima, kaip visuomenės institutas, žengti negalėjo.

Mulatė kambarinė pakvietė misis Lavel Mingot į prieškambarį. Neilgai trukus ji sugrįžo iš rūpesčio suraukusi antakius.

– Ji prašo, kad pasiųsčiau telegramą Elenai Olenskai. Aišku, aš parašiau Elenai ir Medorai, bet dabar to, regis, nebepakanka. Man liepta telegrafuoti, kad ji atvažiuotų viena.

Šią naujieną pasitiko mirtina tyla. Misis Veland nuolankiai atsiduso, o Mėja atsistojo ir pradėjo rankioti nuo grindų išmėtytus laikraščius.

– Manau, taip ir reikia padaryti, – tęsė misis Lavel Mingot, tarsi tikėdamasi išgirsti prieštaravimą.

– Aišku, kad reikia, – pasakė Mėja ir atsigręžė į pašnekoves. – Močiutė žino, ko nori, o mes privalome vykdyti visus jos pageidavimus. Aš galiu parašyti telegramą. Jeigu tuojau pat išsiųstume, Elena gal dar suspėtų rytoj į rytinį traukinį.

Elenos vardą ji ištarė taip aiškiai, lyg būtų skimbtelėjusi sidabro varpeliais.

– Bet mes negalime jos tuoj pat išsiųsti – Džasperas ir pasiuntinukas kaip tik išnešė laiškus ir telegramas.

Mėja šypsodamasi grįžtelėjo į vyrą.

– Bet juk yra Niulandas, kuris visada pasirengęs padaryti paslaugą. Niulandai, juk išsiųsi telegramą? Tau kaip tik pakaks laiko iki priešpiečių.

Arčeris pakilo, neaiškiai burbtelėjo sutinkąs ir Mėja atsisėdo prie rausvo senės Katerinos bonheur du jour [mažas rašomasis staliukas – pranc.]. Stambiu vaikišku braižu parašiusi telegramą ir kruopščiai nusausinusi rašalą Mėja padavė ją Arčeriui.

– Kaip apmaudu, kad judu su Elena prasilenksite! – pasakė ji. – Niulandas turi važiuoti į Vašingtoną dėl patento bylos, kuri bus nagrinėjama Aukščiausiajame teisme, – paaiškino ji motinai ir tetai. – Tikiuosi, dėdė Lavelas iki rytojaus vakaro sugrįš, o kadangi močiutei jau pagerėjo, tai Niulandui neverta atsisakyti svarbaus firmos pavedimo, tiesa? – Ji stabtelėjo tarsi laukdama atsakymo ir misis Veland skubiai paantrino:

– Taip, taip, mieloji. Tavo močiutė nieku gyvu šito neleistų.

Eidamas iš kambario su telegrama Arčeris išgirdo, kaip jo uošvė, turbūt kreipdamasi į misis Lavel Mingot, pasakė:

– Nesuprantu, kam jai prireikė prašyti, kad telegrafuotumėte Elenai Olenskai...

Skaidrus Mėjos balsas atitarė:

– Gal močiutė nori dar kartą pamėginti ją įtikinti, kad jos pareiga – būti su vyru.

Uždaręs paskui save duris Arčeris išėjo laukan ir skubiai nužingsniavo į telegrafo kontorą.

XXVIII

– Ol... Ol... niekaip nesuprantu, – gūžtelėjo pečiais guvi mergina, kuriai Arčeris per varinę kontoros „Western Union“ atatvarą padavė žmonos telegramą.

– Olenska, O-len-ska, – pakartojo jis ir atsiėmęs lapelį viršum vingriu Mėjos braižu užrašytos užsienietiškos pavardės užrašė spausdintomis raidėmis.

– Gana neįprasta pavardė Niujorko telegrafo kontoroje – bent jau šioje miesto dalyje, – netikėtai nuskambėjo kažkieno balsas, ir atsigręžęs Arčeris pamatė sau už nugaros Lorencą Lefertsą, kuris ramiai raitė ūsą, apsimetęs, kad nė nežvilgtelėjo į tekstą. – Sveiki, Niulandai, taip ir maniau, kad pagausiu jus čia. Ką tik sužinojau apie senąją misis Mingot ištikusį smūgį. Pakeliui į namus pamačiau, kaip pasukote į šią gatvę, ir pasileidau įkandin. Jūs juk iš ten?

Arčeris linktelėjo ir prakišo telegramą pro groteles.

– Ar reikalai tokie prasti, kad telegrafuojate giminaičiams?

Matyt, blogai, jeigu kviečiama net grafienė Olenska, – tarškėjo Lefertsas.

Arčeris sukando dantis – jį apėmė pašėlęs noras tvoti kumščiu į šitą pailgą, padorią, savimi patenkintą fizionomiją.

– Kas jums sakė? – paklausė jis.

Lefertsas garsėjo polinkiu nesivelti į ginčus, todėl dabar tik ironiškai kilstelėjo antakius, ir ši jo grimasa turėjo įspėti pašnekovą, kad anapus grotelių tebėra smalsi mergužėlė. Jo žvilgsnis priminė Arčeriui, kad rodyti pyktį viešoje vietoje – labai „prastas tonas“.

Gero tono reikalavimai dabar Arčeriui mažiausia rūpėjo, bet noras užvožti Lorencui Lefertsui buvo tik akimirkos impulsas. Plepėti su juo apie Eleną Olenską tokiu metu kad ir kokia dingstimi Arčeris irgi nė nemanė. Jis sumokėjo už telegramą ir drauge su Lefertsu išėjo į gatvę. Lauke, vėl atgavęs savitvardą, jis pasakė, kad misis Mingot jaučiasi kur kas geriau ir daktaras nebemato pagrindo būgštauti. Lefertsas gražbylingai išreiškė palengvėjimą ir paklausė, ar Arčeris žino, kad apie Bofortą vėl sklinda velniškai bjaurūs gandai…